Джейми Макгвайр - Aš ir jis - tikra katastrofa

– Ką rezgi? – prisimerkusi paklausiau.

– Bandau sugalvoti, iš ko dar būtų galima susilažinti.

1 Finch – angl . kikilis.

Dvyliktas skyrius

Abu labu tokiu

Įsimečiau burnon mažą baltą tabletę ir užgėriau ją didele stikline vandens. Stovėjau vidury Treviso kambario tik su liemenėle bei apatinėmis kelnaitėmis ir ruošiausi persirengti pižama.

– Kas čia? – paklausė Trevisas iš lovos.

– A… tabletė.

– Nuo ko? – susiraukė jis.

– Mano tabletė, Trevisai. Turėtum pasirūpinti savo stalčiuko atsargomis, nes aš tikrai nenoriu sukti sau galvos, ar sulauksiu šį mėnesį savo ciklo, ar ne.

– A.

– Juk kuris nors iš mūsų turi imtis atsakomybės, – atsakiau jam ir kilstelėjau antakį.

– Dieve, kokia tu seksuali, – nusistebėjo Trevisas, pasirėmęs ranka ant pagalvės. – Pati žaviausia mergina visam universitete – mano mergina. Tai beprotybė.

Užverčiau akis aukštyn ir apsivilkusi violetinius šilko naktinukus įlipau pas jį į lovą. Apžergiau jam klubus ir ėmiau bučiuoti kaklą. Jis loštelėjo atgal ir netyčia trinktelėjo galva į lovos galą, aš susijuokiau.

– Ir vėl? Tu nuvarysi mane į kapus, Balandėle.

– Nieko, nenumirsi, – atsakiau jam ir nusėjau veidą bučiniais. – Per daug blogas, kad mirtum.

– Ne, aš tikrai nemirsiu, nes dėl mano vietos jau dabar kaunasi dešimtys kvailių! Gyvensiu amžinai ir erzinsiu juos!

Sukikenau jam į burną ir jis parsivertė mane ant nugaros. Pirštu užkabino siaurą raištelį ant peties ir nusmaukė žemyn, paskui iš lėto pabučiavo apnuogintą petį.

– Kodėl mane, Trevi?

Atsilošęs jis įdėmiai pažvelgė man į akis.

– Nesupratau klausimo.

– Tu permiegojai su daugybe merginų, nė viena tavęs nesuviliojo, net telefonu nė vienai nepaskambinai… Kodėl pasirinkai mane?

– Iš kur čia dabar? – paklausė jis glostydamas nykščiu man skruostą.

Gūžtelėjau pečiais.

– Tiesiog smalsu.

– O kodėl su manim? Pusė universiteto vaikinų išsižioję laukia, kad susimaučiau.

Suraukiau nosį.

– Netiesa. Nekeisk temos.

– Tiesa tiesa. Jeigu nuo pirmų dienų nebūčiau pradėjęs tavęs merginti, tai dabar paskui tave lakstytų ne tik Parkeris Heisas. Tas savanaudis išsigando manęs.

– Tu neatsakai į mano klausimą! Ir, turiu pridurti, visai be reikalo.

– Gerai. Kodėl tave? – jo veide nušvito šypsena ir jis pasilenkęs pabučiavo man į lūpas. – Tu kritai man į akį jau tą pirmą kovos vakarą.

– Ką? – apsimestinai stebėdamasi paklausiau.

– Taip taip. Stovėjai su megztuku visa aptaškyta kraujais. Atrodei taip juokingai! – jis prunkštelėjo.

– Ačiū.

Šypsena dingo iš jo veido.

– Supratau įsimylėjęs tą akimirką, kai pakėlei į mane akis. Pažvelgei į mane didelėmis, nekaltomis akimis… be jokio apsimetimo. Tu žvelgei į mane visai ne kaip į Trevisą Medoksą, – kalbėjo jis vis užversdamas akis. – Žiūrėjai taip, tarsi aš būčiau… Nežinau, ko gero, paprastas žmogus.

– Pasakei naujieną, Trevisai. Tu ir esi paprastas žmogus.

Jis nubraukė man nuo veido plaukus.

– Ne, iki tavęs su manim normaliai elgėsi tik vienas Šeplis. Tu man nepataikavai, neflirtavai, nebraukei ranka sau per plaukus kaip kitos. Tu matei mane tokį, koks esu.

– Tau turbūt atrodžiau kaip visiška idiotė.

Trevisas pabučiavo man į kaklą.

– Va tada viskas ir prasidėjo.

Nuslinkau delnais žemyn jam per nugarą, pakišau pirštus po kelnaitėmis.

– Tikiuosi, jis per greit nepasens. Bet aš nuo jo tikrai nepavargsiu.

– Pažadi? – šypsodamasis paklausė jis.

Ant spintelės prie lovos suvibravo jo telefonas ir nesiliaudamas šypsotis jis priglaudė jį prie ausies.

– Klausau… O, ne. Aš dabar su Balandėle. Mes ruošiamės eiti gulti. Užsikimšk, Trentai, man visai nejuokinga… Rimtai? Ką jis čia veikia? – pažvelgė į mane ir atsiduso. – Gerai. Būsim po pusvalandžio… Ką girdėjai, kvaily. Aš niekur be jos neinu, supratai? Nori gauti į marmūzę, kai pasimatysim? – Trevisas išjungė telefoną ir palingavo galva.

Klausiamai kilstelėjau antakį.

– Keistesnio pokalbio dar nesu girdėjusi.

– Skambino Trentas. Atvažiavo Tomas ir tėvas kviečia visus lošti pokerio.

– Lošti pokerio? – nustebau.

– Taip. Paprastai jie iš manęs išlupa visus pinigus. Sukčiai neraliuoti.

– Po pusvalandžio aš turėsiu susipažinti su tavo tėvu?

Žvilgtelėjo į laikrodį.

– Jei tiksliai, tai po dvidešimt septynių minučių.

– Dievulėliau, Trevisai! – suaimanavau ir stryktelėjau iš lovos.

– Ką čia sumanei? – paklausė jis.

Paieškojusi spintoje išsitraukiau džinsus ir strykčiodama ant vienos kojos bandžiau apsimauti. Tada nusivilkau naktinius ir numečiau Trevisui ant veido.

– Negaliu patikėti, kad man skyrei tik dvidešimt minučių susiruošti prieš susitinkant su tavo artimaisiais! Už tai galėčiau tave užmušti!

Jis nusimetė nuo veido mano naktinius ir nusijuokė iš mano pastangų gražiai pasirodyti. Apsivilkau marškinėlius smailia iškirpte, susikišau į džinsus ir nulėkiau į vonią. Išsivaliau dantis, šepečiu išsišukavau plaukus. Trevisas atėjo į vonią jau apsirengęs ir apkabino mane per liemenį.

– Atrodau klaikiai! – sušukau žvelgdama į save veidrodyje.

– Žinai, tu esi nepaprastai graži, – pasakė ir pabučiavo man į kaklą.

Nepatenkinta burbtelėjau ir nulėkiau į kambarį apsiauti aukštakulnių. Paėmęs už rankos Trevisas nusivedė mane prie durų. Aš dar stabtelėjau, užsisegiau juodą odinę striukę, susikėliau ant pakaušio plaukus ir susukau į standų kuoduką. Šitaip pasiruošiau lėkti motociklu į jo tėvų namus.

– Nusiramink, Balandėle. Ten bus tik būrys aplink stalą susėdusių vyrukų.

– Šiandien aš pirmą kartą pasimatysiu su tavo tėčiu ir broliais… su visais iš karto… ir tu nori, kad aš nesijaudinčiau? – atšoviau jam apžergdama motociklą.

Pasukęs galvą pakštelėjo į skruostą.

– Tu jiems labai patiksi. Lygiai kaip ir man.

Kai nuvažiavom, aš išleidau plaukus ir kelis kartus perbraukiau pirštais, tada Trevisas nusivedė mane į vidų.

– Jergutėliau! Čia gi mūsų subingalvis! – šūktelėjo vienas iš brolių.

Trevisas visiems linktelėjo, stengėsi atrodyti supykęs, bet aš mačiau, kad džiaugiasi išvydęs savo brolius. Namas buvo senas, išklijuotas nublukusiais rudais ir geltonais sienų apmušalais, ant grindų gulėjo sumintas rudų atspalvių kilimas. Per koridorių nuėjome tiesiai į kambarį su plačiai atlapotomis durimis. Iš jo į koridorių veržėsi tabako dūmai. Tėvas su broliais sėdėjo aplink apskritą medinį stalą ant skirtingų kėdžių.

– Ei, ei, mandagiau. Neburnok prie damų! – subarė tėvas, papsėdamas tarp dantų sukąstą cigarą.

– Balandėle, susipažink. Čia mano tėvukas Džimas Medoksas. Tėti, čia Balandėlė.

– Balandėlė? – nustebo Džimas. Veide šmėstelėjo maloni šypsena.

– Ebė, – pasakiau paduodama jam ranką.

Trevisas pristatė savo brolius.

– Trentonas, Teiloras, Taileris ir Tomas.

Broliai linktelėjo. Visi jie, išskyrus Tomą, atrodė gyva, tik vyresnė Treviso kopija: trumpai kirpti plaukai, rudos akys, po ankštais marškinėliais pūpsantys ištreniruoti raumenys, ir visi tatuiruoti. Tomas vilkėjo paprastus marškinius ir ryšėjo atlaisvintą kaklaraištį, jo akys buvo gelsvai žalios, o tamsūs plaukai šiek tiek ilgesni už brolių.

– Ar Ebė turi pavardę? – paklausė Džimas.