Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Trevisai! – sušukau.

Trevisas paliko sukniubusį ant variklio gaubto Etano kūną ir metėsi prie mūsų. Šeplis nusitempė mane į automobilių aikštelę ir atidarė mašinos dureles. Įšokau ant užpakalinės sėdynės ir nekantravau, kada jie susės. Mašinos kaip musės pasipylė iš visų pusių ir nulėkė gatve, bet netrukus cypdamos stabdžiais sustojo, nes antrasis policijos automobilis užkirto joms kelią.

Trevisas su Šepliu sušoko į automobilį. Šeplis riebiai nusikeikė pamatęs prie pagrindinio išvažiavimo susigrūdusius automobilius. Įjungęs pavarą šoko per šaligatvį ir nurūko per veją. Pralėkęs žole tarp dviejų pastatų automobilis vėl garsiai dunkstelėjo ratais į gatvės asfaltą už universiteto pastato.

Dodžo ratai sucypė, variklis užkaukė, kai Šeplis iš visų jėgų užmynė greičio pedalą. Sukant už kampo čiūžtelėjau per sėdynę ir atsitrenkiau į dureles, smarkiai užsigaudama jau ir taip sumuštą alkūnę. Pro langus šmėsčiojo gatvės žibintų šviesos, mes visu greičiu lėkėme namo, o atrodė, kad važiuojam visą amžinybę. Pagaliau pasiekėme kiemą.

Šeplis sustabdė mašiną ir išjungė variklį. Vaikinai be žodžių atsidarė dureles, išlipo, o Trevisas pasilenkė prie manęs ir ant rankų iškėlė iš mašinos.

– Kas atsitiko? Jergau šventas, Trevi! Kas tavo veidui? – šaukė Amerika bėgdama laiptais prie mūsų.

– Papasakosiu viduj, – atsakė Šeplis ir nustūmė ją prie durų.

Trevisas užnešė mane laiptais, netardamas nė žodžio perėjo koridorių ir nunešęs į savo kambarį pasodino ant lovos. Toto šokinėjo man apie kojas, paskui stryktelėjo ant lovos ir puolė laižyti veidą.

– Ne dabar, mielasis, – tyliai subarė jį Trevisas, paėmė šunelį, išnešė į koridorių ir uždarė duris.

Atsiklaupė prie manęs, suėmė pirštais nuplyšusios rankovės kraštą. Pamušta jo akis pradėjo tinti, pasruvo krauju ir išburko. Ant nubrozdintos odos matėsi prakirstas antakis, iš žaizdos sunkėsi kraujas. Lūpos išmėtytos raudonomis dėmėmis, krumpliai taip pat nudaužyti ir kruvini. Balti marškinėliai dabar buvo margi nuo kraujo, purvo ir žolės.

Paliečiau pirštu jo akį ir jis krūptelėjo iš skausmo, atsilošė.

– Atleisk man, Balandėle. Norėjau pasiekti tave, bet… – atsikrenkštė, nes pyktis ir nerimas buvo užspaudę jam gerklę… – Bet negalėjau prasibrauti.

– Ar gali paprašyti Amerikos, kad parvežtų mane į bendrabutį? – paklausiau.

– Šįvakar tau ten geriau nesirodyti. Ten dabar pilna policijos. Pasilik čia. Aš atsigulsiu ant sofos.

Užsikirsdama įtraukiau į plaučius oro. Stengiausi nebeverkti, nes jam ir taip jau buvo blogai.

Trevisas atsistojo ir atidarė duris.

– Kur tu? – paklausiau.

– Palįsiu po dušu. Aš tuoj.

Amerika įlėkė paskui jį į kambarį ir atsisėdo šalia, apglėbė mane ir prisiglaudė.

– Atleisk, labai gailiuosi, kad nebuvau su tavim, – pravirko ji.

– Man viskas gerai, – atsakiau jai ir nusišluosčiau ašarų ištepliotą veidą.

Įeidamas į kambarį Šeplis pabeldė į duris. Ištiesė man plačią taurę, artipilnę viskio.

– Imk, – tarė Amerikai ir padavė jai taurę. Ši įspraudė man ją į rankas ir paragino išgerti.

Atlošiau galvą ir susiverčiau gėrimą į burną, skystis karšta srove nutekėjo per gerklę. Smarkiai susiraukiau, kai svaigalai nudegino stemplę ir pasiekė skrandį.

– Ačiū, – padėkojau ir atidaviau Šepliui taurę.

– Gaila, kad laiku nesuspėjau prie jos pribėgti. Net nepastebėjau, kada ji dingo. Atleisk man, Ebe. Reikėjo…

– Tu nekaltas, Šepai. Čia niekas nekaltas.

– Dėl visko kaltas Etanas, – niršo jis. – Tas nelemtas galvijas laikė prirėmęs ją prie sienos.

– Vargšelė! – sušuko nustėrusi Amerika ir dar tvirčiau mane apkabino.

– Noriu dar išgerti, – tariau Šepliui ir linktelėjau galva į tuščią taurę.

– Aš irgi, – tarė Šeplis ir nuėjo į virtuvę.

Į kambarį grįžo Trevisas, apsisiautęs klubus rankšluosčiu ir prie akies pridėjęs šalto alaus skardinę. Amerika nusisuko nuo jo, kol jis apsimovė trumpikes ir pasiėmė pagalvę.

Šeplis šįkart atnešė keturias taures, pilnas iki kraštų gintarinio skysčio. Nedvejodami vienu atsidūsėjimu išmaukėme jas iki dugno.

– Iki rytojaus, – tarė Amerika ir pabučiavo man į skruostą.

Trevisas paėmė iš mano rankos taurę ir pastatė ant spintelės prie lovos. Ilgokai žiūrėjo į mane, paskui nuėjo prie spintos, nutraukė nuo pakabo marškinėlius ir numetė ant lovos.

– Atleisk, kad aš toks nevėkšla, – tarė laikydamas skardinę prie akies.

– Atrodai siaubingai. Rytoj tavo savijauta bus klaiki.

Jis bjaurėdamasis papurtė galvą ir tarė:

– Ebe, šįvakar tu buvai užpulta. Dėl manęs nesuk sau galvos.

– Sunku negalvoti apie tave, kai tavo akis tokia užtinusi, – pasakiau ir paėmusi jo marškinėlius pasidėjau ant kelių.

Trevisas sukando dantis.

– Viso šito nebūtų atsitikę, jeigu būčiau tau leidęs pasilikti su Parkeriu. Bet aš žinojau: jeigu paprašysiu, tu tikrai ateisi. Norėjau jam parodyti, kad tu vis dar mano, o paskui matai – tave apstumdė.

Jo žodžiai mane pribloškė. Atrodė, lyg būčiau blogai nugirdusi.

– Dėl to prašei mane šįvakar ten eiti? Kad kažką įrodytum Parkeriui?

– Tik iš dalies, – atsakė jis susigėdęs.

Mano veidas išbalo kaip popierius. Pirmą kartą nuo mūsų pažinties Trevisas mane apkvailino. Sutikau eiti į Helertoną manydama, kad esu jam reikalinga, kad ir vėl grįšime į pradžią, ten, nuo ko viskas prasidėjo. O pasirodo, aš esu tik įrankis, kuriuo jis apsibrėžia savo teritoriją. Ir aš leidau jam tai padaryti.

Mano akyse sužibo ašaros.

– Dink iš čia.

– Balandėle, – tarė jis ir žengė žingsnį prie manęs.

– Eik lauk! – surikau ir pačiupusi nuo spintelės stiklinę sviedžiau į jį. Trevisas pasilenkė ir ji atsitrenkusi į sieną pažiro šimtais smulkiausių šukių. – Nekenčiu tavęs!

Trevisas iškvėpė orą, tarsi kas būtų užspaudęs jam krūtinę, ir skausmo perkreiptu veidu išėjo iš kambario.

Nusimečiau purvinus drabužius ir apsivilkau marškinėlius. Iš krūtinės išsiveržė garsas, nustebinęs net mane pačią. Jau seniai nebuvau taip nenumaldomai verkusi. Netrukus į kambarį įpuolė Amerika.

Įlipusi į lovą atsigulė ir apkabino mane. Nieko neklausinėjo, nieko nekalbėjo, neguodė, tik laikė tvirtai apkabinusi ir leido man lieti ašaras ant pagalvės.

Dvidešimtas skyrius

Paskutinis šokis

Vos saulei pakilus virš horizonto, mudvi su amerika tyliai išslinkom iš buto. Važiuodamos iki bendrabučio nepratarėm nė žodžio. Aš džiaugiausi tyla. Nenorėjau nei kalbėti, nei apie ką nors galvoti. Troškau tiesiog ištrinti iš galvos pastarųjų dvylikos valandų įvykius. Kūnas buvo sunkus, visur skaudėjo, tarsi po automobilio avarijos. Įėjus į kambarį pamačiau paklotą Karos lovą.

– Ar galiu pabūti pas tave? Norėčiau pasinaudoti tavo plaukų tiesintuvu, – paprašė Amerika.

– Mare, man viskas gerai. Eik į paskaitas.

– Negerai. Nenoriu palikti tavęs vienos.

– Dabar aš kaip tik ir noriu pabūti viena.

Amerika jau žiojosi ginčytis, bet apsigalvojo ir atsiduso. Manęs perkalbėti jai nepavyks.

– Po paskaitos užbėgsiu pasižiūrėti, kaip laikaisi. Pailsėk.

Aš linktelėjau ir jai išėjus užsirakinau duris. Lova garsiai sugirgždėjo, kai aukštielninka griuvau ant jos ir smarkiai atsidusau. Visą laiką maniau esanti svarbi ir reikalinga Trevisui, bet šią akimirką pasijutau lyg tas naujas blizgantis žaisliukas, kaip pavadino mane Parkeris. Trevisas norėjo įrodyti Parkeriui, kad aš vis dar jo. Jo.