Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Tūkstančius kartų bandžiau įsivaizduoti, kaip jis atrodys ant tavo rankos, bet kai dabar jis čia…

– Tai kas? – šypsodamasi paklausiau ir stebėjau jo nuoširdžią šypseną.

Trevisas pažvelgė į mane.

– Maniau, teks paprakaituoti kokius penkerius metus, kol tai pamatysiu.

– Aš šito norėjau lygiai tiek pat, kaip ir tu, tik veidu to neišsidaviau, – prisipažinau ir prigludau lūpomis prie jo burnos.

Epilogas

Trevisas suspaudė mano ranką, ir aš sulaikiau kvapą. norėjau nutaisyti ramų veidą, bet staiga susiraukiau, ir jis dar tvirčiau spustelėjo man ranką. Baltos lubos keliose vietose buvo išmargintos rudomis nutekėjusio vandens dėmėmis. Visa kita buvo nepriekaištingai švaru. Jokių nereikalingų daiktų, nenaudojamų priemonių. Visa sudėliota ten, kur reikia, todėl aš jaučiausi pakankamai gerai. Sprendimas priimtas. Atliksiu viską iki galo.

– Mieloji, – tarė Trevisas ir susiraukė.

– Viskas gerai, ištversiu, – tariau jam žiūrėdama į rudas dėmes ant lubų. Kai pirštų galiukai palietė mano odą, net pašokau, bet stengiausi neįsitempti. Suburzgus aparatui, Treviso akyse pamačiau susirūpinimą.

– Balandėle, – vėl prabilo Trevisas, bet aš ryžtingai papurčiau galvą.

– Na va. Aš pasirengusi, – patraukiau nuo ausies telefoną ir krūptelėjau iš skausmo, laukdama neišvengiamo pamokslo.

– Aš tave užmušiu, Ebe Abernati! – šaukė Amerika. – Užmušiu, girdi?

– Iš tikrųjų dabar aš jau Ebė Medoks, – ištariau šypsodamasi savo naujam vyrui.

– Taip nesąžininga! – suniurzgė ji. Balse nebebuvo girdėti jokio pykčio. – Juk aš turėjau būti tavo pirmoji pamergė! Turėjau nusivesti tave apsipirkti ir surengti tau mergvakarį, nešti tavo gėlių puokštę!

– Žinau, – atsakiau, žvelgdama į Trevisą, kurio veide, man krūptelėjus iš skausmo, pradingo šypsena.

– Gali šito ir nedaryti, – suraukęs antakius tarė jis.

Laisvąja ranka patikinamai suspaudžiau jo pirštus.

– Žinau, – pakartojau.

– Tu man jau tą sakei! – piktai burbtelėjo Amerika.

– Čia buvo ne tau.

– Dabar tu kalbi su manim, – užsirūstino ji. – Tu kalbi su manim, girdi? Mūsų pokalbis taip greitai, kaip tikiesi, nesibaigs. Aš tau niekada gyvenime šito neatleisiu!

– Atleisi.

– Tu! Tu esi… Tu tikra begėdė, Ebe! Pati bjauriausia geriausia draugė!

Nusijuokiau, o prie manęs sėdintis vyras truktelėjo ranką ir subarė:

– Nejudėkite, ponia Medoks.

– Atsiprašau, – tariau jam.

– Su kuo ten kalbi? – piktai paklausė Amerika.

– Su Grifinu.

– Kas, po velnių, tas Grifinas? Pala, tuoj atspėsiu. Tu į savo vestuves pakvietei ne savo geriausią draugę, o kažkokį pašalietį? – po kiekvieno žodžio jos balso tonas kilo vis aukštyn.

– Ne. Jis vestuvėse nedalyvavo, – atsakiau jai giliai įkvėpdama oro.

Trevisas atsiduso ir nervingai pasimuistė ant kėdės, paspaudė mano ranką.

– Aš turiu tai padaryti dėl tavęs, supranti? – per skausmą šypsodamasi pasakiau jam.

– Atleisk, man rodos, aš daugiau neištversiu, – nusivylusiu balsu pasakė jis. Paleido mano ranką ir pažiūrėjo į Grifiną.

– Paskubėkit, gerai? – paraginau.

Grifinas pakraipė galvą.

– Pats visas margas nuo tatuiruočių, o negalit žiūrėti, kaip jūsų merginai piešia tik paprasčiausią vieną žodį? Tuojau baigsiu.

Treviso veidas susiraukė.

– Žmonai. Ji mano žmona.

Nugirdusi pokalbį ir suvokusi, kas vyksta, Amerika net žiobtelėjo.

– Tu daraisi tatuiruotę? Kas tau? Visai kuoktelėjai? Gal tam gaisre prisiuostei kokių kenksmingų dūmų?

Pažvelgiau į juodais dažais ištepliotą lopinėlį ant pilvo prie klubikaulio ir nusišypsojau.

– Trevisas turi išsitatuiravęs mano vardą ant riešo, – darsyk giliai įkvėpiau, nes ir vėl suburzgė aparačiukas. Grifinas nuvalė nuo odos nešvarumus ir darbavosi toliau. Sukandusi dantis ištariau: – Mes susituokėme. Aš irgi norėjau ko nors nepaprasta.

Trevisas papurtė galvą.

– Galėjai to nedaryti.

Prisimerkusi atšoviau jam:

– Nepradėk, gerai? Mes jau apie tai kalbėjom.

Amerika nusijuokė.

– Tu tikrai kuoktelėjai. Kai grįši namo, išvešiu tave į beprotnamį, – jos balsas skambėjo piktai, ji beveik spiegė.

– Nieko kvaila aš nepadariau. Mes mylim vienas kitą. Visus metus ilgiau ar trumpiau mudu gyvenome kartu, tad kodėl gi ne?

– Tau dar tik devyniolika, kvaile tu! Išlėkei niekam nieko nesakiusi ir dar manęs nepakvietei! – spygavo Amerika.

– Atleisk, Mare. Negaliu kalbėti. Rytoj pasimatysim, gerai?

– Aš dar nežinau, ar norėsiu rytoj tave matyti. O apie Trevisą apskritai nenoriu nieko girdėti! – niršo ji.

– Vis tiek iki rytojaus, Mare. Tu juk labai norėsi pamatyti mano žiedą.

– Ir tatuiruotę, – jau linksmiau pridūrė ji.

Išjungiau telefoną ir padaviau Trevisui. Vėl pasigirdo burzgesys ir mane nutvilkė deginantis skausmas, paskui, kai Grifinas atitraukė aparatą, kad nušluostytų rašalą, jis trumpam atlėgo. Trevisas įsimetė kišenėn mano telefoną ir abiem rankomis suėmė manąją, paskui pasilenkė ir priglaudė kaktą prie mano galvos.

– Ar tu irgi taip bijojai, kai pirmą kartą dareisi tatuiruotę? – paklausiau, su šypsena žvelgdama į jo susirūpinusį veidą.

Jis pasimuistė. Atrodė, kad jam skauda tūkstančius kartų smarkiau nei man.

– A… ne. Šįkart yra kitaip. Šimtą kartų blogiau.

– Baigta! – pranešė Grifinas. Jo ir Treviso veiduose švietė didžiulis palengvėjimas.

Atrėmiau galvą į kėdės atlošą.

– Ačiū Dievui!

– Ačiū Dievui, – ištarė Trevisas ir patapšnojo man per ranką.

Pažvelgiau į dailiai išvingiuotas raides ant suerzintos, raudonos odos: „Ponia Medoks“.

– Oho, – ištariau pasiremdama ant alkūnių, kad geriau matyčiau.

Akimirksniu Treviso veide suspindo pergalinga šypsena.

– Nuostabu.

Grifinas pakraipė galvą ir tarė:

– Žinot, jeigu visi tatuiruoti vyrai sumanytų vestis čia savo žmonas ir šitaip kankintųsi, kai piešiu joms tatuiruotes, tai nebesutikčiau to daryti net ir už didžiausius pinigus.

– Sakyk verčiau, šmaikštuoli, kiek aš tau skolingas, – burbtelėjo Trevisas.

– Tuoj išmušiu čekį, – pralinksmėjęs atšovė jam Grifinas.

Apsidairiau po kambarį, apmečiau akimis žvilgančius chromuotus baldus ir tatuiruočių pavyzdžius ant sienų, paskui vėl nuleidau akis į savo pilvą. Mano naujoji pavardė švietė storomis juodomis elegantiškomis raidėmis. Trevisas pažiūrėjo į mane kupinas pasididžiavimo, paskui į savo įspūdingą vestuvinį žiedą.

– Mes tai padarėme, mieloji, – ištarė dusliu balsu. – Aš vis dar negaliu patikėti, kad tu mano žmona.

– Imk ir patikėk, – tariau jam šypsodamasi.

Jis padėjo man atsikelti nuo kėdės, saugodamas mano dešinį šoną, skaudžiai išgyvendamas dėl kiekvieno mano krūptelėjimo prie žaizdos prisilietus džinsams. Trevisas išsitraukė piniginę, sumokėjo ir nuvedė už rankos į taksi, jau laukiantį mūsų prie durų. Vėl sučirškė mano telefonas, bet pamačiusi, kad skambina Amerika, neatsiliepiau.

– Negi dabar ji mums visą gyvenimą prikaišios šitą kelionę? – susiraukė Trevisas.

– Papurkštaus dienelę, kai pamatys mūsų nuotraukas, bet paskui apsiramins.

Trevisas kreivai man šyptelėjo.

– Jūs taip manote, ponia Medoks?

– Ar nesiliausi mane taip vadinęs? Nuo to laiko, kai išėjom iš bažnytėlės, jau šimtą kartų ištarei šiuos žodžius.