Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

Nešiojau jį ant rankų po butą laukdama, kol Amerika susiras kosmetinę.

– Gerai pamenu, kad padėjau ją čia! – sušuko ji iš vonios ir supykusi nulėkė į Šeplio kambarį.

– Ar nežiūrėjai spintelėje po kriaukle? – paklausė Šeplis.

Žvilgtelėjau į laikroduką.

– Paskubėk, Mare. Reikia važiuoti.

Nusiminusi Amerika miegamajame garsiai atsiduso.

Darsyk dirstelėjau į laikroduką ir net pašokau iš vietos, kai man už nugaros su triukšmu atsilapojo lauko durys. Į vidų įvirto Trevisas, apsikabinęs Megan, kuri žvygavo, įsisiurbusi jam į lūpas. Mano žvilgsnį patraukė dėžutė jos rankoje. Pasidarė bloga supratus, kad ten – prezervatyvai. Kita ranka ji buvo apsikabinusi Trevisui kaklą, ir apskritai buvo sunku suprasti, kur kieno rankos.

Pamatęs mane stovinčią vidury svetainės Trevisas dukart truktelėjo oro ir sustingo. Tai pajutusi Megan pakėlė galvą ir atsisuko kreivai man šypsodamasi.

– Balandėle, – sutrikęs išlemeno Trevisas.

– Radau! – sušuko Amerika ir išlėkė iš Šeplio kambario.

– Ką čia veiki? – paklausė Trevisas. Nuo jo padvelkė stiprus viskio kvapas, sumišęs su tirpstančiu sniegu, ir aš taip supykau, kad nė nebesistengiau apsimesti abejinga.

– Džiugu matyti, kad ir vėl grįžai į senas vėžes, Trevi, – tariau.

Veidą užplūdęs karštis svilino akis ir niaukė vaizdą.

– Mes jau išeinam, – piktai drėbtelėjo Amerika. Ji sugriebė man už rankos ir nusitempė pro Trevisą.

Mudvi nulėkėme laiptais žemyn ir aš apsidžiaugiau, kad mašiną buvom palikusios vos už kelių žingsnių nuo durų. Akyse ėmė tvenktis ašaros. Aš vos nenuvirtau aukštielninka, kai pajutau trūktelint už palto. Mano ranka išslydo iš Amerikos gniaužto ir mudvi kone vienu metu atsisukom atgal.

Trevisas laikė sugriebęs mane už skverno. Man užkaito ausys, nes lauke buvo ganėtinai šalta. Jo lūpos ir apykaklė buvo ištepliotos raudonu lūpdažiu.

– Kur leki? – paklausė, žvelgdamas į mane pusgirčiu sutrikusiu žvilgsniu.

– Namo, – atkirtau taisydamasi paltą, kai jis paleido.

– Ką čia veikei?

Išgirdau po kojomis gurgždant sniegą, ir Amerika priėjo prie manęs. Nuo laiptų atlėkė Šeplis ir sustojo už Treviso, išgąstingomis akimis žvelgdamas į savo merginą.

– Atleisk, nežinojau, kad tu grįši. Kitaip tikrai būčiau nevažiavusi.

Trevisas susikišo rankas į palto kišenes ir tarė:

– Gali čia lankytis, kada tik panorėjusi, Balandėle. Aš juk neliepiau išeiti.

Neslėpdama kartėlio atšoviau:

– Nenoriu tau trukdyti, – pasakiau ir žvilgtelėjau į namą, kur ant laiptų kreivai šypsodamasi stovėjo Megan. – Gero vakaro, – palinkėjau ir nusisukau.

Jis sugriebė man už rankos.

– Palauk. Tu pyksti?

Truktelėjusi ranką išsivadavau iš jo gniaužtų.

– Žinai… Aš net nesuprantu, kodėl mane tai stebina.

Suraukęs kaktą jis tarė:

– Aš neįstengiu tavęs pergalėti. Aš negaliu! Pasakei, kad tarp mūsų viskas baigta… Aš nelaimingas vienas čia, supranti? Mobilųjį telefoną turėjau sudaužyti į smulkiausius šipulius, kad nepulčiau tau skambinti. Vaidinu per paskaitas, jog man viskas gerai vien dėl to, kad tu būtum laiminga. Ir tu dar ant manęs pyksti? Tu sudaužei man širdį! – pastarieji jo žodžiai garsiai nuaidėjo naktyje.

– Trevisai, tu girtas. Leisk Ebei važiuoti namo, – paliepė Šeplis.

Trevisas sugriebė man už pečių ir prisitraukė.

– Tai reikia tau manęs ar ne? Tu negali šitaip elgtis su manim, Balandėle!

– Aš čia atėjau ne dėl tavęs, – piktai perliejau jį žvilgsniu.

– Man jos nereikia, – tarė jis žiūrėdamas man į lūpas. – Aš labai nelaimingas, Balandėle.

Jo akys apsiblausė ir jis pasilenkė manęs pabučiuoti. Suėmiau ranka jam už smakro ir sulaikiau.

– Tavo burna ištepliota jos lūpdažiu, Trevisai, – pasidygėjusi pasakiau.

Jis žingtelėjo atgal, pasikėlė marškinius ir nusišluostė lūpas. Pamatęs raudonai išteptą baltą audinį palingavo galva ir tarė:

– Aš taip norėjau užsimiršti. Nors vieną suknistą vakarą.

Slapčia nusibraukiau ištryškusią ašarą.

– Nesirengiu tau trukdyti.

Norėjau eiti prie hondos, bet Trevisas vėl sugriebė man už rankos. Kitą akimirksnį Amerika pripuolė prie mūsų ir ėmė tvatyti kumščiais jam per ranką. Jis kilstelėjo galvą ir nustebęs keliskart sumirksėjo akimis. Paskui ji ėmė daužyti kumščiais jo krūtinę ir tol kūlė, kol jis mane paleido.

– Paleisk ją, gyvuly tu!

Šeplis ją sugriebė, bet jinai jį atstūmė, ir taip garsiai skėlė Trevisui per veidą, kad smūgio garsas nuaidėjo per kiemą ir aš net krūptelėjau. Visi akimirksnį sustingom, sukrėsti netikėto Amerikos pykčio proveržio.

Trevisas susiraukė, bet nesistengė gintis. Šeplis sugriebė Amerikai už rankų, nusitempė ją besispardančią prie hondos ir įsodino.

Amerika priešinosi kaip įmanydama, ilgi šviesūs plaukai plaikstėsi į šalis, kai ji muistydamasi stengėsi ištrūkti. Mane nustebino jos ryžtas kibti Trevisui į atlapus, baisus įniršis degė jos paprastai švelniose, nerūpestingose akyse.

– Kaip tu drįsai? Ji šito nenusipelnė, Trevisai!

– Amerika, liaukis! – užriko Šeplis taip garsiai, kaip dar nebuvau girdėjusi jo šaukiant.

Ji nuleido rankas ir netikėdama savo ausimis piktai pažvelgė į Šeplį.

– Tu jį gini?

Nors ir susijaudinęs, Šeplis nepasidavė.

– Ebė nutraukė su juo draugystę. Jis stengiasi gyventi toliau.

Amerika prisimerkė ir ištraukė iš jo gniaužtų ranką.

– Tada ir tu bėk į klubą ieškotis eilinės paleistuvės, – žvilgtelėjo į Megan. – Parsitempk namo, pasidulkink ir pasakysi, ar padėjo užsimiršti.

– Mare, – Šeplis norėjo sugriebti Ameriką, bet ji išsisuko nuo jo rankos. Sėdo prie vairo ir užtrenkė dureles. Aš sėdėjau šalia jos ir stengiausi nežiūrėti į Trevisą.

– Mieloji, neišvažiuok, – pasilenkęs per langą maldavo Šeplis.

Amerika užvedė automobilį.

– Aš matau dvi šio reikalo puses, Šepai, – gerą ir blogą. Tu esi blogojoj.

– Esu tavo pusėj, – tarė jis, beviltišku žvilgsniu rydamas ją akimis.

– Jau nebe ir niekada nebebūsi, – atkirto ji ir pavažiavo atbulom.

– Amerika! Amerika! – šaukė Šeplis vydamasis automobilį, bet Amerika pasuko į kelią ir nuvažiavo.

Atsidusau.

– Mare, tu negali nutraukti draugystės dėl mūsų. Jis teisus.

Amerika suėmė mano ranką ir suspaudė.

– Ne, jis neteisus. Tai, kas ką tik įvyko, yra absoliučiai blogai.

Kai atvažiavom į bendrabutį ir sustojom, suskambo Amerikos telefonas. Ji užvertė akis aukštyn ir atsiliepė:

– Nenoriu, kad man daugiau skambintum, supratai, Šepli? Ne, nenoriu… nenoriu, ir tiek. Tu negali jo ginti dėl to, ką jis padarė. Tu negali toleruoti jo elgesio, leisti jam skriausti Ebę ir paskui likti su manim… Pasakiau viską, ką norėjau, Šepli! Man nusispjaut! Ebė nepuola glėbin pirmam pasitaikiusiam. Čia ne Trevisas kaltas, Šepli! Jis neliepė tau jo ginti! Ach… nenoriu daugiau apie tai kalbėti! Nebeskambink man. Labanakt.

Amerika iššoko iš automobilio ir pikta kaip tigrė nulėkusi per kiemą užlipo laiptais. Aš stengiausi nuo jos neatsilikti, kad išgirsčiau jų pokalbio nuotrupas.

Vėl suskambo Amerikos telefonas, bet jinai jį išjungė.

– Trevisas liepė Šepui parvežti Megan namo. Norėjo grįždamas užsukti pas mus.

– Reikėjo jam leisti, Mare.

– Ne. Tu mano geriausia draugė. Man šlykštu pagalvoti, ką šįvakar teko pamatyti, todėl negaliu būti su žmogum, kuris tai gina. Ir baigiam šitą pokalbį, Ebe. Gana.