Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Tau tik taip atrodė! Aš bijojau visai tavęs netekti, jeigu nevaidinsiu, kad man gerai, jog liksim tik draugais. O mes visą laiką galėjome būti kartu? Po perkūnais, Balandėle!

– Aš… – nedrįsau jam prieštarauti. Jis teisus. Priverčiau mus abu kentėti. Neturėjau kuo pasiteisinti. – Atsiprašau.

– Tu atsiprašinėji? Gerdamas aš vos nenuvariau savęs į kapus. Kelias dienas neišlipau iš lovos. Naujųjų metų vakarą į šipulius sukūliau telefoną, kad nepulčiau tau skambinti… ir tu manęs atsiprašinėji?

Prikandau lūpą ir susigėdusi nunarinau galvą. Aš nė neįsivaizdavau, ką jam teko iškęsti, o dabar girdint jo prisipažinimą, atrodė, lyg kas peiliu būtų raižęs man krūtinę.

– Labai… labai tavęs atsiprašau.

– Atleidžiu, – su šypsena lūpose tarė jis. – Tik daugiau taip nebedaryk.

– Niekada. Pažadu.

Timptelėjęs lūpas, pakraipė galvą ir tarė:

– Dieve, kaip aš tave myliu.

Dvidešimt pirmas skyrius

Dūmai

Bėgo savaitės, ir net nustebau, kaip greitai atėjo pavasario atostogos. Pagaliau baigėsi nepaliaujama apkalbų ir kreivų žvilgsnių lavina, ir gyvenimas vėl ėmė tekėti sena vaga. Jau keletą savaičių Rytų universiteto rūsiuose nebuvo surengta nė viena kova. Adamas sėdėjo kaip pelė po šluota, nes po pastarųjų kautynių buvo suimta daug žmonių, pasipylė apklausos, kamantinėjimai, kas iš tikrųjų dėjosi tą naktį. Trevisas nekantriai laukė iš jo skambučio, pranešančio apie paskutinę jo kovą šiais mokslo metais, kad už ją gautais pinigais galėtų apmokėti vasaros ir artėjančio rudens sąskaitas už butą.

Žemę dar klojo storas sniego sluoksnis ir penktadienio popietę prieš atostogas universiteto pievelėje užvirė dar vienas sniego gniūžčių karas. Mudu su Trevisu saugodamiesi gniūžčių sėkmingai prasmukom iki valgyklos. Aš ėjau tvirtai įsikibusi jam į parankę, slėpdamasi nuo sniego atakų ir prisilaikydama, kad nepargriūčiau.

– Nebijok, niekas tau nepataikys, Balandėle. Tegu tik pamėgina, – bandė raminti Trevisas, priglaudęs raudoną nuo šalčio nosį prie mano veido.

– Jie tikrai nenori pažadinti tavo pykčio, Trevisai.

Jis prisispaudė mane prie šono ir patrynė ranka mano palto rankovę, atsargiai vesdamas pro įsismaginusius mušeikas. Staiga mes sustojom kaip įbesti, nes mus pralenkė būrelis garsiai klykiančių merginų – jas negailestingai atakavo sniego gniūžtėmis visas būrys beisbolo komandos aistruolių. Joms nulėkus tolyn, Trevisas saugiai nuvedė mane prie valgyklos durų.

– Matai? Sakiau, kad mums pavyks, – tarė šypsodamasis.

Tačiau jo nuotaika bemat sugedo, nes iškart mums prieš pat nosis į duris atsitrenkė kažkieno paleista sniego gniūžtė. Trevisas piktai permetė akimis pievelę, bet studentai pasileido į visas puses – kur ten rasi kaltininką.

Trevisas atidarė valgyklos duris, žiūrėdamas, kaip tirpstantis sniegas slysta stiklu ir krinta ant žemės.

– Eime vidun.

– Tikrai, – pritariau jam.

Jis nuvedė mane už rankos prie savitarnos skyriaus ir ėmė krauti ant padėklo garuojančius valgius. Kasininkė jau kelios savaitės nebesistebėjo nenuspėjamu mūsų elgesiu.

– Labas, Ebe, – pasisveikino su manimi Brazilas ir pamerkė akį Trevisui. – Turit kitą savaitę kokių planų?

– Liksim čia. Mano broliai atvažiuoja, – abejingai atsakė Trevisas, imdamas nuo padėklo vienkartines lėkštes ir dėliodamas jas ant stalo.

– Aš užmušiu Deividą Lapinskį! – sušuko įėjusi Amerika ir ėmė purtyti iš plaukų sniegą.

– Tiesiai į dešimtuką! – juokėsi Šeplis. Amerika piktai dėbtelėjo į jį ir jis tik tyliai sukrizeno. – Norėjau pasakyti… tikras šiknius.

Ėmėme juoktis, kai Šeplis, nutaisęs nuolankią grimasą, pažvelgė į supykusią Ameriką ir nulėkė paskui ją prie bufeto.

– Koks paklusnus, – pasidygėdamas tarė Brazilas.

– Amerika truputį įsitempusi, – paaiškino Trevisas. – Šią savaitę važiuoja susipažinti su jo tėvais.

Brazilas linktelėjo, antakiai iš nuostabos šovė aukštyn.

– Tai jie…

– Kaip matai, – atsakiau linksėdama galva drauge su juo. – Jau amžinai.

– Oho, – teištarė Brazilas. Net ir pradėjęs valgyti vis dar buvo ganėtinai sutrikęs, ir aš mačiau, kad jam sunku tai suvokti. Mes dar labai jauni, ir Brazilas niekaip nesuprato tokio Šeplio pasiryžimo.

– Kai ir tau taip nutiks, Brazilai… viską suprasi, – šypsodamasis man, pasakė Trevisas.

Valgykloje visi garsiai šurmuliavo, pasakodami įspūdžius apie lauke vykstantį mūšį ir sparčiai artėjančias, vos po kelių valandų prasidėsiančias atostogas. Kai jau visos vietos prie stalų buvo užimtos, triukšmas dar labiau įsismarkavo, nes visi kalbėjo vienas per kitą.

Šeplis su Amerika grįžo prie stalo jau susitaikę. Ji patenkinta atsisėdo ant laisvos kėdės šalia manęs ir ėmė tarškėti apie būsimą susitikimą su Šeplio tėvais. Jie išvažiuoja šįvakar. Tai buvo puiki dingstis, kad Amerikos širdis ir vėl suminkštėtų.

Sėdėdama žiūrėjau, kaip ji knebinėja duoną ir čiauškia, ką pasiimti kelionėn, kiek lagaminų prisikrauti, kad nepasirodytų perdėm pretenzinga, ir mačiau – ji laikosi puikiai.

– Aš gi tau sakiau, mieloji, tu jiems tikrai patiksi. Pamils taip, kaip aš tave myliu. Tikrai pamils, – ramino Šeplis, braukdamas už ausies jai plaukus. Amerika giliai atsiduso, lūpų kampučiai užsirietė – taip būna tada, kai jam pavyksta ją įtikinti.

Suvibravo Treviso telefonas ir nuo virpesių net čiūžtelėjo kelis centimetrus per stalą. Jis nekreipė į jį dėmesio, nes tuo metu pasakojo Brazilui apie mūsų pirmąją pokerio partiją su jo broliais. Dirstelėjau į ekranėlį ir perskaičiusi vardą pabaksnojau Trevisui per petį.

– Trevi!

Nė neatsiprašęs Brazilo jis skubiai atsisuko į mane ir dėmesingai paklausė:

– Kas, Balandėle?

– Tau reikėtų atsiliepti.

Jis pažvelgė į telefoną ir ištarė:

– Arba ne.

– Gali būti svarbu.

Trevisas suraukė lūpas ir pridėjo prie ausies telefoną.

– Kas gero, Adamai? – klausėsi neramiai žvalgydamasis po valgyklą, kartkartėmis linkteldamas galvą. – Tai paskutinė mano kova, Adamai. Dar pagalvosiu. Be jos aš tikrai neisiu, o Šepas šįvakar išvažiuoja. Žinau… Girdžiu… Hm… Visai nebloga mintis. Tikrai.

Pamačiusi, kaip nudžiugo Treviso akys Adamui kažką pasakius, suraukiau antakius, o kai baigė kalbėti, nekantriai pažiūrėjau į jį.

– Užteks sumokėti buto nuomą už ateinančius aštuonis mėnesius. Adamas prikalbino Džoną Skerdiką. Jis ketina išeiti į profesionalų lygą.

– Aš nesu matęs jo kaunantis. O tu? – paklausė Šeplis, palinkdamas virš stalo.

Trevisas linktelėjo.

– Mačiau jo vieną kovą Springfilde. Gerai mušasi.

– Bet ne taip, kaip tu, – pasakiau. Trevisas pasilenkė ir pabučiavo man į kaktą. – Aš galiu pasilikti namie, Trevi.

– Ne, – atsakė jis ir papurtė galvą.

– Nenorėčiau, kad tave sumuštų taip, kaip anąsyk, ir vien dėl to, kad veržeisi gelbėti manęs.

– Ne, Balandėle.

– Aš palauksiu tavęs namie, – neatlyžau, džiaugdamasi savo pasiūlymu labiau nei norėjau.

– Paprašysiu Trento, kad pabūtų su tavim. Aš juo vieninteliu pasitikiu ir galėsiu ramiai susikaupti kovai.

– Labai tau ačiū, šikniau, – burbtelėjo Šeplis.

– Ei, sykį jau turėjai progą, – paerzino jį Trevisas.

Susikrimtęs Šeplis suraukė lūpas. Jis vis dar jautėsi kaltas dėl įvykių Helertone. Kelias savaites jis kasdien manęs atsiprašinėjo, bet paskui liovėsi ir toliau savo kaltę išgyveno širdyje. Mudvi su Amerika bandėme jį įtikinti, kad jis tikrai nekaltas, bet Trevisas vis tiek dar buvo nusiteikęs ilgai jam minti ant nuospaudos.