Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Keliais greitais judesiais nusimovė kelnaites ir krūtine prisispaudė prie manęs. Sugriebiau jį už sėdmenų ir norėjau įsileisti į save, bet jis pasipriešino.

– Mes abu girti, – sunkiai šnopuodamas tarė jis.

– Prašau, – apsivijau kojomis jo klubus, skausmingai trokšdama kuo greičiau numalšinti tvinkčiojimą tarp šlaunų. Trevisas buvo žūtbūt pasiryžęs susigrąžinti mane, todėl nebeketinau priešintis tam, kas neišvengiama, ir troškau praleisti naktį jo lovoje.

– Taip negerai, – tarė jis.

Jis rymojo virš manęs, kakta prisiglaudęs man prie galvos. Vyliausi, kad jis priešinasi ne visai nuoširdžiai ir kad man pavyks jį perkalbėti, įtikinti, jog klysta. Neįmanoma buvo paaiškinti, kodėl mes negalime būti vienas be kito, bet man jau ir nereikėjo jokių paaiškinimų. Netgi jokių pasiteisinimų. Man reikėjo tik jo vieno.

– Aš noriu tavęs.

– Pakartok, ką pasakei, – paprašė Trevisas.

Visas mano vidus šaukte šaukė jo kūno, ir aš nebegalėjau ilgiau tverti nė minutės:

– Pasakysiu viską, ką tik nori.

– Pasakyk, kad tu priklausai man. Pasakyk, kad nori mane susigrąžinti. Kol nebūsime vėl abu vienas kitam reikalingi, aš to nedarysiu.

– Mes juk dorai ir nebuvom išsiskyrę, tiesa? – paklausiau vildamasi, kad to jam pakaks.

Jis pakraipė galvą, perbraukė lūpomis per manąsias ir pakartojo:

– Noriu, kad tu pati tai pasakytum. Noriu įsitikinti, kad tu tikrai mano.

– Aš buvau ir esu tavo nuo tos akimirkos, kai susitikom.

Mano balsas nuskambėjo kaip maldavimas. Kitu atveju būčiau susigėdusi, bet dabar nieko nesigėdijau ir nesigailėjau. Ilgai kovojau su savo jausmais, slėpiau nuo savęs ir kitų, bet universitete aš išgyvenau laimingiausias dienas savo gyvenime, ir visos jos buvo praleistos su Trevisu. Barantis, juokiantis, mylintis ar verkiant, bet jeigu jis šalia – man nieko daugiau nebereikia.

Jo veidą nušvietė kreiva šypsenėlė ir jis prisiglaudė prie manęs. Švelnus bučinys palietė mano lūpas. Kai aš jį prisitraukiau, jis nebesipriešino. Jo kūnas įsitempė ir, sulaikęs kvapą, jis įėjo į mane.

– Pakartok, – paprašė jis.

– Aš visa tavo, – giliai atsidusau. Visos kūno ląstelės šaukė „dar“. – Niekada daugiau nenorėsiu skirtis su tavim.

– Prisiek, – paprašė jis, stumdamasis į mane ir sunkiai alsuodamas.

– Myliu tave. Visą gyvenimą mylėsiu.

Ištariau su atodūsiu, bet kai tai sakydama pažvelgiau jam į akis, pamačiau jose pradingstant dvejonę ir net prietemoje įžiūrėjau, kaip nušvinta jo veidas.

Pagaliau patenkintas jis įsisiurbė man į lūpas.

Trevisas pažadino mane švelniai bučiuodamas. mano galva buvo sunki ir apdujusi nuo vakar išgerto alaus, tačiau valanda iki užmingant mano galvoje įstrigo ir dabar viską prisiminiau su menkiausiomis smulkmenomis. Švelnios lūpos sėjo šiltus bučinius man ant pirštų, rankų, kaklo, o kai palietė lūpas, nusišypsojau.

– Labas rytas, – tariau jam į burną.

Jis nieko neatsakė, tik bučiavo ir bučiavo. Tvirtomis rankomis karštai mane apkabino ir įsikniaubė veidu man į kaklą.

– Šįryt tu toks tylus, – tariau glostydama jo nuogą nugarą. Paskui nuslydau delnais per šonus, užmetusi koją apsivijau jo klubus ir pabučiavau į skruostą.

Jis papurtė galvą ir tyliai ištarė:

– Noriu, kad visą laiką būtų šitaip.

Susiraukiau.

– Kažko nesupratau.

– Nenorėjau tavęs pažadinti. Gal galėtum dar užmigti?

Atsilošiau ant pagalvės ir suėmiau jam už smakro. Akys raudonos, paakiai paburkę ir paraudę.

– Dieve, kas tau? – išsigandusi paklausiau.

Jis paėmė mano ranką ir pabučiavo. Kakta prisiglaudė prie mano kaklo.

– Pamiegok dar, Balandėle. Labai prašau.

– Kas atsitiko? Gal Amerikai?

Su paskutiniais žodžiais pašokau lovoje ir atsisėdau. Net ir išvydus mano akyse išgąstį, jo veidas nepasikeitė. Jis atsiduso, atsisėdo šalia manęs ir nudūrė akis į mano ranką savojoj.

– Ne… Amerikai nieko neatsitiko. Jie grįžo namo apie keturias. Dar miega. Dar labai anksti. Pasnauskime ir mudu.

Širdis smarkiai daužėsi krūtinėje ir aš supratau, kad užmigti nebeįstengsiu. Trevisas suėmė delnais mano veidą ir pabučiavo. Dabar jo lūpos buvo kitokios, tarsi bučiuotų mane paskutinį kartą. Paguldė mane ant pagalvės, dar kartą pabučiavo ir, padėjęs galvą man ant krūtinės, tvirtai apkabino.

Įvairios Treviso elgesio priežastys pralėkė mano galvoje kaip kanalai televizoriaus ekrane. Apkabinau jį ir nedrąsiai paklausiau:

– Ar tu nors kiek miegojai?

– Ne… nenorėjau… – tyliai ištarė jis.

Pabučiavau jam į kaktą.

– Kad ir kas būtų, abu mes viską iškęsime, tiesa? Pamiegok truputį. Kai atsibusi, viską išspręsim kartu.

Jis kilstelėjo galvą ir įdėmiai pažvelgė į mane. Jo akyse pamačiau nepasitikėjimą ir viltį.

– Ką turi galvoje sakydama, kad mes viską išspręsim?

Sutrikusi suraukiau kaktą, nes neįsivaizdavau, kas galėjo nutikti per tą laiką, kol miegojau.

– Nežinau, kas atsitiko, bet aš vis tiek esu čia.

– Tu lieki čia? Pasilieki su manim?

Supratau, kad mano veidas atrodė juokingai kvailai, bet man svaigo galva nuo alkoholio ir keistų Treviso klausimų.

– Taip. Man regis, mes viską vakar išsiaiškinom.

– Tikrai taip, – atsakė jis ir gerokai drąsiau linktelėjo galvą.

Susimąsčiusi apmečiau akimis kambarį. Sienos nebebuvo tokios plikos kaip tada, kai čia atėjau pirmą kartą. Jos buvo nukabinėtos įvairiausiomis smulkmenomis iš tų vietų, kur mudu kartu lankėmės, čia buvo pilna nuotraukų juoduose rėmeliuose – mano, mudviejų, Toto ir mūsų su draugais. Virš lovos, kur anksčiau kabojo plačiakraštė skrybėlė, dabar puikavosi didelė graži nuotrauka iš mano gimtadienio.

Prisimerkiau ir žiūrėdama į jį paklausiau:

– Tu manei, kad aš nubusiu, smarkiai ant tavęs supykusi, tiesa? Išsigandai, kad neišeičiau?

Jis truktelėjo pečiais, nevykusiai apsimesdamas abejingas, nors anksčiau jam tai puikiai sekdavosi.

– Tau juk tai būdinga.

– Ir dėl to taip smarkiai nusiminei? Visą naktį nemiegojai, sukai galvą, kas bus, kai aš atsibusiu?

Jis pasimuistė, tarsi nesiryžtų pasakyti, ką galvoja.

– Nenorėjau, kad vakar įvyktų tai, kas įvyko. Aš buvau išgėręs ir sekiojau paskui tave kaip išalkęs šuo, paskui prieš tavo valią išsitempiau iš vakarėlio ir atsivežiau čia, o tada mes… – jis palingavo galva, akivaizdžiai pasibaisėjęs vakarykščiais prisiminimais.

– Mylėjomės taip šauniai, kaip dar niekada nebuvom mylėjęsi? – nusišypsojau ir spustelėjau jam ranką.

Trevisas nusijuokė, įtampa palei akis pamažu atlėgo.

– Tai viskas gerai?

Pabučiavau jį, švelniai paliesdama delnais jo skruostus.

– Taip, kvailuti. Juk aš prisiekiau, tiesa? Pasakiau tau viską, ką norėjai iš manęs išgirsti. Mes vėl kartu ir tu dar nesijauti laimingas?

Jo veidas įsitempė, nors lūpos šypsojosi.

– Trevisai, liaukis. Aš myliu tave, – pasakiau glostydama pirštais nerimo raukšleles palei akis. – Šitas kvailas spektaklis galėjo būti nutrauktas per Padėkos dieną, bet…

– Kas? Bet kas? – sunerimo jis.

– Per Padėkos dieną aš buvau pasirengusi susitaikyti, bet tu pasakei, kad nebesistengsi per prievartą padaryti mane laimingos, o aš buvau per daug išdidi prisipažinti, jog noriu tave susigrąžinti.

– Tu ką? Rimtai? Nejuokauji? O aš taip stengiausi, kad tau būtų lengviau! Ar įsivaizduoji, kaip aš kankinausi?

Susiraukiau.

– Po žiemos atostogų atrodei visai normaliai.