Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Koks jūs šįvakar išbalęs! Keista!

Ji įžnybo jam į skruosto minkštimą, tarytum ketindama jį minkyti.

— Ne, jūs išties esate kvailas!

Buvo jau įgėrusi, aiškiai matėsi.

Paskui, vos pasibaigus pobūviui, ji grįžo į jo kambarį, priėjo prie veidrodžio ir susmuko:

— Aš jau nieko nebežinau! Nieko! Galva plyšta iš skausmo! Ak, kaip baisu! Kaip baisu!

Visas jos girtis degė veide.

— Vandens! Duokit man gerti!

Beviltiškai spausdama veidą delnais, ji raičiojosi ant žemės, pamiršusi savo rūpestingai susmaigstytą šukuoseną. Tačiau netrukus atsisėdo, kremu nusivalė storą pudros sluoksnį, ir iš po jo pasirodė tamsiai įraudęs veidas. Ji ėmė kvatotis pati iš savęs. Tikrai nuostabu, kaip greit jai girtis išsivadėjo. Jos pečiai virpėjo nuo šalčio.

Paskui ėmė ramiai jam pasakoti, kaip visą rugpjūtį gyvenusi baimėje, kad nervai gali nebeišlaikyti.

— Aš bijojau išprotėti! Visą laiką kankinausi mintimis apie kažką, o apie ką — pati nežinojau. O, kaip baisu buvo! Naktimis nebegalėjau užmigti. Tiktai kai reikėdavo eiti į pobūvį, šiaip taip suimdavau save į rankas. Ko tik aš tuomet neprisigalvojau! Valgyti visiškai nebenorėdavau. Nuo ryto iki vakaro kiūtodavau ant tatami, be paliovos smaigstydama jį segtuku.

— Kada tapai geiša?

— Birželio mėnesy. Dar ilgai galvojau, ar nereikėjo man verčiau keliauti į Hamamatsu.

— Ir ištekėti?

Komaka linktelėjo. Vienas vyriškis iš Hamamatsu kaip tik tuomet jai pasipiršęs, bet jinai negalėjusi jo pamilti. Pasiryžti jai buvę labai sunku.

— Kaipgi galėjai dar abejoti, jeigu jo visiškai nemylėjai?

— Ak, visa tai ne taip jau paprasta!

— Ar jau taip baisiai tau magėjo ištekėti?

— Nebūkite biaurus! Žinoma, ne todėl. Tačiau aš jaučiuosi nelaiminga, jeigu ne viskas aplink mane būna gražu ir tyra!

— Hm.

— Ak, jūs tegalite suprasti ir užjausti tiktai pats save!

— Vis dėlto, matyt, buvo kokių intymesnių ryšių tarp tavęs ir to vyriškio iš Hamamatsu.

Ji smarkiai išrėžė jam:

— Manote, būčiau ilgai delsusi, jei taip būtų buvę? Bet jis man griežčiausiai užgynė tekėti už ko nors kito, kol čia gyvenu. Pasakė, kad nieku gyvu to neleis.

— Tai ko tu sau kvaršinai galvą? Hamamatsu juk ne ranka pasiekiamas!

Ji valandėlę patylėjo, paskui nusirąžė skaniai, tarytum mėgaudamasi savo kūno šiluma, ir pasakė striukai drūtai, lyg niekur nieko:

— Tuomet maniau esanti nėščia!

Ji sukikeno.

— Dabar mane pačią ima juokas, kai apie tai pagalvoju.

Lyg vaikas prisiglaudusi prie jo, ji abiem rankom tvirtai apkabino Šimamuros kaklą. Jos akys tankių blakstienų šešėlyje vėl atrodė primerktos.

Kai Šimamura rytą pabudo, Komaka rymojo prie hibači, kažką kraigliojo žurnalo viršelyje ir kalbėjo:

— Dabar aš negaliu išeiti. Tarnaitei atėjus kurti ugnies, persigandusi pašokau iš miegų, bet ore jau buvo šviesu. Vakar, matyt, truputį per daug prisivaišinau ir per daug kietai miegojau.

— Ar jau vėlu?

— Aštunta valanda.

— Eime maudytis! — pakilo iš patalo Šimamura.

— Aš neisiu, bijau ką nors sutikti koridoriuje.

Komaka vėl buvo guvi ir švelni. Kai Šimamura grįžo iš maudyklos, ji, valiūkiškai apsirišusi galvą rankšluosčiu, šlavė kambarį. Iki spindesio nublizginusi staliuko kojas ir hibači, rūpestingai kurstė žėruojančias žarijas.

Šimamura nieko neveikdamas sėdėjo, ištiesęs kojas po kotatsu. Nuo jo cigaretės nubyrėjo truputis pelenų ir Komaka, sušluosčiusi juos, vikriai padėjo jam peleninę. Jis nusijuokė giedru nerūpestingo rytmečio juoku, ir Komaka nusišypsojo.

— Tu, jeigu vyrą turėsi, rantysi ir rantysi. Tiesa?

— Aš juk nesibaru! Draugės šaiposi iš manęs, kad aš net senus skalbinius rūpestingai sulankstau. Bet tokia aš jau esu.

— Praverk moters spintą, ir pamatysi jos būdą, — juk taip sako žmonės, — nusišypsojo Šimamura.

Nuo rytmetinės saulės pamažu šylančiame kambary jiedu drauge papusryčiavo.

— Gražumas dienos! — pasidžiaugė Komaka. — Reikėjo man anksčiau eiti namo ir mokytis samisenu groti. Tokiu oru jis labai gražiai skamba.

Komaka pakėlė akis ir pažiūrėjo į bedugnį skaistaus dangaus mėlynumą. Tolumoje kalnus supo švelnus balzganas rūkas, ir sniegas atrodė tartum melsvų dūmų juosta.

Prisiminęs, ką pasakojo masažistė, Šimamura paprašė Komakos groti čia, pas jį. Tučtuojau priėjusi prie telefono, ji paskambino namo ir paprašė atnešti jai kitus drabužius ir gaidų sąsiuvinį. Šimamura žiūrėjo į ją, mąstydamas, kad telefonas skamba namuose, kur jis vakar apsilankė, ir matydamas prieš save Jokos akis.

— Gal tavo daiktus atneš toji mergaitė?

— Gal.

— O ar tiesą žmonės kalba, kad esi susižiedavusi su muzikos mokytojos sūnumi?

— O, kada jūs tai išgirdote?

— Vakar.

— Koks jūs keistas žmogus! Kodėl man to vakar nepasakėte?

Jos balse nebeliko vakarykščio griežtumo, veide žaidė švelni šypsena.

— Man lengviau būtų apie tai kalbėti, jei tu nebūtumei man tokia miela.

— Jūs tik taip šnekate. Nepatinka man žmonės iš Tokijo. Visuomet jie sako ne tai, ką galvoja.

— O tu dabar neatsakai man, tik nori nukreipti kalbą.

— Nenoriu nukreipti. Ar jūs patikėjote tuo, ką žmonės apie mano susižadėjimą šneka?

— Patikėjau.

— Vėl meluojate! Aš žinau, kad negalėjote patikėti!

— Atvirai šnekant, man tai atrodė keista. Šiaip ar taip, sako, tu tapai geiša, kad turėtum kuo užmokėti už savo sužadėtinio gydymą...

— Biauru klausytis! Visa tai panašu į pigią naujų laikų melodramą. Tos mano sužadėtuvės tikrai iš piršto išlaužtos, ką ten žmonės bemanytų. Ne dėl kokio nors žmogaus aš tapau geiša; bet privalėjau padaryti viską, kas buvo mano galioje...

— Kalbi mįslėmis.

— Dabar aš viską papasakosiu. Buvo laikas, kai jo motina, gal būt, galvojo, kad iš mūsų galėtų išeiti graži pora; tačiau ji niekuomet apie tai nėra prasitarusi nė puse žodžio. Mes tik nujautėme jos mintis. O tarp mudviejų iš tikrųjų nieko nebuvo.

— Ką gi, likote vaikystės draugais?

— Taip. Tačiau paskui visą laiką gyvenome toli vienas nuo kito. O kai aš buvau į Tokiją parduota, tik jis vienas mane palydėjo į stotį... Apie tai aš rašiau dar savo pirmajame dienoraštyje.

— O jei abu būtumėt gyvenę tame uoste, tikriausiai šiandien būtumėt vyras ir žmona...

— Vargu...

— Argi tikrai ne?

— Ak, liaukitės jūs kvaršinti galvą dėl kitų žmonių! Prisiminkit, kad jis vis viena greitai mirs.

— O iš tavo pusės nelabai gražu tokiu metu leisti naktis nežinia kur.

— Pirmiausia tai jūs negražiai elgiatės, kad taip kalbate! Aš darau, kas man patinka. Kaip galėtų man trukdyti žmogus, kurio netrukus jau nebebus gyvųjų tarpe?

Šimamura nerado ką atsakyti.

Tačiau kodėl gi ji nė žodžiu neužsiminė apie Joką?

O juk toji pati Joka, aną naktį traukinyje tarytum jauna motina globojusi ligonį, dabar neša drabužius Komakai, kurią vis dėlto su juo kažkas riša. Kaip tai įmanoma suderinti?

Šimamura savo papratimu atsidavė vaizdinių ir svajonių valiai. Tikrovėn jį grąžino tylus, bet skambus ir švelnus Jokos balsas:

— Komaka! Komaka! “

— O, labai ačiū!

Komaka išėjo į mažutį, trijų tatami dydžio gretimą kambarėlį.

— — Tu viską pati atnešei, Joka? Tikriausiai, buvo labai sunku!

Netarusi nė žodžio, Joka išėjo.

Komaka derino samiseną. Trečioji styga nutrūko. Žiūrėdamas, kaip ji keičia stygą ir bando instrumentą, Šimamura pajuto, kad ji turėtų skambinti šaltai ir stipriai. Paskui, pasidėjusi ant kotatsu, ji atrišo didelį pundą, kuriame buvo storas gaidų sąsiuvinis ir koks dvidešimt sąsiuvinėlių kompozitoriaus Kinejo Jasičio muzikos veikalų samisenui. Šimamura čiupinėjo juos ir stebėjosi.