Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Linktelėjau ir ji apkabino man pečius, prisitraukė prie savęs ir mudvi koja kojon užlipome laiptais į savo kambarius. Kara jau miegojo, ir aš, nebenuėjusi į dušą, įlindau į lovą nenusirengusi net palto. Niekaip negalėjau ištrinti iš atminties vaizdo, kaip Trevisas, visas ištepliotas lūpdažiu, įvirsta į namus su Megan. Stengiausi negalvoti apie tai, kaip šlykščiai viskas galėjo baigtis, jeigu nebūčiau ten nuvažiavusi, todėl užbraukiau širdyje kelis jausmus, nurašydama juos nevilčiai.

Šeplis teisus. Aš neturiu teisės pykti. Tačiau nuo to skausmas buvo tik dar didesnis.

Atsisėdau į suolą šalia finčo, šis pažiūrėjo į mane ir pakraipė galvą. Žinojau, kad atrodau klaikiai: vos turėjau jėgų išsivalyti dantis ir persirengti. Naktį miegojau tik vieną valandą, nes akyse stovėjo raudonu lūpdažiu ištepliotas Treviso veidas, o širdį gėlė kaltė dėl nutrūkusios Amerikos ir Šeplio draugystės.

Amerika liko gulėti lovoje, nes žinojo, kad nuslūgus pykčiui ją apniks depresija. Ji mylėjo Šeplį, bet tvirtai nusprendė užbaigti su juo reikalus, nes šis pasirinko ne tą barikadų pusę, ir narsiai iškęsti sau nepalankų pačios sprendimą.

Po paskaitos Finčas palydėjo mane į valgyklą. Kaip ir tikėjausi, Šeplis prie durų lūkuriavo Amerikos. Pamatęs mane iš karto pripuolė.

– Kur Marė?

– Šįryt ji į paskaitas nėjo.

– Liko savo kambary? – paklausė žvelgdamas į bendrabutį.

– Atleisk man, Šepli, – tariau jam.

Jis sustingo ir staigiai atsisuko į mane tokiu veidu, kokiu žiūri žmogus, pasiekęs paskutinę ribą.

– Norėčiau, kad tu ir Trevisas vieną dieną pagaliau imtumėt ir susiprotėtumėt! Tu kaip tas tornadas. Kai tau gerai, tai taika, meilė ir ramybė. O kai supyksti, tai visas pasaulis virsta aukštyn kojomis.

Ir jis supykęs nukūrė sau, o aš stovėjau nekvėpuodama, paskui atsidusau ir tariau:

– Gerai pasakyta.

Finčas nusitempė mane į valgyklą.

– Visas pasaulis. Oho. Gal galėtum savo kerais pasidarbuoti ir penktadienį prieš kontrolinį?

– Pasistengsiu, gal pavyks.

Finčas nuėjo prie atskiro staliuko ir aš patenkinta nusekiau iš paskos. Trevisas sėdėjo su savo draugijos vaikinais, bet padėklo nebuvo pasiėmęs ir ilgai neužsibuvo. Išeidamas pastebėjo mane, bet nepriėjo.

– Tai Amerika su Šepliu irgi išsiskyrė, ką? – kramtydamas paklausė Finčas.

– Vakar mudvi buvom nuvažiavusios pas Šepą, ir tuo metu grįžo Trevisas su Megan. Kilo… sąmyšis. Jie susikapojo.

– Ojoi.

– Taigi. Man labai negera.

Finčas patapšnojo man per nugarą.

– Tu juk negali paveikti jų sprendimų, Ebe. Spėju, kad į Sig Tau Valentino dienos vakarėlį galėsime nebeiti, ką?

– Atrodo, taip.

Finčas šyptelėjo.

– Aš vis tiek jus kur nors nusivesiu. Imsiu ir pakviesiu tave su Mare kur nors. Bus smagu.

Padėjau galvą jam ant peties.

– Tu toks geras, Finčai.

Apie Valentino dieną visai buvau pamiršusi, todėl apsidžiaugiau gavusi naują pasiūlymą. Baisu buvo ir pagalvoti, kad reikėtų tą dieną vienoms su Amerika tūnoti bendrabuty ir visą vakarą klausytis jos aimanų apie Šeplį ir Trevisą. O ji tikrai aimanuos – nebūtų Amerika, – bet viešumoje ta tirada bus gerokai santūresnė.

Prabėgo kelios sausio savaitės ir po pagirtino, bet nesėkmingo Šeplio mėginimo susigrąžinti Ameriką, aš vis rečiau matydavausi su juo ir Trevisu. Vasarį jie abu apskritai liovėsi vaikščioję į valgyklą, ir Trevisą aš mačiau vos porą kartų, skubėdama į paskaitas.

Savaitgalį prieš Valentino dieną Amerika su Finču prikalbino mane nueiti į „Raudonųjų durų“ klubą, ir aš visą kelią baiminausi sutikti tenai Trevisą. Įėjome į vidų. Aš su palengvėjimu atsidusau pamačiusi, kad jo nėra.

– Pirmą statau aš, – pasakė Finčas, parodė mums staliuką, o pats nusiyrė pro žmones prie baro.

Mes susėdome ir žiūrėjome, kaip apytuštė šokių aikštelė ima sparčiai pildytis girtų koledžo studentų. Po penkto rato Finčas nusitempė mus su Amerika į šokių aikštelę. Aš pagaliau atsipalaidavau ir ėmiau nuoširdžiai linksmintis. Mes krykštavom ir stumdėmės šonais, paskui skaniai juokėmės pamatę, kaip vienas vaikinas įsuko savo šokių partnerę, bet ši nespėjo sugauti jo rankos ir parvirtusi ant šono nučiuožė grindimis.

Amerika šoko iškėlusi rankas virš galvos, purtydama muzikos ritmu savo šviesias garbanas. Aš juokiausi iš jos įprastos veido išraiškos šokant, bet staiga nutilau pamačiusi jai už nugaros prieinant Šeplį. Jis sušnibždėjo jai kažką į ausį ir ji staigiai atsisuko. Juodu persimetė keliais žodžiais ir Amerika, sugriebusi man už rankos, nusitempė mane prie staliuko.

– Žinoma, vieną vakarą sumanėm išeiti pasižmonėti, tai būtinai turi išdygti ir jis, – burbtelėjo Amerika.

Finčas atnešė mums po taurę stipresnio gėrimo.

– Manau, jums dabar prireiks.

– Teisingai pamanei, – atsakė jam Amerika, loštelėdama atgal, ir mes pakėlėme taures, aš susidaužiau su Finču ir vis stengiausi žiūrėti į savo draugus, nesidairyti į šalis, nes jaučiau, kad pasirodžius klube Šepliui ir Trevisas gali būti netoliese.

Per garsiakalbius pasigirdo nauja daina ir Amerika pašoko ant kojų.

– Velniop viską. Nesirengiu visą vakarą sėdėti prie šito staliuko.

– Šaunuolė! – pagyrė Finčas, ir nusekė paskui ją į šokių aikštelę.

Dairydamasi Šeplio, nuėjau kartu su jais. Jis kažkur buvo dingęs. Nusiraminau ir pamėginau nusikratyti baimės, kad šokių aikštelėje gali pasirodyti Trevisas su Megan. Už Amerikos šoko vaikinukas, kurį buvau mačiusi mūsų universitete, ir Amerika maloniai jam šyptelėjo, vildamasi sulaukti jo atsako. Man kilo įtarimas, kad ji tik vaizduoja smagiai leidžianti laiką, kad Šeplis ją pamatytų. Dirstelėjau į šalį ir kai vėl atsisukau į Ameriką, jos šokių partnerio jau nebesimatė. Amerika gūžtelėjo pečiais ir toliau sau smagiai kraipė klubus.

Pasigirdo kita daina ir prie Amerikos išdygo kitas vaikinas. Jo draugas šoko šalia manęs. Po kelių akimirkų naujasis mano partneris atsistojo man už nugaros, ir aš pasijutau truputį nejaukiai, kai jis uždėjo rankas man ant klubų. Tarsi būtų perskaitęs mano mintis, jis greitai nuleido rankas. Atsisukau atgal, bet jo jau nebebuvo. Pakėliau akis į Ameriką, už jos šokusio vaikino taip pat nebuvo likę nė kvapo.

Finčas atrodė kažko sunerimęs, bet kai Amerika kilstelėjo antakį ir pažvelgė į jį, jis tik pakraipė galvą ir toliau sau šoko.

Po trečios dainos mane išpylė prakaitas, buvau visai nuilsusi. Grįžau prie mūsų staliuko ir atsisėdau. Pasirėmusi ranka galvą žiūrėjau ir juokiausi, kaip dar vienas mitruolis pakvietė Ameriką šokti. Iš šokių aikštelės ji pamerkė man akį ir aš staiga sustingau pamačiusi, kaip tas vaikinas ūmai lošteli atgal ir pradingsta šokančiųjų būryje.

Atsistojau ir apėjusi aikštelę pasieniais patraukiau į tą vietą, kur mačiau jį pradingstant. Mano gyslose užvirė su alkoholiu sumišęs kraujas, kai pamačiau Šeplį laikant už pakarpos nustebusį vaikiną. Šalia jo stovėjo Trevisas ir isteriškai kvatojosi, bet paskui pakėlė galvą ir, pamatęs mane juos stebint, nutilo. Jis sudavė Šepliui per ranką ir kai šis atsisuko mano pusėn, stumtelėjo vaikiną atgal į šokių aikštelę.

Aš greitai supratau, kas čia dedasi: jie tempė už pakarpos iš šokių aikštelės vaikinus, išdrįsusius šokti su mumis, ir grasino prikulti, jeigu šie dar prisiartins prie mūsų.

Prisimerkusi pažvelgiau į juodu ir apsisukusi nuėjau prie Amerikos. Aikštelėje buvo daug šokančių ir man teko jėga kelis nustumti į šalį, kad pasiekčiau ją. Šeplis sugriebė man už rankos.