Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Dabar Šimamura matė ją jau visai kitomis akimis, ir dar sunkiau buvo laisvai šnekučiuotis su ja, kad ir su geiša.

Aną naktį ji, visiškai girta, įsikando į savo silpną ranką, kuri nebenorėjo jos ginti.

— Ką jūs darote! Ką jūs darote! Jums galvoj negerai! Na kaip jūs galit taip daryti!

Ji tikrai stipriai įsikando į ranką.

Nebeišsilaikiusi ant kojų, ji tuomet pargriuvo. Šimamura dar gerai atminė jos žodžius:

— Ne, aš to nesigailėsiu! Tikrai, aš dėl to nesigailėsiu niekuomet! Bet aš nesu tokia, kaip jūs manote...

Matydama, kad jis susimąstė, mergaitė nustebusi tarė, tartum skubėdama išsklaidyti jo prisiminimus:

— Ar girdite? Jau vidurnaktis — eina greitasis Tokijo traukinys!

Tą pat akimirką skardžiai nuaidėjo garvežio švilpukas.

Ji atsikėlė, ryžtingai, net piktai atitraukė sustumiamas popieriaus langines, paskui atidarė langą ir atsisėdo ant palangės, atsišliejusi į staktą.

Į kambarį įsiveržė šalto oro gūsis. Lyg ūžiantis nakties vėjas, tolumoje tilo traukinio dundesys.

— Juk šaltis eina! Būk supratinga!

Jis priėjo prie lango ir atsistojo šalia. Lauke nebuvo nė mažiausio vėjelio.

Už lango plytėjo rūstus peizažas, giliai po sniegu skambėdamas šąlančia žeme. Mėnulio nebuvo. Šimamura pažvelgė į dangų, mirgantį neįtikėtina žvaigždžių gausybe, ir jam pasirodė, kad jos pašėlusiu ir amžinu visatos greičiu nepaliaujamai krenta žemyn. Kuo labiau jos artėjo prie žemės, tuo tolimesnis rodėsi aukštas dangus ir sodresnis tamsios nakties mėlynumas. Pasienio kalnai horizonte susiliejo į vieną sunkų juodą masyvą žvaigždėto dangaus pakrašty. Aplink viešpatavo šalta nakties ramybė.

Pajutusi prieinant Šimamurą, mergaitė išsisvėrė per palangę. Tai anaiptol nebuvo silpnumo ženklas; šioje akmeninėje naktyje ji atrodė ryžtinga, tiesiog atkakli.

— Nejaugi reiks viską pradėti iš naujo! — pagalvojo atsidusęs Šimamura.

Kairius tebedengė tamsa, tačiau jau galėjai įžiūrėti, kaip juos gaivina sniego baltybė. Jie atrodė vaiskūs, vieniši. Harmonijos tarp dangaus ir kalnų jau nebebuvo.

Šimamura švelniai apkabino mergaitės kaklą:

— Tu juk persišaldysi! Čia vėsu.

Norėjo ją atitraukti, bet ji įsitvėrė į palangę ir dusliai ištarė:

— Einu namo.

— Gerai, eik.

— Ak, leiskite man dar truputėlį pabūti!

— Pabūti? Bet aš dabar einu į vonią.

— Ne, pabūkite dar!

— Uždaryk langą.

— Tiktai leiskite man dar truputėlį pabūti...

Kaimas glūdėjo pusiau pasislėpęs šventyklos kedrų šešėlyje. Tolumoje prie geležinkelio stoties, gal už dešimties minučių kelio automobiliu, siūbavo žibintas, tarytum ketindamas nuo šalčio spragtelėti ir užgesti.

Mergaitės skruostai, lango stiklas ir paties Šimamuros kimono rankovė — viskas buvo taip vėsu, jog jis pamanė niekuomet dar ne jutęs tokio šaltumo.

Net tatami po kojomis dvelkė stingdančia vėsa, ir Šimamura jau buvo beketinąs eiti vienas į vonią, tačiau mergaitė šūktelėjo:

— Palaukite, aš irgi eisiu su jumis!

Ir drąsiai nusekė iš paskos. Kai ji sudėstė į pintinę Šimamuros nusivilktus drabužius, tarpdury pasirodė nepažįstamas vyriškis, šio viešbučio svečias.

— Ak, atsiprašau! — pasakė jis mandagiai, matydamas, kaip mergaitė sumišusi kluptelėjo prieš Šimamurą, užsidengusi rankomis veidą.

— Prašom, prašom. Aš pereisiu į kitą vonią, — greitai atsakė Šimamura ir nuogas, su drabužių pintine po pažastim, perėjo į moterų vonią kitapus koridoriaus. Mergaitė nusekė paskui jį, tartum žmona. Tylėdamas ir nesidairydamas Šimamura paniro į karštą vandenį. Buvo gera, norėjosi garsiai juoktis. Jis pakišo burną po čiaupu ir ėmė linksmai burbuliuoti.

Netrukus jie vėl buvo Šimamuros kambaryje. Ji pasikėlė nuo pagalvio, nusibraukė mažuoju piršteliu plaukus nuo smilkinių ir tarė:

— Man labai liūdna nuo to.

Jos akys atrodė primerktos; pažvelgęs arčiau, Šimamura pamatė, kad tai tik tankių jos blakstienų šešėlio sukelta iliuzija.

Jos nervai buvo perdaug įdirginti, ji negalėjo visą naktį miegoti.

Netrukus Šimamurą pažadino standaus jos obi šiugždesys.

— Atleiskit, kad taip anksti jus pribudinau. Lauke dar tamsu — pažiūrėkit.

Mergaitė užgesino elektrą.

— Ar matyti mano veidas? Ar matyti?

— Nematyti. Juk dar naktis!

— Ne, ne. Nagi geriau įsižiūrėkit! Kaip?

Mergaitė atidarė langą.

— Ak, ką aš darau! Juk mane gali kas nors pastebėti pro langą. Aš jau eisiu namo.

Nuo rytmetinės vėsos pašiurpęs, Šimamura pasikėlė nuo pagalvio. Dangus tebebuvo tamsus, bet kalnuose jau brėško aušra.

— Taip. Dabar aš galiu būti rami. Ūkininkai laukuose šiuo metu neturi ko veikti, ir niekas taip anksti nesikelia. Ir bene kas į kalnus traukia šią valandą? — tartum pati sau kalbėjo mergaitė, vaikščiodama po kambarį, o palaidas obi šnarėdamas vilkosi jai iš paskos.

— Penktos valandos traukinys iš Tokijo svečių, matyt, neatvežė, ir viešbuty niekas dar nebus atsikėlęs.

Susimezgusi obi, mergaitė dar pastovėjo, atsisėdo, pažiūrėjo pro langą, vėl atsikėlė ir vėl ėmė vaikščioti po kambarį, nerami kaip nakties paukštis, kuris blaškosi, pabūgęs ryto. Jos išdidžiai pakeltoje galvoje buvo kažko paslaptingo ir gaivališko.

Tuo tarpu ryto aušra atėjo į kambarį, ir Šimamura pamatė įraudusius mergaitės skruostus. Tos spinduliuojančios spalvos pakerėtas, jis tarė:

— Kaip tu išraudusi. Tau šalta!

— Nešalta. Tik pudrą nusišluosčiau. Aš, kai tik atsigulu, visuomet sušylu iki pat pirštų galiukų, — atsakė mergaitė, žiūrėdama į tualetinės spintelės veidrodį galvūgalyje.

— Pagaliau prašvito. Aš einu.

Šimamura pažvelgė į ją ir vėl nuleido galvą. Atsispindėdamas veidrodyje, akinančiai baltai žėrėjo viršūnių sniegas, o jo fone — raudoni mergaitės skruostai. Visa tai susiliejo į neapsakomą skaistaus grožio paveikslą.

Saulė jau kilo, ir sniegas veidrodyje spindėjo vis ryškiau ir ryškiau, tarytum degdamas šalta liepsna. Baltame sniege švelniu violetiniu spindesiu švytėjo juodi mergaitės plaukai.

Apsisaugoti nuo sniego aplink viešbutį buvo apkastas griovys, į kurį sutekėdavo karštas vanduo iš maudymosi baseinų. Priešais duris griovys buvo platesnis, sudarė negilų miniatiūrinį tvenkinį. Didelis juodas šuo, stovėdamas ant akmens, padėto vietoj liepto, godžiai lakė šiltą vandenį. Pasienyje ilga eile buvo sustatytos slidės viešbučio svečiams, ką tik parneštos iš parduotuvės. Salsvai dvelkė nuo jų pelėsių kvapas, sumišęs su vandens garais. Sniego dribsniai, nukritę nuo kedrų šakų, ant maudyklos stogo tirpo ir leidosi nuo šilumos.

Greit prabėgs paskutinės metų dienos, ir tas kelias bus užpustytas. Tuomet ji vaikščios į pobūvius kalnietiškomis kelnėmis ir ilgaauliais batais, ant kimono užsivilkusi apsiaustą, o galvą apsigobusi skara. Sniego bus gilu, gal net dešimt pėdų... Taip mąstė Šimamura, leisdamasis tuo pačiu taku, į kurį auštant pro viešbučio langą nuo kalno žiūrėjo mergaitė. Pro vystyklus, džiūstančius ant ištemptos pakely virvės, buvo matyti pasienio kalnų virtinė, spindinti švelniu sniego baltumu. Kur-ne-kur pro pakelės sniegą dar žaliavo svogūnų laiškai.

Apsnigtuose laukuose slidinėjo kaimo vaikai. Įžengus į kaimą, Šimamuros ausis pasiekė monotoniškas šnaresys, tarytum barbentų lietus. Ant stogų kraštų žaismingai ir švelniai mirgėjo varvekliai.

Užlipęs ant stogo, vyras valė sniegą.

— Ar negalėtumėt ir mūsų namo tuo pačiu pradėjimu apkuopti? — sušuko iš apačios kažkokia moteris, matyt, grįžtanti iš maudyklos, ir brūkštelėjo sau per kaktą dar garuojančiu rankšluosčiu. Matyt, tai buvo tarnaitė, atsiųsta čia prieš slidžių sezoną. Gretimame name, kreivu stogu ir nuo senumo patamsėjusiais langų rėmais, buvo kavinė.