Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Pameni, kalbėjom, kad mums vienodai, ką visi šneka. Nebepradėk, gerai? – tvirtai tikėdama juo nusišypsojau. Aš turėjau jam didesnę įtaką nei tikėjausi.

– Negaliu jiems leisti šitaip tave šmeižti, Balandėle, – rūškanu veidu tarė jis ir pastatė mane ant žemės.

Suėmiau jam už rankų, sunėriau pirštus ir sukryžiavau jo rankas už nugaros.

– Kaip? Visi mano, kad aš turiu kažką tokio, kas privertė tave susitupėti? Ar tu su tuo nesutinki?

– Sutinku. Tik negaliu pakęsti minties, kad kiekvienas universiteto vaikinas dėl to svajoja su tavim permiegoti, – pasakė priglaudęs kaktą prie mano kaktos. – Mane tai išvarys iš proto. Jau dabar matau.

– Nekreipk į juos dėmesio, Trevisai, – tarė Šeplis. – Visų juk neprimuši.

Trevisas atsiduso.

– Visų. O kaip tu jaustumeisi, jeigu visi taip kalbėtų apie Ameriką?

– O kas sako, kad nekalba? – atkirto įsižeidusi Amerika. Pratrūkom kvatotis, o Amerika vyptelėjo. – Aš nejuokauju.

Šeplis suėmė jai už rankų, pakėlęs nuo laiptų prisitraukė ir pabučiavo į skruostą.

– Mes tą žinom, mieloji. Jau seniai lioviausi pavyduliavęs. Kitaip neturėčiau nė minutės ramybės.

Amerika patenkinta jam nusišypsojo ir stipriai apkabino. Šeplis turėjo nesuprantamą galią nuraminti šalia esančius žmones, neabejotinai įgytą augant kartu su Trevisu ir jo broliais. Veikiausiai tai dėl įgimto savisaugos instinkto.

Trevisas pasitrynė veidu man palei ausį ir aš ėmiau kikenti, bet netrukus pamačiau ateinant Parkerį. Mane, lygiai kaip ir Trevisą, apėmė nenumaldomas noras grįžti į valgyklą, todėl iš karto jį paleidau ir žengiau dešimt ar penkiolika žingsnių pasitikti Parkerio.

– Man reikia su tavim pasikalbėti, – tarė jis.

Pažvelgiau atgal ir įspėjamai pakračiau galvą.

– Dabar netinkamas laikas, Parkeri. Jeigu atvirai, tai netgi labai blogas. Trevisas per pietus sumušė Krisą ir dabar dar smarkiai niršta. Tu geriau eik.

Parkeris nužvelgė Trevisą ir ryžtingai atsisuko į mane.

– Aš jau girdėjau, kas įvyko valgykloje. Tu turbūt nesuvoki, į kokią velniavą įsivėlei. Su Trevisu tik vienos bėdos, Ebe. Visi tą žino ir niekas nesidžiaugia tuo, kad tu jį apvyniojai aplink pirštą. Visi laukia, kada jis atvers savo kortą. Nežinau, ko jis tau pričiauškėjo, bet tu nė nenutuoki, kas jis per paukštis.

Ant pečių pajutau Treviso rankas.

– Tai imk ir pasakyk jai.

Parkeris nervingai pasimuistė.

– Ar nutuoki, kiek man teko parvežti namo po vakarėlių paniekintų merginų, praleidusių su Trevisu kambary kelias valandas? Jis tikrai tave nuskriaus.

Treviso pirštai susmigo man į pečius. Uždėjau ant jų savo ranką ir laukiau, kol jis nusiramins.

– Tu verčiau eik, Parkeri, – pakartojau.

– O tu paklausyk, ką tau sakau, Ebse.

– Nedrįsk jos taip vadinti, – užriko Trevisas.

Parkeris neatplėšė žvilgsnio nuo mano akių.

– Man neramu dėl tavęs.

– Ačiū už rūpestį, bet tikrai nereikia.

Parkeris pakraipė į šalis galvą.

– Tu jam kaip ilgalaikė pramoga, Ebe. Jis verčia tave manyti, jog esi kitokia nei buvusios jo merginos, kad įviliotų tave į pinkles. Bet tu jam greitai atsibosi. Jis nesugeba išlaikyti dėmesio ilgiau negu kūdikis.

Trevisas apėjo mane ir atsistojo priešais Parkerį, kone glausdamasis veidu.

– Leidau tau išsikalbėti, bet mano kantrybė irgi turi ribas.

Parkeris norėjo pagauti mano žvilgsnį, bet Trevisas pasilenkė ir užstojo mane.

– Nedrįsk į ją spoksoti. Žiūrėk į mane, tu išlepęs šūdvabali.

Įsmeigęs žvilgsnį į Trevisą, Parkeris laukė.

– Jeigu bent dirstelėsi jos pusėn, tai padarysiu taip, kad medicinos mokslus krimsi raišas.

Parkeris žengė kelis žingsnius atgal, kol mūsų žvilgsniai susitiko.

– Maniau, būsi protingesnė, – pasakė, paskui palingavo galva, apsisuko ir nuėjo.

Trevisas pasekė jį akimis, tada atsigręžė ir įdėmiai į mane pažiūrėjo.

– Tu juk žinai, kad visa tai nesąmonė, tiesa? Tai netiesa.

– Esu tikra, kad visi taip galvoja, – burbtelėjau, nes pastebėjau, kad į mus žiūri praeiviai.

– Tada aš jiems įrodysiu, kad taip nėra.

Visą savaitę trevisas sąžiningai laikėsi duoto pažado. nebesišaipė iš merginų, kurios pasivijusios bandė jį kalbinti prieš paskaitas ar po jų, kartais net nemandagiai pavarydavo jas šalin. Kai nuėjome į klubą švęsti Helovino, man buvo truputį neramu, kaip jis laikysis pažado nevartoti alkoholio.

Finčas, Amerika ir aš sėdėjome prie staliuko ir žiūrėjome, kaip Šeplis su Trevisu lošia pulą prieš du Sig Tau vaikinus.

– Kirsk, mielasis! – ragino Amerika net pasistojusi ant aukštos kėdės pakojo.

Šeplis pamerkė jai akį ir vienu smūgiu numušė kamuoliuką į tolimiausią dešinio kampo kišenę.

– Ūūūūū! – suspigo iš džiaugsmo Amerika.

Kol Trevisas laukė eilės, prie jo priėjo trys merginos, apsirengusios Čarlio angelais. Aš šyptelėjau matydama, kaip jis stengiasi nekreipti į jas dėmesio. Kai viena iš jų perbraukė pirštu per tatuiruotę, Trevisas patraukė nuo jos ranką. Pavarė ją šalin, kad netrukdytų smūgiuoti. Mergina susiraukusi žvilgtelėjo į savo drauges.

– Gali įsivaizduoti, kaip kvailai jos atrodo? Tikros begėdės, – tarė Amerika.

Finčas pasibaisėjęs papurtė galvą.

– Čia kaltas Trevisas. Jo blogas įvaizdis. Arba jos nori jį išgelbėti, arba apsimeta, kad keistas jo elgesys joms nė motais. Tik nežinia, kaip yra iš tiesų.

– Tikriausiai ir viena, ir kita, – nusijuokiau, paskui ėmiau kikenti iš merginų, kantriai laukiančių, kada Trevisas į jas bent pažiūrės. – Gali pagalvoti, kad jos tikisi, jog jis kurią nors pasirinks. Kad nusitemps į lovą.

– Tėvo požiūris, – metė Amerika ir gurkštelėjo savo gėrimo.

Finčas užgesino nuorūką ir timptelėjo mums už suknelių.

– Eime, merginos! Kikilis1 užsimanė šokti!

– Pažadėk daugiau savęs taip nevadinti, – paprašė Amerika.

Finčas patempė apatinę lūpą ir Amerika jam šyptelėjo.

– Eime, Ebe. Juk nenori, kad Finčas pravirktų, tiesa?

Nuėjome ir šokome kartu su policininkais ir vampyrais. Finčas parodė savo firminį Timberleiko judesį. Dirstelėjau į Trevisą prie biliardo stalo ir pamačiau, kad akies krašteliu jis stebi mane, apsimesdamas žiūrįs į Šeplį, o šis tuo metu įmušė į kišenę aštuntą kamuoliuką iš eilės ir užbaigė partiją. Šeplis susižėrė laimėtus pinigus, o Trevisas patraukė prie ilgo žemo stalo palei šokių aikštelę pasiimti gėrimo. Finčas plaikstėsi po aikštelę, galiausiai įsispraudė tarp manęs ir Amerikos, o Trevisas tai pamatęs užvertė aukštyn akis, prunkštelėjo ir grįžo prie mūsų staliuko pas Šeplį.

– Einu pasiimsiu ko nors išgerti. Tau paimt? – paklausė Amerika perrėkdama muziką.

– Eisiu su tavim, – atsakiau jai ir parodžiau Finčui pirštu į barą.

Finčas palingavo galva ir šoko toliau. Mudvi su Amerika prasibrovėm pro žmones prie baro. Čia padavėjai plušėjo išsijuosę, tad mes atsistojom į ilgos eilės galą.

– Vaikinams šįvakar sekasi, – tarė Amerika.

Pasilenkiau jai prie ausies ir nusistebėjau:

– Niekaip nesuprantu, kodėl visi stato prieš Šepą?

– Lygiai dėl tos pačios priežasties stato ir prieš Trevisą. Juk jie kvailiai, – šyptelėjo Amerika.

Toga apsivilkęs vyriškis pasilenkė ant baro prie Amerikos ir šypsodamasis paklausė:

– Ką, damos, šįvakar geriate?

– Ačiū, mes pačios nusiperkam, – nepasukdama į jį galvos atšovė Amerika.