Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Aš niekieno, – sušukau į tuščią kambarį.

Suvokus šių žodžių esmę, mane apėmė baisus liūdesys dėl vakarykštės dienos. Aš niekam nepriklausau.

Niekada gyvenime dar nesijaučiau tokia vieniša.

Finčas pastatė man prieš nosį rudą butelį. nė vienas iš mūsų nesirengėme švęsti, tačiau mane bent jau guodė tai, kad, anot Amerikos, Trevisas dabar nė už ką nesirodys porų vakarėlyje. Ant lubų buvo prikabinta rausvu ir raudonu popieriumi apklijuotų tuščių alaus skardinėlių; aplink zujo visokio stiliaus raudonomis suknelėmis apsirengusios merginos. Ant stalų priberta smulkių raudonų širdučių. Nepatenkintas tokiomis dekoracijomis Finčas užvertė akis aukštyn, paskui žvilgtelėjęs į einančias pro šalį poreles tarė:

– Valentino diena brolijos klube. Kaip romantiška.

Vos tik atvykom, Šeplis su Amerika nuėjo į apačią šokti, o mudu su Finču nebylų protestą šiai šventei reiškėme dūsaudami virtuvėje. Aš greitai išgėriau man atneštą butelį, stengdamasi ištrinti iš atminties pastarojo porų vakarėlio prisiminimus.

Finčas atkimšo kitą butelį ir padavė man, puikiai suprasdamas mano norą užsimiršti.

– Atnešiu dar, – tarė jis ir nusisuko prie šaldytuvo.

– Svečiams alus iš statinaitės, o buteliuose – Sig Tau nariams, – piktai perspėjo už manęs stovinti mergina.

Pažvelgiau į raudoną stiklinę jos rankoje ir atkirtau:

– Tau turbūt taip sakė tavo draugas, tikėdamasis pigiai išsisukti.

Mergina prisimerkė ir pasitraukusi nuo stalo nuėjo su savo stikline kitur.

– Kas čia tokia? – paklausė Finčas, pastatydamas prieš mus dar keturis butelius alaus.

– Kažkokia vietinė kekšelė, – pasakiau nulydėdama ją akimis.

Kai Šeplis su Amerika prisidėjo prie mūsų, ant stalo prie manęs jau stovėjo šeši tušti buteliai. Dantys visai atšipo, užtat pasidarė lengviau šypsotis. Buvo lengviau stovėti atsirėmus į spintelių stalviršį. Trevisas iš tiesų nepasirodė, ir aš galėjau ramiai sau leisti laiką.

– Jūs ką? Nė nepašoksit? – paklausė Amerika.

Pažvelgiau į Finčą.

– Ar nori su manim pašokti, Finčai?

– O tu dar galėtum šokti? – kilstelėjęs antakį paklausė jis.

– Mes tuoj pamatysim, – atšoviau jam ir nusitempiau į apačią.

Mudu daužėmės šonais ir kratėmės, kol mano kūną po suknele išpylė prakaitas. Kai jau maniau suplyš mano plaučiai, užgrojo lėtą dainą. Finčas akies krašteliu nedrąsiai apsižvalgė aplinkui, stebėdamas besiglaustančias poras.

– Ir tu tikrai nori priversti mane šitaip šokti, ką? – paklausė manęs.

– Tai Valentino diena, Finčai. Įsivaizduok, kad aš esu vaikinas.

Jis nusijuokė ir stvėrė mane į glėbį.

– Sunku tai įsivaizduoti, kai tu vilki tokią trumpą rausvą suknelę.

– Na ir kas. Galima pamanyti, kad nesi matęs vaikino su suknele.

Finčas truktelėjo pečiais.

– Teisybė.

Nusijuokiau ir padėjau jam ant peties galvą. Nuo išgerto alkoholio mano kūnas apsunko, pasidarė nerangus ir aš lėtai judėjau muzikos ritmu.

– Ar galiu pasiskolinti, Finčai?

Šalia mūsų stovėjo Trevisas, nusiteikęs pusiau linksmai, pusiau baugščiai, laukdamas mano reakcijos. Mano skruostai užkaito akimirksniu.

Finčas pirma pažvelgė į mane, paskui į Trevisą ir tarė:

– Žinoma.

– Finčai, – tyliai sušvokščiau jam nueinant. Trevisas apkabino mane, bet aš stengiausi palikti tarp mūsų kuo didesnį tarpą. – Rodos, sakei, kad neisi.

– Sakiau, bet paskui sužinojau, kad tu čia, ir turėjau ateiti.

Dairiausi po kambarį vengdama jo žvilgsnio. Jaučiau kiekvieną jo judesį. Pirštų prisilietimą tose vietose, kur guli jo rankos. Jo kojas, besitrinančias į manąsias. Jo rankas, liečiančias mano suknelę. Kvaila buvo apsimetinėti, kad viso to nejaučiu. Pamušta akis jau baigė užgyti, kraujosruva jau beveik išnykusi, nebeliko ant veido ir raudonų nuobrozdų, tarsi visa tai būčiau susapnavusi. Buvo pranykę visi tos siaubingos nakties įkalčiai, liko tik geliantys prisiminimai.

Jis sekė akimis kiekvieną mano kvėptelėjimą ir dainai įpusėjus atsidusęs tarė:

– Gražiai atrodai, Balandėle.

– Nepradėk.

– Ko nepradėt? Nesakyti, kad esi graži?

– Sakau… nepradėk.

– Aš rimtai.

Supykusi burbtelėjau:

– Ačiū.

– Ne… tu iš tiesų labai graži. Sakau nuoširdžiai. Ilgai galvojau apie tai, ką tau anąkart pasakiau savo bute. Prisipažinsiu atvirai, nes nenoriu meluoti. Man buvo gera ištempti tave iš pasimatymo su Parkeriu…

– Ten nebuvo pasimatymas, Trevisai. Mes nuėjom pavalgyti. Dabar jis su manim nebekalba. Labai tau ačiū.

– Girdėjau. Atleisk.

– Neatleisiu.

– T-tu teisi, – sumikčiojo jis, pamatęs mane nekantraujant. – Bet aš… aš tave nusivedžiau į kautynes ir dėl kitos priežasties. Norėjau, kad tu būtum šalia, Balandėle. Tu mano sėkmės talismanas.

– Aš tau esu niekas, – piktai atrėžiau, dėbtelėdama į jį.

Trevisas susiraukė ir liovėsi šokęs.

– Tu man esi viskas.

Sučiaupiau lūpas, stengdamasi atrodyti pikta, bet man nesisekė pykti regint, kaip jis į mane žiūri.

– Iš esmės tu negali sakyti, kad manęs nekenti, tiesa? – paklausė jis.

Nusisukau ir pasitraukiau nuo jo dar toliau.

– Kartais labai noriu tavęs nekęsti. Viskas būtų daug paprasčiau.

Lūpos suvirpėjo nuo vos pastebimos šypsenėlės.

– Tai kas tave labiausiai mano elgesyje siutina? Ką padariau tokio, dėl ko turėtum manęs nekęsti? Ar dėl ko negali to daryti?

Mane vėl suėmė pyktis. Pasitraukiau nuo jo ir užbėgau laiptais į virtuvę. Akyse ėmė tvenktis ašaros, bet nenorėjau porų vakarėlyje pasirodyti žliumbeklė. Finčas stovėjo prie stalo ir aš su palengvėjimu atsidusau, kai jis padavė man butelį alaus.

Visą valandą stebėjau Trevisą, vaikantį į šalis besikabinėjančias paneles ir svetainėje maukiantį viskį – vieną taurę po kitos. Kaskart sugavus jo žvilgsnį, stengiausi nusukti akis į šalį, nes nenorėjau baigti vakaro dar vienu barniu.

– Atrodai labai nelaiminga, – pasakė Šeplis.

– Net ir norėdamas geriau už juos nesuvaidinsi, – tyliai burbtelėjo jam Amerika.

– Nepamirškit, kad mes… nesisiūlėm čia eiti, – priminė jiems Finčas.

Amerika nutaisė veidelį, kuriam, kaip žinia, aš nebūčiau galėjusi atsispirti, ir tarė:

– Bent jau apsimesk, Ebe. Dėl manęs.

Man žiojantis jai kaip reikiant atsikirsti, Finčas palietė mano ranką.

– Man atrodo, mes jau savo pareigą atlikom. Galim eiti, Ebe?

Vienu mauku išgėriau, kas dar buvo likę butelyje, ir paėmiau Finčui už rankos. Kad ir kaip norėjau kuo greičiau iš čia dingti, mano kojos sustingo kaip įkaltos, kai iš apačios pasigirdo dainos, pagal kurią mudu su Trevisu šokom per mano gimtadienį, melodija. Pagriebiau iš Finčo butelį alaus ir vėl nugėriau, stengdamasi išmesti iš galvos dainos sukeltus prisiminimus.

Bredas pasilenkė prie manęs ant stalo ir paklausė:

– Gal nori pašokti?

Purtydama galvą nusišypsojau. Bredas žiojosi kažką sakyti, bet buvo nutrauktas.

– Pašok su manim.

Už kelių žingsnių nuo manęs ištiesęs ranką stovėjo Trevisas.

Amerika, Šeplis ir Finčas – visi trys žiūrėjo į mane ir nekantriai laukė, ką aš atsakysiu.

– Palik mane ramybėje, Trevisai, – tariau aš ir sukryžiavau ant krūtinės rankas.

– Čia mūsų daina, Balandėle.

– Mes neturime dainos.

– Balandėle…

– Ne.

Pažvelgiau į Bredą ir prisivertusi nusišypsoti tariau jam: