Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Vėl atsisukau į langą ir dar įnirtingiau puoliau draskyti palei kraštus. Pirštų galai pasruvo kraujais, metalinės briaunos pjaustė odą, bet viską nugalėjo instinktas ir aš sugniaužusi kumščius ėmiau talžyti stiklą, su kiekvienu smūgiu aptaškydama ir vis labiau ištepliodama jį krauju.

Darsyk trenkiau kumščiu į langą, paskui nusimoviau batelį ir iš visų jėgų trenkiau juo. Tolumoje pasigirdo sirenų garsai ir aš pradėjau verkti, daužydama delnais stiklą. Mano išsigelbėjimas buvo vos už pusmetrio, kitapus stiklo. Vėl puoliau draskyti nagais langą ir daužyti delnais stiklą.

– Padėkit! – surikau matydama sparčiai artyn manęs slenkančias liepsnas. – Padėkit kas nors!

Man už nugaros pasigirdo duslus kostelėjimas.

– Balandėle!

Išgirdusi pažįstamą balsą atsisukau. Visas suodinas ir murzinas tarpdury pasirodė Trevisas.

– Trevisai! – suklikau.

Nušokau nuo suolo ir puoliau prie jo, išsekusio ir dūstančio.

Kritau jam į glėbį ir jis mane apkabino, kosčiodamas ir springdamas nuo dūmų. Paskui suėmė delnais mano veidą ir tarė:

– Kur Trentas?

Jo balsas kimiai gergždėjo.

– Jis nuėjo su anais! – sušukau, iš akių pasipylė ašaros. – Bandžiau įtikinti, kad eitų su manim, bet jis manęs nepaklausė!

Trevisas pažvelgė į besiplečiančią ugnį ir susiraukė. Kvėptelėjau oro ir užspringau į plaučius patekusiais dūmais. Trevisas pažiūrėjo į mane, jo akyse sužibo ašaros.

– Mes tuoj iš čia ištrūksime, Balandėle.

Jis greitai pakštelėjo man į lūpas ir užšoko ant mano sustumtos pakylos.

Truktelėjo už rankenos, pasukiojo ir, sukaupęs visas jėgas taip, kad net įsitempė rankos raumenys, darsyk patraukė.

– Paeik į šoną, Ebe! Daušiu stiklą! – suriko.

Bijodama pajudėti įstengiau žengti atgal tik vieną žingsnį. Užsimojęs ranka ir atstatęs alkūnę, Trevisas smarkiai kirto kumščiu į stiklą, aš nusisukau, užsidengiau veidą kruvinomis rankomis, ir man virš galvos pasipylė šukės.

– Ateik! – suriko Trevisas ir ištiesė man ranką. Kambary buvo karšta nuo liepsnų, ir aš stryktelėjau nuo žemės, jis pakėlė mane ant rankų ir išstūmė pro langą į lauką.

Atsiklaupusi laukiau, kol išsiropš Trevisas, tada padėjau jam atsistoti. Kitoje pastato pusėje plyšavo sirenos, ant gretimų pastatų sienų blykčiojo raudonos ir mėlynos policijos bei gaisrinių automobilių šviesos.

Mes nubėgome prie žmonių, susispietusių prie pastato, ir ėmėme tarp jų ieškoti Trentono. Trevisas garsiai šaukė brolio vardą, bet jo balsas kaskart darėsi vis liūdnesnis ir beviltiškesnis. Išsitraukęs telefoną pasižiūrėjo, kas jam skambino, ir vėl užvožė, tada prisidengęs suodina ranka burną vėl ėmė šaukti brolį.

– Trentai! – rėkė jis ir iškėlęs galvą dairėsi minioje.

Prie greitosios automobilių susibūrę išsigelbėjusieji glėbesčiavosi ir gailiai sriūbavo, išgąstingai stebėdami, kaip iš ugniagesių automobilio stora žarna pro langus liejamas vanduo, o ugniagesiai skuba vidun, tempdamiesi paskui save vandens žarnas.

Trevisas perbraukė ranka sau per viršugalvį ir pakraipė į šonus galvą.

– Jis neišsigelbėjo, – sušnibždėjo. – Jam nepavyko ištrūkti, Balandėle.

Man užėmė kvapą pamačius, kaip jo skruostais pasruvo juodų suodžių upeliai. Trevisas parklupo ant kelių, aš suklupau prie jo.

– Trentas apsukrus, Trevi. Jis tikrai ištrūko. Turbūt rado kitą išėjimą, – bandžiau nuraminti ir jį, ir save.

Trevisas įsikniaubė man į kelius ir abiem rankomis įsitvėrė mano marškinėlių. Laikiau jį apkabinusi, nes neišmaniau, kaip dar jį paguosti.

Praslinko valanda. Išsigelbėjusių ir stebinčių nelaimę žmonių raudos ir dejonės nutilo, stojo baugi tyla. Su viltimi žiūrėjome į pastatą, iš kurio ugniagesiai išnešė dviejų žmonių kūnus, o paskui vis ėjo ir ėjo iš jo tuščiomis. Medikams apžiūrėjus nukentėjusiuosius ir išvežus į ligoninę apdegėlius, mes vis dar laukėme. Po pusvalandžio buvo išnešti dar keli apdegusiųjų kūnai, bet jų gyvybių išgelbėti nepavyko. Žuvusieji buvo suguldyti ant žemės. Jų buvo gerokai daugiau nei tų, kuriems pavyko išsigelbėti. Trevisas nenuleido akių nuo durų laukdamas, kada iš pelenų bus išneštas jo brolis.

– Trevisai!

Atsisukome ir pamatėme Adamą. Trevisas atsistojo, padėjo atsikelti ir man.

– Džiaugiuosi, kad jums pavyko išsikapstyti, – tarė Adamas. Jis buvo labai susikrimtęs ir priblokštas nelaimės. – Kur Trentas?

Trevisas jam neatsakė.

Mūsų žvilgsniai nuslydo į apanglėjusį Kitono bendrabučio pastatą. Pro langus tebevirto tiršti juodi dūmai. Įsikniaubiau veidu Trevisui į krūtinę, kietai užmerkiau akis ir vyliausi, kad netrukus pabusiu iš šito baisaus sapno.

– Man… man reikia paskambinti tėčiui, – prabilo Trevisas. Suraukęs kaktą jis išsiėmė telefoną ir atvožė dangtelį.

Įkvėpiau oro vildamasi, kad mano balsas nuskambės tvirtai, tada pasakiau:

– Gal dar palaukim, Trevisai. Kol kas dar niekas neaišku.

Jo akys žvelgė į telefono mygtukus. Lūpos suvirpėjo ir jis ištarė:

– Neturėjo šitaip atsitikti. Nereikėjo jam čia eiti.

– Tai nelaimingas atsitikimas, Trevisai. Juk niekas nežinojo, kad šitaip atsitiks, – tariau jam, glostydama skruostą.

Jis suraukė veidą ir užsimerkė. Giliai įkvėpęs oro ėmė rinkti tėvo numerį.

Dvidešimt antras skyrius

Lėktuvas

Pradėjus skambėti telefonui, skaičius ekranėlyje nelauktai pakeitė užrašas ir Trevisas, perskaitęs vardą, išpūtė akis.

– Trentas? – smarkiai nustebęs nusijuokė jis, paskui žiūrėdamas į mane plačiai nusišypsojo. – Čia Trentas!

Aš garsiai aiktelėjau ir suspaudžiau jam ranką.

– Kur tu? Bendrabuty? Aš tuoj ten lekiu, nedrįsk niekur pradingti!

Pasileidau bėgti, kojos nespėjo vytis Treviso, kai jis galvotrūkčiais skuodė per studentų miestelį, iš paskos tempdamasis ir mane. Atbėgom į bendrabutį uždusę, vos gaudydami orą. Trentonas atlėkė nuo laiptų ir apkabino mus.

– Viešpatie aukštielninkas, broli! Maniau, abu suspirgėjot! – sušuko Trentonas ir taip stipriai suspaudė mus glėby, kad aš vos neuždusau.

– Ak tu šikniau! – suriko Trevisas ir stumtelėjo nuo savęs brolį. – O aš maniau, kad tu pakratei kojas! Laukiau, kol ugniagesiai išneš iš rūsio tavo apanglėjusį kūną!

Trevisas susiraukęs pažiūrėjo į brolį, paskui juodu vėl apsikabino. Trevisas ištiesė rankas ir ėmė grabinėti orą, kol jo pirštai užkliuvo už mano marškinėlių, tada čiupo į glėbį ir mane. Po kelių akimirkų Trevisas paleido brolį, bet mane ir toliau laikė priglaudęs prie šono.

Susirūpinęs ir atgailaujantis Trentonas pažvelgė į mane ir tarė:

– Atleisk man, Ebe. Aš supanikavau.

Papurčiau galvą.

– Džiaugiuosi, kad išsigelbėjai.

– Aš? Verčiau jau būčiau suskrudęs tenai, nei pamatęs, kaip Trevisas žiūri į mane, išeinantį vieną, be tavęs. Ieškojau tavęs, kai pabėgai, bet veikiai pasimečiau ir turėjau susirasti kitą išėjimą. Ėjau palei sienas, ieškodamas to langelio, bet susidūriau su policininkais ir jie mane išvedė. Grįžęs čia vos iš proto neišsikrausčiau, – tarė jis ir perbraukė ranka per trumpus plaukus.

Trevisas dviem nykščiais nuvalė nuo mano veido suodžius, o paskui pasikėlė marškinėlius ir nusišluostė veidą.

– Dingstam iš čia. Netrukus čia farų knibždės kaip blusų.

Darsyk apsikabinę visi trys nuėjom prie Amerikos hondos. Trevisas žiūrėjo į mane, kol segiausi saugos diržą, o paskui sukosėjau, ir jis susiraukė.