Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

Atidaręs man taksi dureles pakraipė galvą ir tarė:

– Liausiuosi, kai tik įsisąmoninsiu, jog tai tikra.

– Dar ir kaip tikra, – atsakiau jam sėsdamasi į vidurį ir palikdama vietos jam. – Mums tai primins vestuvių naktis.

Jis pasilenkė prie manęs ir paglostė nosimi jautrią odą po kaklu, paskui prisiglaudė prie ausies ir sukuždėjo:

– Taip, išties.

– Oi, – sušukau jam prisilietus prie tvarsčio.

– Ak, atleisk man, Balandėle.

– Atleidžiu, – šyptelėjau.

Susikibę už rankų nuvažiavome į oro uostą. Mane ėmė juokas matant, kaip Trevisas neatitraukdamas akių spokso į savo vestuvinį žiedą. Jo akyse švietė ramybė, prie kurios aš jau ėmiau priprasti.

– Man rodos, aš tikrai tuo patikėsiu tik tada, kai peržengsim namų slenkstį. Tada gal liausiuosi elgtis kaip kvailys.

– Pažadi? – paklausiau.

Jis pabučiavo man ranką ir suėmęs abiem delnais suspaudė sau ant kelių.

– Ne.

Nusijuokiau ir padėjau galvą jam ant peties. Taip važiavom, kol taksi sustojo prie oro uosto. Vėl suskambo mano telefonas, ir jo ekranėlyje pamačiau Amerikos vardą.

– Ji nepakenčiama. Leisk man su ja pasikalbėti, – tarė Trevisas ir paėmė iš manęs telefoną.

– Alio, – atsiliepė. Išklausęs ilgą spygavimų tiradą nusišypsojo ir tarė: – Dabar esu jos vyras, todėl galiu atsiliepti į jos skambučius, – dirstelėjęs į mane atidarė taksi dureles ir ištiesė man ranką. – Mes jau oro uoste, Amerika. Pasitik su Šepu mus oro uoste, ir kol važiuosim namo, galėsit šaukti ant mūsų, kiek tik norėsit. Taip, visą kelią. Atskrisim apie trečią. Gerai, Mare. Iki pasimatymo, – išgirdęs jos keiksmus Trevisas net susigūžė ir perdavė man telefoną. – Tu tikrai neapsirikai. Ji iš tiesų labai pyksta.

Trevisas sumokėjo vairuotojui, užsimetė ant peties savo kelioninį krepšį ir paėmė už rankenėlės mano lagaminą su ratukais. Tempiant jį žeme, tatuiruotos jo rankos raumenys įsitempė, o laisva ranka suėmė manąją.

– Negaliu patikėti, kad leisi jai visą valandą taršyti mus pakeliui namo iš oro uosto, – papriekaištavau jam sekdama įkandin pro sukamąsias duris.

– Negi tu iš tiesų manai, kad leisiu jai šaukti ant savo žmonos?

– Tau labai patinka kartoti šį žodį, tiesa?

– Ko gero, laikas tą pripažinti. Žinojau, kad tu būsi mano žmona nuo pirmos akimirkos, kai tik susipažinom. Nenoriu meluoti ir prisipažinsiu, kad seniai laukiau tos dienos, kai galėsiu tave taip vadinti… todėl nepyk, kad dabar dažnai teks girdėti šį žodį. Pasistenk priprasti, – jis kalbėjo labai rimtai, tarsi rėžtų motyvacinę kalbą.

Nusijuokiau ir spustelėjau jam ranką.

– Aš nieko prieš.

Akies krašteliu jis dirstelėjo į mane ir tarė:

– Tikrai?

Papurčiau galvą, jis prisitraukė mane ir pabučiavo į skruostą.

– Gerai. Per kelis mėnesius tau tai velniškai įgris, bet, būk gera, leisk man pasidžiaugti.

Drauge nuėjom ilgais koridoriais, pakilome eskalatoriumi, perėjome keletą patikros punktų. Trevisui einant pro metalo detektorių, pasigirdo pypsėjimas. Paprašius apsaugos darbuotojui nusimauti žiedą, jo veidas apsiniaukė.

– Aš jį palaikysiu, pone, – pasisiūlė pareigūnas. – Tai truks tik akimirką.

– Pažadėjau žmonai niekada jo nenusimauti, – sugriežė dantimis Trevisas.

Pareigūnas ištiesė delną. Palei jo akis susimetė nekantrumo ir smagaus nuovokumo raukšlės.

Trevisas nenoriai nusimovė žiedą, takštelėjo jį pareigūnui į delną ir atsidusęs perėjo detektorių. Dabar niekas nesucypė, bet jis vis tiek liko nepatenkintas. Aš praėjau ramiai, prieš tai irgi atidavusi jam palaikyti savo žiedą. Trevisas stovėjo įsitempęs, bet kai mums leido eiti toliau, jis nusiramino, pečiai nusileido.

– Viskas gerai, mielasis. Jis ir vėl ant tavo piršto, – pasakiau jam juokdamasi iš jo perdėto jaudinimosi.

Trevisas pabučiavo man į kaktą, prisitraukė prie šono ir mudu nuėjome į laukimo salę. Dirsčiodama į praeivius pagalvojau, ar jiems taip akivaizdu, kad mes jaunavedžiai, ar jiems kelia nuostabą juokinga Treviso šypsena, šviečianti jo veide ir, rodos, taip nederanti prie plikai skustos galvos, tatuiruotų rankų ir pūpsančių raumenų.

Oro uoste knibždėjo turistų, spragsėjo ir pypsėjo žaidimų automatai, žmonės zujo visomis kryptimis. Nusišypsojau pamačiusi jauną porelę, susikibusią už rankų, lygiai taip pat džiūgaujančią ir susijaudinusią, kaip ir mudu su Trevisu, kai vakar čia atvykom. Nė kiek neabejojau, kad išvykdami jie jaus tokį pat palengvėjimą ir jausmų sumaištį, kokią išgyvenome mes.

Laukimo salėje vartydama žurnalą paliečiau ranka spyruokliuojantį Treviso kelį. Jo koja sustingo, aš šyptelėjau ir toliau žiūrėjau garsenybių nuotraukas. Jis dėl kažko jaudinosi, bet aš laukiau, kol jis pats pasakys, nes jaučiau, kad tam kaupia drąsą ir jėgas. Po kelių minučių jo kelis vėl pradėjo strikinėti, bet šįkart man nereikėjo jo stabdyti, pats liovėsi ir susmuko ant kėdės.

– Balandėle.

– Ko?

Prabėgo kelios akimirkos. Jis atsiduso ir tarė:

– Nieko.

Laikas taip greitai pralėkė, kad, rodos, tik prisėdom, ir jau pranešė apie laipinimą į lėktuvą. Veikiai nutįso ilgoka keleivių eilė, mes irgi atsistojome, laukdami, kada reikės parodyti bilietus ir eiti į lėktuvą, kuris parskraidins mus namo.

Trevisas nesiryžo prabilti.

– Negaliu atsikratyti jausmo, – atsidusęs prabilo.

– Kokio jausmo? Blogo? – staiga sunerimusi paklausiau jo.

Jis atsisuko į mane, akyse – didžiulis susirūpinimas.

– Man neduoda ramybės jausmas, kad mums parskridus aš atsibusiu ir pamatysiu, jog iš tiesų nieko neįvyko.

Apkabinau jo liemenį ir ėmiau glostyti tvirtus nugaros raumenis.

– Tau tai kelia nerimą?

Jis žvilgtelėjo į savo riešą, paskui į žiedą ant piršto ir tarė:

– Negaliu atsikratyti jausmo, kad burbulas susprogs ir aš atsibusiu savo lovoje vienas, trokšdamas, kad tu būtum šalia.

– Neįsivaizduoju, ką man su tavim daryti, Trevisai! Dėl tavęs du kartus atstūmiau kitą vaikiną, net du kartus suskraidžiau į Las Vegasą, išgyvenau tikrą pragarą, už tavęs ištekėjau ir dar pasiženklinau tavo pavarde. Nebeišmanau, kaip dar tave įtikinti, kad tikrai esu tavo.

Jo lūpose išsiskleidė žavi šypsena.

– Man patinka, kai taip kalbi.

– Kad esu tavo? – paklausiau. Pasistiebiau ant pirštų galiukų ir pabučiavau į lūpas. – Aš esu tavoji ponia Trevis Medoks – visada ir amžinai.

Jis pažiūrėjo į išvykimo vartus, paskui į mane ir šypsena jo veide pradingo.

– Aš ir vėl susimausiu, Balandėle. Tau nusibos mano nesąmonės.

Mane tai prajuokino.

– Tavo nesąmonės man seniai nusibodo, bet vis tiek ištekėjau.

– Anksčiau galvojau: kai susituoksime, būsiu tikresnis, jog tavęs neprarasiu, bet dabar atrodo, kad įsėdus į tą lėktuvą…

– Trevisai, aš myliu tave. Mes keliaujam namo.

Trevisas suraukė kaktą.

– Tu manęs nepaliksi, tiesa? Net jeigu elgsiuosi kaip visiškas idiotas?

– Aš prisiekiau Dievo ir Elvio akivaizdoje niekada tavęs nepalikti, tiesa?

Jo kakta mažumėlę atsileido.

– Ir taip bus amžinai, ką?

Nusijuokiau lūpų kampučiu.

– Gal tau būtų lengviau, jei susilažintume?

Šypsodamiesi ir klausydamiesi mūsų keisto pokalbio keleiviai ėjo mums pro šalį, aš kaip ir anksčiau jaučiau įdėmius jų žvilgsnius, tik dabar jau kitokius. Man šiuo metu rūpėjo tik viena – Treviso akyse sugrįžtanti palaiminga ramybė.

– Koks aš būčiau vyras, jeigu imčiau lažintis su žmona dėl savo santuokos?