Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Abernati. O kas?

– Aišku, kodėl iki pat šio vakaro tylėjai, Trevi. Dabar jau nebeturi kuo teisintis, – patenkintas savimi tarė Tomas.

– Ką čia, po galais, tauški? – pyktelėjo Trevisas.

– Ar tu kartais nesi Miko Abernačio giminė? – paklausė Tomas.

Visų galvos atsisuko mano pusėn, ir aš nervingai persibraukiau pirštais plaukus.

– Iš kur tu pažįsti Miką?

Trevisas pakreipė galvą ant šono ir įdėmiai žvelgdamas man į akis tarė:

– Tai pats geriausias visų laikų pokerio lošėjas. Tu jį pažįsti?

Krūptelėjau, nes pasijutau įspeista į kampą ir turėjau išrėžti tiesą.

– Jis mano tėvas.

Visi vienu metu ėmė garsiai šaukti.

– Negali būti, po šimts pypkių!

– Taip ir žinojau!

– Mes lošėm su Miko Abernačio dukra!

– Mikas Abernatis! Kad jį kur!

Tylėjo tik Tomas, Džimas ir Trevisas.

– Aš juk sakiau, vaikinai, kad man nederėtų lošti.

– Jeigu būtum pasakiusi esanti Miko Abernačio duktė, mes būtume rimčiau į tave žiūrėję, – atsakė Tomas.

Akies krašteliu dirstelėjau į Trevisą. Jis su pagarbia baime spoksojo į mane.

– Tai tu tas Velnio Tuzinas? – paklausė jis nustėręs iš nuostabos.

Trentonas pašoko ant kojų ir bedęs į mane pirštu suriko:

– Mūsų namuose Velnio Tuzinas? Negali būti! Negaliu patikėti!

– Šitą pravardę man prilipdė žiniasklaida. Bet jie ne viską tiksliai atpasakojo, – atsakiau jam mindžikuodama.

– Vyručiai, man reikia parvežti Ebę namo, – nenuleisdamas nuo manęs akių tarė Trevisas.

Džimas žiūrėjo į mane pro akinių viršų.

– Kodėl netiksliai? – paklausė.

– Aš nepasiglemžiau savo tėvo sėkmės. Tai nesąmonė, – purkštelėjau nervingai sukiodama ant piršto plaukų sruogą.

Tomas pakratė galvą.

– Ne. Mikas davė interviu. Prisipažino, kad tavo tryliktojo gimtadienio naktį sėkmė iš tiesų nuo jo nusisuko.

– Ir atsisuko į tave, – pridūrė Trevisas.

– Tu užaugai tarp banditų? – džiugiai šypsodamasis paklausė Trentonas.

– A… ne, – nusijuokiau. – Jie manęs neaugino, tiesiog aš sukiojausi tarp jų.

– Kokia gėda. Mikas drabstė purvais tavo vardą per visus laikraščius. O tu buvai dar visai vaikas, – linguodamas galva godojo Džimas.

– Tada tikrai mane lydėjo pradedančiosios sėkmė, – visaip stengiausi nuslėpti savo sutrikimą.

– Tave mokino pats Mikas Abernatis, – su pagarbia baime kraipydamas galvą toliau kalbėjo Džimas. – Lošei kaip profesionalė, trylikos metų šluostei visiems nosis, dėl Dievo meilės, – žvilgtelėjo į Trevisą ir nusišypsojo. – Su ja nesilažink, sūnau. Ji nepralošia.

Trevisas vėl pažvelgė į mane. Jis buvo visiškai sumišęs.

– A… mums jau metas, tėti. Iki, vaikinai.

Trevisas išsitempė mane į lauką, prie motociklo, o už durų toliau aidėjo garsus jo namiškių klegesys ir šurmulys. Laukdama, ką jis pasakys, susukau plaukus į kuodelį, užsisegiau striukę, bet jis nepratarė nė žodžio, apžergė motociklą, aš palipau ir atsisėdau už jo.

Buvau tikra: jis suprato, jog aš daug ką nuo jo nuslėpiau, ir dabar turbūt pyko, kad tokį svarbų mano gyvenimo faktą sužinojo kartu su savo namiškiais. Baiminausi didelio barnio, kai grįšim į jo butą, todėl priėjus duris mano galvoje jau buvo paruoštos kelios dešimtys įvairiausių atsiprašymo variantų.

Trevisas nusivedė mane už rankos koridoriumi į savo kambarį ir padėjo nusirengti striukę. Išardžiau savo karamelinės spalvos plaukų kuodelį ir leidau jiems bangomis kristi ant nugaros.

– Žinau, kad pyksti, – tariau nedrįsdama pažvelgti jam į akis. – Atleisk, kad anksčiau to nepasakiau. Tokių dalykų aš niekam nepasakoju.

– Pykstu? – nustebo jis. – Aš toks patenkintas, kad net galva sukasi. Nė nemirktelėjusi iššlavei mano brolių kišenes, tėvo akyse tapai kone legenda, ir dabar tikrai žinau, kad mūsų lažybas prieš mano kautynes tu pralaimėjai tyčia.

– Na, aš taip nesakyčiau…

Trevisas kilstelėjo smakrą.

– Tikėjaisi išlošti?

– Na, nežinau… ne visai, – atsakiau maudamasi batelius.

Trevisas šypsojosi.

– Vadinasi, norėjai likti su manim. Man rodos, aš vėl įsimylėjau tave iš naujo.

– Kaip tu gali ant manęs nepykti? – suglumusi numečiau batelius į spintą.

Atsidusęs Trevisas linktelėjo.

– Dalykas rimtas, Balandėle. Reikėjo pasisakyti. Bet aš suprantu, kodėl nenorėjai. Atvažiavai čia tam, kad pabėgtum nuo praeities. Man tarsi dangus atsivėrė. Dabar viskas tapo aišku.

– Na, tuo geriau.

– Velnio Tuzinas, – ištarė jis ir palingavo galva. Paskui priėjo ir nutraukė man per galvą marškinėlius.

– Nevadink manęs taip, Trevisai. Man nepatinka.

– Tu velniškai garsi, Balandėle! – nustebo jis. Atsegė man džinsus ir nusmaukė žemyn, padėjo iš jų išlipti.

– Po viso to tėvas manęs labai nekentė. Jis dar ir dabar mane kaltina dėl visų savo bėdų.

Trevisas nusivilko marškinėlius ir apkabino mane.

– Niekaip negaliu patikėti, kad prieš mane stovi Miko Abernačio duktė. Aš tiek laiko draugauju ir nė nenumaniau su kuo.

Pastūmiau jį į šalį.

– Aš ne Miko Abernačio duktė, Trevisai! Visa tai liko praeity. Aš Ebė. Tik Ebė! – išrėžiau ir nuėjau prie spintos, nutraukiau nuo pakabo marškinėlius ir apsivilkau.

Trevisas atsiduso ir tyliai tarė:

– Dovanok. Susireikšminau.

– Ir niekas daugiau! – pridėjau prie širdies ranką, kad jis pagaliau mane suprastų.

– Taip, bet…

– Bet nieko. Žinai, kaip tu dabar į mane žiūri? Va dėl to aš tau nieko ir nesakiau, – užsimerkiau. – Daugiau nenoriu taip gyventi, Trevi. Net ir su tavim.

– Vaje! Nusiramink, Balandėle. Per daug įsijautėme, – jis pažvelgė į mane ir priėjęs tvirtai apkabino. – Man nesvarbu, nei kas tu buvai, nei kokia nenori būti. Man reikia tokios, kokia esi.

– Bent jau šiuo atžvilgiu mūsų nuomonės sutampa.

Jis nuvedė mane prie lovos šypsodamasis.

– Visam pasauly esam tik tu ir aš, Balandėle.

Susirangiau prie jo ir apsiklojau. Nenorėjau, jog kas nors – išskyrus mane ir Ameriką – žinotų apie Miką, juo labiau nesitikėjau, kad mano vaikinas bus iš prisiekusių pokerio lošėjų šeimos. Sunkiai atsidusau ir priglaudžiau skruostą prie jo krūtinės.

– Kas yra? – paklausė Trevisas.

– Nenoriu, jog kas nors apie tai žinotų, Trevi. Nenorėjau, kad ir tu sužinotum.

– Myliu tave, Ebe. Daugiau apie tai nekalbėsim, gerai? Tavo paslaptį saugosiu kaip savo, – pažadėjo jis ir pabučiavo man į kaktą.

– pone medoksai, gal palauktumėte, kol baigsis paskaita? – paprašė profesorius Čeinis, neapsikentęs mano kikenimo, nes Trevisas visą laiką glaustinėjosi man prie kaklo.

Staiga pajutau, kaip iš gėdos kaista skruostai, atsikosėjau ir bandžiau susikaupti.

– Nelabai išeis, pone Čeini. Ar nematote, kokia mano mergina? – atšovė jam Trevisas ir parodė į mane.

Per visą auditoriją nuaidėjo juokas, o aš dar labiau nuraudau. Profesorius Čeinis iš dalies sutrikęs, iš dalies linksmai žvilgtelėjo mano pusėn, paskui atsisukęs į Trevisą palingavo galva ir darsyk paprašė:

– Pasistenkite, gerai?

Auditorijoje vėl nuskambėjo juokas, o aš susmukau ant kėdės. Trevisas uždėjo ranką ant mano kėdės atkaltės ir profesorius toliau dėstė paskaitą. Per pertrauką Trevisas nulydėjo mane į kitą paskaitą.

– Atleisk, kad dėl manęs tau teko susigėsti. Nieko negaliu padaryti.

– Pasistenk.

Pro mus praėjo Parkeris, ir kai aš jam mandagiai šypsodamasi linktelėjau, jo akys nušvito.