Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Komaka, ar galima pereiti?

Jis klausėsi, ar nepasigirs jos žodžių aido.

Tai buvo Jokos balsas, jo jau girdėtas sykį, kai ji aną naktį pro vagono langą kalbėjo stoties prižiūrėtojui, tapnojančiam po sniegą.

— Prašom, prašom! — atsakė Komaka. Joka šmukštelėjo pro Šimamurą ir samiseno dėklą, nešina stikliniu naktipuodžiu.

Iš jos vakarykščio pokalbio su stoties prižiūrėtoju, tikriausiai geru pažįstamu, ir iš jos kalnietiškų kelnių buvo matyti, kad mergaitė kilusi iš šio krašto. Tačiau dailus jos obi drąsiu ir gyvu kontrastu skyrėsi nuo rudai juodų kalnietiškų drabužių, ir ilgos vilnonio kimono rankovės švelniai viliojo akį.

Jos kalnietiškų kelnių klešnės buvo prasiskyrusios tik truputį aukščiau kelių, ir todėl figūra atrodė pilnesnė, tačiau standi medvilnė, glotniai gaubdama kūną, švelnino tą įspūdį.

Joka mestelėjo į jį tik vieną vienintelį tiriamą žvilgsnį ir perėjo prieangį nieko nesakiusi.

Ir išėjęs laukan, vis dar juto jos žvilgsnį skaudžiai deginant kaktą. Žvilgsnis buvo šaltas kaip ir ana tolima šviesa, privertusi smarkiau suplakti jo širdį tą naktį, nutvieksdama mergaitės veidą ir akimirką suspindėdama jos akyse. Su šiuo prisiminimu prieš jo akis vėl šmėstelėjo ir raudoni Komakos skruostai baltame sniegynų fone.

Šimamura žengė vis smarkiau. Jo baltos kojos, nors storokos, buvo pamėgusios ir įpratusios laipioti po kalnus. Klydinėdamas akimis po kalnų viršūnes, Šimamura beveik pamiršo, kur esąs. Pats nejusdamas, jis vis labiau spartino žingsnį. Visuomet linkusiam persikelti į svajonių pasaulį, dabar jam atrodė neįtikėtina, kad tie du veidrodžiai — su vakaro peizažu ir su rytmetinio sniego atspindžiu — galėtų būti žmogaus rankos darbas. Tai buvo pačios gamtos įsikūnijimas, tolimo pasaulio reginiai. Net Komakos kambarys, iš kurio ką tik buvo išėjęs, jam dabar atrodė priklausąs tam tolimam pasauliui.

Nebesusigaudydamas pats savyje, jis kopė į kalvą. Jos viršuje užkalbino neregę masažistę, lyg mėgindamas į ką nors įsikibti, pagalbos rasti:

— Klausykite, ar galėtumėte mane pamasažuoti?

— Tuojau, tuojau. Kelinta valanda dabar galėtų būti?

Pasibrukusi lazdelę po pažastim, ji iš po savo obi išsitraukė laikrodį ir kairės rankos smiliumi pačiupinėjo ciferblatą.

— Ketvirtis trečios, tiesa? Po pusvalandžio man reikėtų būti anapus stoties, bet ten galiu ir pavėluoti kiek.

— Jūs labai gerai pažįstate laikrodį.

— Nenuostabu, jis juk be stiklo.

— Tai jūs užčiuopiate skaitmenis?

— Ne.

Ji vėl išsiėmė sidabrinį laikrodį, moteriai gerokai per didelį, atvožė dangtelį ir ėmė jam aiškinti, dėliodama pirštus paeiliui ant dvylikos, šešių ir — tarpe — ant trijų.

— Taip surandu ir kitas valandas. Minutės tikslumu pasakyti nelengva, bet daugiau kaip dviem neapsirinku.

— Tikrai? Bet ar jums nebaisu vaikščioti tuo stačiu taku?

— Jeigu lyja, duktė ateina pasitikti. Vakarais masažuoju tiktai kaime, į kalną nekopiu. Tiesa, viešbučio tarnaitės erzina mane, kad vyras vakare neišleidžiąs iš namų, bet aš neimu į galvą.

— Jūsų vaikai jau dideli?

— Taip, vyriausiajai jau dvylika!

Šnekučiuodamiesi atėjo į jo kambarį, ir ji tylomis ėmėsi darbo. Staiga atsitiesusi, ji užsiklausė tolimos samiseno muzikos.

— Kuri čia galėtų skambinti?

— Argi vien iš skambesio galite atpažinti, kuri geiša groja?

— Kartais atpažįstu, o kartais ir ne. Tačiau jūs, pone, matyt, turite gerą gyvenimą. Jūsų kūnas labai švelnus.

— Nejau ir nugaroje nėra kietų raumenų?

— Tik ant sprando truputį. Esate visai kaip reikiant: nei per storas, nei per liesas. Turbūt, ir negeriate, tiesa?

— Jūs nuostabiai atspėjote.

— Mano klientų tarpe yra du ponai lygiai tokio pat kūno sudėjimo, kaip jūs.

— Matyt, labai paprastas sudėjimas.

— Bet jei visai negeriate sakės, tai neišmanote, koks gražus gali būti gyvenimas. Taip gera viską pamiršti...

— Jūsų vyras, turbūt, geria?

— Net per daug.

— Bet toji muzikantė tikrai nekaip groja.

— Tas teisybė.

— Jūs, turbūt, ir pati skambinate samisenu?

— Skambindavau. Mokiausi to meno nuo aštuonerių iki devyniolikos metų, bet paskui ištekėjau, ir dabar bus jau penkiolika metų, kai nebepaimu į rankas.

Šimamura pagalvojo, kad neregiai, tikriausiai, visuomet atrodo jaunesni, negu yra iš tikrųjų. Paskui tarė:

— Jei jauna mokėtės skambinti, tai ir dabar dar gal mokate.

— Mano rankos dabar vien masažuoti tetinka. Tik ausys liko kaip seniau. Vos išgirstu geišą grojant samisenu, darosi neramu — rodos, vėl esu jauna!

Ji įsiklausė į muzikos garsus.

— Turbūt, groja Fumi iš Izutsujos viešbučio. Geriausias ir prasčiausias muzikantes lengvai atpažįstu.

— Ar yra ir tikrai gerų?

— Taip. Sakysim, Komaka. Dar jauna, bet jau gerai moka.

— Hm.

— Turbūt, pažįstate ją? Sakau “gerai moka“, bet, žinoma, tiktai čionykščiu mastu.

— Aš menkai ją pažįstu. Atvažiavau tik vakar naktiniu traukiniu, kartu su samiseno mokytojos sūnum.

— O, tai jis pasveiko?

— Atrodo, kad jam einasi ne per geriausiai.

— Tikrai? Žmonės kalba, Komaka šią vasarą pasidariusi geiša, kad galėtų siųsti jam pinigų į Tokiją, už ligoninę užsimokėti.

— Komaka, sakote?

— Jiedu buvo dar tik susižadėję, bet jinai, matyt, jautė pareigą daryti dėl jo viską, ką tik galėdama.

— Iš tiesų jie buvo susižadėję?

— Taip žmonės šneka. Aš tiek ir težinau. Kalbos tokios eina.

Žinoma, ko tik nepripasakos masažistė apie geišą kurorto viešbutyje! Tačiau Šimamurai ta žinia buvo per daug nelaukta. Tapti geiša, kad galėtų padėti savo sužadėtiniui — tai buvo panašu į sceną iš pigios melodramos. Jam nesinorėjo tuo tikėti. O gal čia prisidėjo ir moraliniai sumetimai.

Jam magėjo išklausinėti apie tai smulkiau, bet masažistė tylėjo.

Komaka susižadėjusi su mokytojos sūnum, bet dabar jo nauja draugė jau yra Joka, o jis pats guli mirties patale... Apie tai mąstydamas, Šimamura vėl prisiminė savo paties žodžius: „beprasmis triūsas“. Argi ne beprasmiška, kad Komaka pasiryžusi iki galo laikytis savo sužadėtuvių, kad pati parsidavinėja jo gydytojų sąskaitoms apmokėti?

Jis nutarė ją sutikęs tuoj pat išdėti, kad visa tai — beprasmis triūsas. Ir vis dėlto ji visa savo esybe dabar rodėsi jam dar skaistesnė.

Buvo baisu jausti, kad nebegali aiškiai suvokti, atskirti, kas yra tuščia ir netikra. Masažistė jau seniai buvo išėjusi, o Šimamura vis dar gulėjo, bejėgiškai mąstydamas apie tai. Šaltis prasismelkė iki pat širdies. Tik tuomet jis apsižiūrėjo, kad kambario langas iki galo atdaras.

Vakaro šešėliai anksti apgaubė slėnį, artinosi šalta naktis. Tolimi sniego kalnai, nuauksinti vakaro saulės, prieblandoje tartum priartėjo. Kalnų keteros ryškėjo, rodos, visai čia pat, o įdubų šešėliai vis labiau temo. Ties snieguota viršūne raudonai spindėjo dangus, gaubdamas ją blankiu švytėjimu. Juodi kedrai paupyje, prie slidininkų takų ir šventyklos giraitėje stiebėsi aukštyn, tarytum norėdami pabėgti nuo aplinkumos.

Ir kaip tik tada, kai Šimamura jautėsi apniktas gūdžios nevilties, į kambarį įžengė Komaka, Jam pasirodė, kad kažkas uždegė šiltą žiburį.

Ji papasakojo, kad kaimo seniūnai savo taryboje svarstą artėjančio slidžių sezono reikalus, kad vakare ten rengiamas pobūvis, ir ji gavusi užsakymą ten būti. Šmurkštelėjusi po kotatsu apdangalu, ji staiga paglostė Šimamuros veidą: