Джейми Макгвайр: Aš ir jis: tikra katastrofa

– Gal reikėtų tave nuvežti į ligoninę, kad apžiūrėtų.

– Man viskas gerai, – atsakiau jam ir sunėriau pirštus su jo pirštais. Pažvelgiau į mūsų rankas ir pamačiau supjaustytus jo krumplius. – Čia nuo kovos ar nuo lango?

– Lango, – atsakė jis ir susiraukė pamatęs mano nudraskytus nagus.

– Žinai, tu išgelbėjai man gyvybę.

Jis suraukė antakius ir tarė:

– Be tavęs nebūčiau niekur ėjęs.

– Jaučiau, kad ateisi, – pasakiau ir suspaudžiau jam pirštus.

Laikėmės susikibę už rankų tol, kol atvažiavom į jo namus. Duše net nežinojau, kieno kraują, sumišusį su suodžiais ir pelenais, plaunu nuo savo kūno. Griuvau į Treviso lovą vis dar jausdama plaučiuose dūmų ir svylančios odos dvoką.

– Imk, – tarė Trevisas ir padavė man stiklą gintarinio skysčio. – Padės atsipalaiduoti.

– Aš nepavargusi.

Vis tiek paragino paimti. Jo akys buvo pavargusios, raudonos ir užtinusios.

– Pamėgink užmigti, Balandėle.

– Aš bijau užmerkti akis, – prisipažinau. Paėmusi stiklą, nurijau geltoną skystį.

Trevisas paėmė taurę ir padėjo ją ant spintelės prie lovos, paskui atsisėdo šalia manęs. Abu sėdėjome tyloje, galvodami apie pastarųjų kelių valandų įvykius. Prisiminusi rūsyje gaisro liepsnose įstrigusių žmonių klyksmus, užsimerkiau. Neįsivaizdavau, kada galėsiu visa tai pamiršti, ir apskritai, ar kada nors tai pamiršiu.

Iš siaubingo košmaro pažadino šilta Treviso ranka ant mano kelio.

– Šįvakar žuvo daug žmonių.

– Žinau.

– Tik rytoj sužinosime nukentėjusiųjų skaičių.

– Bėgdami iš ten aš ir Trentas susidūrėme su keliais jaunuoliais. Įdomu, ar jiems pavyko ištrūkti. Jie atrodė tokie išsigandę…

Pajutau akyse susitvenkusias ašaras, bet nespėjau pravirkti, nes Trevisas suėmė mane savo tvirtomis rankomis ir apkabino. Prigludusi prie jo kūno iš karto pasijutau saugi. Anksčiau toks jausmas mane gąsdino, bet šią akimirką buvau dėkinga, kad po tokių žiaurių sukrėtimų jis suteikia man saugumą. Šitaip jaučiausi tik dėl vienintelės priežasties.

Aš priklausiau jam.

Ir tada aš viską supratau. Nė akimirkos nesudvejojusi ar suabejojusi, ką pasakys žmonės, nė trupučio nebijodama klaidų ar pasekmių, šyptelėjau pati sau iš to, ką ketinu jam pasakyti.

– Trevisai, – prabilau įsikniaubusi jam į krūtinę.

– Kas, mieloji? – sukuždėjo jis man į plaukus.

Mūsų telefonai suskambo vienu metu, padaviau jam jo mobilųjį, o pati atsiliepiau savuoju.

– Alio.

– Ebe! – suspiegė Amerika.

– Viskas gerai, Mare. Mes visi sveiki.

– Mes ką tik išgirdom! Varo per visas žinias!

Girdėjau, kaip šalia manęs Trevisas aiškino Šepliui, o aš iš visų jėgų stengiausi nuraminti Ameriką. Atsakinėjau į tūkstančius jos klausimų, nutaisiusi ramų balsą bandžiau atpasakoti pačias baisiausias akimirkas savo gyvenime, ir iš karto nusiraminau, kai Trevisas uždėjo savo ranką ant manosios.

Atrodė, lyg būčiau sėdėjusi jaukiame Treviso bute už kelių tūkstančių kilometrų nuo to košmaro, galėjusio nusinešti mūsų gyvybes, ir pasakojusi kito žmogaus istoriją. Kai baigiau pasakoti, Amerika pravirko suvokusi, kaip netoli mirties mes visi buvome.

– Einu krautis daiktų. Rytoj iš pat ryto lėksime pas jus, – šniurkščiodama tarė Amerika.

– Mare, nelėk. Mums viskas gerai.

– Noriu tave pamatyti. Noriu apkabinti ir įsitikinti, kad tikrai viskas gerai, – virkavo ji.

– Tikrai viskas gerai. Galėsi apkabinti mane penktadienį.

Amerika darsyk šniurkštelėjo.

– Myliu tave.

– Ir aš tave myliu. Laikykis.

Trevisas pažiūrėjo į mane ir prispaudęs prie ausies telefoną tarė:

– Geriau apkabink savo merginą, Šepai. Atrodo, ji labai nusiminusi. Suprantu, brol… Aš irgi. Iki greito.

Aš išjungiau telefoną keliomis sekundėmis anksčiau už Trevisą, ir mudu kurį laiką sėdėjom, tylomis mąstydami apie tai, kas įvyko. Po kelių akimirkų Trevisas atsilošė į pagalvę ir prisitraukė mane prie krūtinės.

– Kaip Amerika? – paklausė žiūrėdamas į lubas.

– Nusiminusi, bet atsigaus.

– Džiaugiuosi, kad jų ten nebuvo.

Sukandau dantis ir pagalvojau, kas būtų atsitikę, jeigu jie nebūtų nusprendę važiuoti pas Šeplio tėvus. Prisiminiau išsigandusius merginų veidus rūsyje, kaip jos su vaikinais grūmėsi dėl išgyvenimo. Regėjau baimės kupinas Amerikos akis bevardžiuose gaisre įstrigusių merginų veiduose. Man darėsi bloga pagalvojus apie ją, gulinčią su nusvilusiais ir suskrudusiais plaukais šalia apanglėjusių kūnų pievelėje.

– Aš irgi džiaugiuosi, – ištariau nusipurtydama.

– Atleisk. Šįvakar tau daug teko išgyventi, nebenoriu daugiau tavęs skaudinti.

– Tu irgi ten buvai, Trevisai.

Jis patylėjo, o kai aš žiojausi kažką jam sakyti, jis giliai atsiduso ir tarė:

– Paprastai aš niekada neišsigąstu. Bet labai išsigandau tą rytą, kai nubudau ir neradau tavęs šalia. Dar išsigandau, kai palikai mane grįžus iš Las Vegaso. Paskui išsigandau, kad teks pasakyti tėčiui, jog Trentas žuvo tame gaisre. Bet kai pro liepsnas pamačiau tave tame rūsyje… mane apėmė siaubas. Puoliau prie durų, buvau vos už kelių žingsnių nuo išėjimo, bet neišėjau.

– Ką čia kalbi? Tu ką? Išprotėjai? – ūmai pakėliau galvą ir pažvelgiau jam į akis.

– Dar niekada gyvenime nebuvau taip ryžtingai apsisprendęs. Todėl akimirksniu apsisukau ir nubėgau ten, kur buvai tu. Man viskas buvo vienodai, nerūpėjo, ar mums pavyks išsigelbėti, ar ne, svarbu buvo tai, kad būtume kartu, kad būčiau su tavimi. Bijojau tik vieno – kad nelikčiau gyvenime vienas, be tavęs, Balandėle.

Prisiglaudžiau ir švelniai pabučiavau jam į lūpas. Paskui nusišypsojau ir tariau:

– Nuo šiol tau nieko nereikės bijoti. Mes būsime kartu amžinai.

Jis atsiduso.

– Žinai, aš viską pakartočiau nuo pradžių. Nesudvejočiau nė akimirkos, kad tik vėl būtume čia ir gyventume šia akimirka.

Akis apniaukė ašaros ir aš giliai atsidusau. Suskaudo plaučius, nes jie vis dar buvo prisigėrę dūmų. Atsikosėjau, bet veikiai nusiraminau, pajutusi sau prie kaktos šiltas Treviso lūpas. Jo ranka nuslydo šlapiais mano plaukais. Girdėjau, kaip jo krūtinėje ramiai plaka širdis.

– Štai ji, – tarė jis atsidūsėjęs.

– Kas?

– Ta akimirka. Kai stebiu tave miegančią… kai regiu ramybę tavo veide. Štai ji. Nejaučiau jos nuo tada, kai mirė mama, bet dabar jaučiu, – jis dar kartą giliai atsiduso ir priglaudė mane dar karščiau. – Vos tik tave išvydęs supratau, kad tu turi tai, ko man taip trūko. Pasirodo, man trūko ne kažko, ką tu turi, o pačios tavęs.

Įsikniaubiau jam į krūtinę ir nejučia nusišypsojau.

– Tai mes abu, Trevi. Kol nesam kartu, viskas netenka prasmės. Ar pastebėjai?

– Ar pastebėjau? Visus metus bandžiau įkalti tau tai galvon! – paerzino jis. – Ir net tiesmukai. Tos panos, kovos, išsiskyrimas, Parkeris, Las Vegasas… netgi gaisras… Mūsų draugystė gali iškęsti viską.

Ir vėl pakėliau galvą. Kai jis pažvelgė į mane, pamačiau jo akyse pasitenkinimą. Visa tai man priminė tą ramybę, kuri užliejo jo veidą po mano pralaimėtų lažybų, kai turėjau likti gyventi jo bute, kai pirmą kartą prisipažinau jį mylinti, kai atsibudau rytą po Valentino dienos šokių. Jausmas labai panašus, bet kartu ir kitoks. Šįkart tai buvo amžina, absoliutu. Iš akių pradingo atsargi viltis, jos vietoj atsirado besąlygiškas pasitikėjimas.

Pažinau jį dėl to, kad jo akyse atsispindėjo tai, ką aš pati išgyvenau.