Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Aš susidirbau ir dar nesyk susidirbsiu, Balandėle. Bet tu turi man atleisti.

– Rytoj man ant užpakalio bus didžiausia kraujosruva! Tu smogei tam vaikinui dėl to, kad pasiutai ant manęs! Kaip man tai suprasti? Kad nuo šiolei visur matysi tik raudoną skudurą?

– Aš dar niekada nesu sudavęs merginai, – stebėdamasis tuo, ką pasakiau, ištarė Trevisas.

– O aš nesirengiu būti pirma! – atšoviau ir vėl patraukiau už durelių. – Pasitrauk, po velnių!

Trevisas linktelėjo ir žengė žingsnį atgal. Atsisėdau šalia Amerikos ir užtrenkiau dureles. Jai pradėjus važiuoti atbulom, Trevisas pasilenkė prie lango ir pažiūrėjo į mane.

– Tu man rytoj paskambinsi, tiesa? – paklausė liesdamas delnu priekinį stiklą.

– Važiuok, Mare, – paliepiau nepakeldama akių į jį.

Naktis buvo ilga. Žiūrėjau į laikrodį, skaičiavau valandas ir vis labiau gūžiausi. Nesilioviau galvojusi apie Trevisą ir svarsčiusi, ar rytoj jam paskambinti, ar ne, ar jis taip pat guli ir neužmiega.

Galiausiai nusprendžiau įsikišti į ausis ausines ir kuo garsiau pasiklausyti muzikos iš savo iPod grotuvėlio.

Kai paskutinį kartą dirstelėjau į laikrodį, rodė truputį po keturių. Už lango jau čirškavo paukščiai, ir aš šyptelėjau pajutusi, kad akys pradeda merktis. Regis, tepraėjo kelios akimirkos ir išgirdau smarkų beldimą į duris, paskui į kambarį įlėkė Amerika. Ištraukusi man iš ausų kaištukus, sudribo ant kėdės prie rašomojo stalo.

– Labas rytas, saule. Atrodai tragiškai, – tarė ji išpūsdama didelį rausvos kramtomosios gumos burbulą ir garsiai jį susprogdindama.

– Nutilk, Amerika! – sušuko Kara iš po apklotų.

– Įsivaizduoji, kad tokie kaip tu ir Trevisas gali vaidytis, ką? – tarė Amerika, brūžindama dilde nagus ir kramtydama didžiulį gabalą gumos.

Nusisukusi nuo jos atšoviau:

– Tu oficialiai atleidžiama. Esi klaiki mano sąžinė.

Amerika nusijuokė.

– Per gerai tave pažįstu. Jeigu duočiau mašinos raktelius, nė negalvojusi nulėktum dabar pas jį.

– Nelėkčiau!

– Tiek to, – numojo ranka.

– Dar tik aštuonios ryto, Mare. Jie turbūt miega kaip negyvi.

Po mano žodžių pasigirdo tylus beldimas į duris. Kara iškišo ranką iš po antklodės ir atidarė. Durys iš lėto prasivėrė ir tarpdury pamačiau Trevisą.

– Ar galiu užeiti? – paklausė jis tyliu, kimiu balsu. Raudoni ratilai po akimis bylojo apie bemiegę naktį.

Išgąsdinta tokios jo išvaizdos pašokau lovoje.

– Kas tau?

Jis įėjo į kambarį ir suklupo prie mano lovos.

– Atleisk man, Ebe. Dovanok, – ėmė atsiprašinėti ir apkabinęs mane per liemenį įsikniaubė veidu į patalus.

Apglėbiau rankomis jo galvą ir pažvelgiau į Ameriką.

– Na… aš jau ir eisiu, – tarė ji ir griebė už durų rankenos.

Kara pasitrynė akis, piktai atsiduso, paskui pačiupo dušo reikmenų krepšelį ir burbtelėjo:

– Kai tu grįžti, Ebe, aš būnu perdėm švari, – ir išeidama smarkiai trenkė durimis.

Trevisas pakėlė galvą ir pažvelgė į mane.

– Suprantu, kad dėl tavęs prikrečiu baisiausių kvailysčių, betgi Dievas mato, aš labai stengiuosi, Balandėle. Nenoriu, kad viskas nueitų perniek.

– Tada dar labiau pasistenk.

– Tu žinai, kad man labai sunku. Aš nuolat bijau, kad tu nepamanytum, koks aš mulkis, ir nepaliktum manęs. Kai tu vakar šokai, pastebėjau, kaip dešimtys vaikinų seka tave akimis. Nuėjai prie baro ir pamačiau tave dėkojant tam vaikinui už gėrimą. Paskui tas avinas pasigavo tave šokių aikštelėje…

– Bet aš nesisvaidau kumščiais kaskart, kai prie tavęs prieina mergina. Aš juk negaliu kiauras dienas tūnoti namie. Tau reikia suvaldyti savo pyktį, Trevisai.

– Pasistengsiu. Aš dar nesu turėjęs merginos, Balandėle. Niekada niekam nesu puoselėjęs tokių karštų jausmų… Jeigu tu bent kiek turėsi su manim kantrybės, prisiekiu, aš pasikeisiu.

– Išsiaiškinkime vieną dalyką. Pirmiausia tu nesi mulkis. Tu esi nuostabus žmogus. Na ir kas, kad kiti pavaišina mane gėrimais ar pakviečia šokti, pakalbina. Aš vis tiek grįšiu namo su tavim. Tu prašai manęs tavimi tikėti, o pats nepasitiki manim.

Trevisas susiraukė.

– Netiesa.

– Jeigu manai, kad galiu nueiti su kitu man pamojusiu vaikinu, tai tikrai per mažai manim pasitiki.

Jis tvirčiau suspaudė mane glėbyje.

– Aš tau per prastas, Balandėle. Bet tai nereiškia, kad per mažai tavim pasitikiu. Tiesiog stengiuosi atitolinti tai, kas neišvengiama.

– Nekalbėk taip. Kai liekam vieni, tu būni tiesiog tobulas. Mes abu puikiai sutariam. Bet vos kur išeinam, tu leidi kitiems viską sugadinti. Nesitikiu pakeisti tavęs iš esmės, bet tu turėtum liautis mušęsis. Juk negali kulti kiekvieno, kas tik pakelia į mane akis.

Jis linktelėjo.

– Padarysiu viską, ką liepsi… tik pasakyk… kad mane myli.

– Tu ir taip žinai.

– Noriu išgirsti iš tavo lūpų, – atsakė jis ir susiraukė.

– Aš myliu tave, – pasakiau ir priglaudžiau lūpas prie jo lūpų. – O dabar nebūk mažas vaikas.

Jis nusijuokė ir įsiropštė į lovą šalia manęs. Mes visą valandą išgulėjome po antklode, bučiavomės, juokėmės ir beveik nepastebėjom, kaip iš dušo į kambarį grįžo Kara.

– Ar negalėtum išeiti? Man reikia apsirengti, – siausdamasi chalatu paprašė Treviso.

Trevisas pabučiavo man į skruostą ir išėjo į koridorių.

– Aš tuoj.

Nuvirtau ant pagalvės, o Kara ėmė raustis spintoje.

– Ko tokia laiminga? – burbtelėjo.

– Nieko, – atsidusau.

– Ar žinai, Ebe, kas yra abipusė priklausomybė? Tavo vaikinas – gyvas to pavyzdys. Man net baisu darosi, kai pagalvoju, kad visai neseniai jis tiesiog nekentė moterų, o dabar be tavęs, rodos, negali net kvėpuoti.

– Gal taip ir yra, – atsakiau jai neleisdama sugadinti man nuotaikos.

– Ar nepagalvoji kodėl? Na, jis permiegojo kone su visomis studentėmis, o kodėl pasirinko tave?

– Sako, aš kitokia.

– Be abejo. Bet kodėl?

– Koks tavo reikalas? – piktai burbtelėjau.

– Pavojinga šitaip priklausyti nuo kito žmogaus. Tu bandai jį išgelbėti ir jis deda į tave visas viltis. Jūs abu – tikri nelaimėliai.

Žiūrėdama į lubas nusijuokiau.

– Man nerūpi, nei kas, nei kodėl. Nuostabu tai, Kara, kad mums gera.

Ji užvertė aukštyn akis ir tarė:

– Tu beviltiška.

Trevisas pabeldė į duris ir Kara atidarė.

– Einu į skaityklą mokytis. Likit sveiki, – palinkėjo nutaisiusi patį nenuoširdžiausią balsą.

– Kas čia dabar? – nustebo Trevisas.

– Sako, mes – tikri nelaimėliai.

– Ne naujiena, – nusišypsojo jis. Staiga jo žvilgsnis surimtėjo ir jis pabučiavo man už ausies. – Gal norėtum grįžti pas mane?

Uždėjau ranką jam ant kaklo ir atsidusau, svaigdama nuo jo bučinio.

– Gal man geriau pasilikti čia. Aš ir taip dažnai būnu pas tave.

Nustebęs jis kilstelėjo galvą.

– Na ir kas? Tau nepatinka mano butas?

Paliečiau jam skruostą ir atsidusau. Jis sunerimo.

– Patinka, betgi aš ten negyvenu.

Jis pakuteno nosimi man kaklą ir pasakė:

– Noriu, kad grįžtum. Noriu regėti tave namie kiekvieną vakarą.

– Aš nepersikelsiu gyventi pas tave, Trevisai, – papurčiau galvą.

– Ir nekviečiu persikelti gyventi, aš tik prašau ateiti pas mane.

– Tai juk tas pats! – nusijuokiau.

Trevisas vėl susiraukė.

– Šįvakar tikrai neateisi pas mane?

Papurčiau galvą. Jo žvilgsnis nuslinko siena į lubas. Tiesiog jaučiau, kaip jis įnirtingai kažką mąsto.