Ясунари Кавабата: Sniegynų šalis

Turinys

Sniegynų šalis

Trumpai apie autorių

Paaiškinimai

Traukinys išniro iš ilgo tunelio, esančio ant dviejų provincijų ribos, ir prieš akis plačiai atsivėrė sniegynų šalis. Naktis buvo balta iki pat savo gelmių. Traukinys sustojo prie semaforo.

Mergaitė, sėdėjusi priešais Šimamurą, pakilo nuo suolo ir nuleido langą. Padvelkė šaltu sniegu. Mergaitė išsisvėrė pro langą ir sušuko, kaip šaukiama kažkur toli esančiam žmogui:

— Ponas viršininke! Ponas viršininke!

Per sniegą pamažu brido vyras su žibintu rankoje, apsivyniojęs kaklą storu šaliku, ant ausų užsismaukęs kailinę kepurę. „Nejaugi čia toks speigas?“ — pagalvojo Šimamura ir pažvelgė pro langą. Kalnų papėdėje, tartum susitraukę nuo šalčio, kiūtojo keli barakai, matyt, priklausą geležinkelių valdybai. Jų tačiau nesiekė sniego baltumas, tirpstantis nakties tamsoje.

— Ponas viršininke! Čia aš. Kaip jums sekasi?

— A, Joka! Parkeliauji namo? O pas mus vėl spustelėjo šaltis.

— Girdėjau, mano jaunėliui broliui padėjote darbą gauti. Labai jums ačiū.

— Tik jam, turbūt, greitai čia pakyrės. Gaila. Jis dar toks jaunas.

— Taigi, tikras vaikas. Būčiau jums labai dėkinga, jei jį paglobotumėte.

— Mielai. Čia jam, matyt, patinka. Ir greit pas mus bus daug darbo. Pernai baisiai snigo. Kelis kartus geležinkelį buvo užvertusios sniego griūtys, traukiniai sustojo, ir visas kaimas nieko daugiau neveikė, tik virė keleiviams valgį.

— Jūs taip apsitūlojęs! O brolis neseniai man rašė, kad dar nevilkįs nė liemenės.

— Užsitempiau keturis kimono. Jaunimas, šalčiams užėjus, žinoma, tik geria sakę, o paskui guli ir serga, — mostelėjo viršininkas žibintu barakų link.

— Argi mano brolis taip pat geria?

— Ne, ne.

— O jūs dabar jau irgi skubate namo?

— Ne, truputį susižeidžiau, einu pas gydytoją.

— O, tikiuosi, nelabai!

Stoties viršininkas, ant savo keturių kimono vilkintis europietiškų paltu, matyt, norėdamas jau baigti pokalbį, nusigręžė ir šūktelėjo:

— Viso gero! Iki pasimatymo!

— Pasakykit, ar mano brolis šiandien tarnyboje? — klausė Joka, dairydamasi po sniegynus. — Pasirūpinkit juo truputį, būkit geras!

Jos balsas buvo toks gražus, jog net graudu darėsi. Aukšti jo tonai skambėjo tartum sniego aidas naktyje.

Traukinys jau važiavo, bet Joka dar vis žiūrėjo išsisvėrusi pro langą. Vagonui pavijus žingsniuojantį palei bėgius viršininką, ji šūktelėjo:

— Pasakykit mano broliui, kad, gavęs atostogų, parvažiuotų namo!

— Gera-ai... — garsiai ataidėjo vyro balsas.

Joka uždarė langą ir ėmė delnais vėsinti įkaitusius skruostus.

Čionai, kalnuose, buvo laukiama pūgų ir stovėjo parengti trys sniego valytuvai. Šiauriniame ir pietiniame tunelio gale įtaisyti elektriniai automatai turėjo įspėti, jog artinasi sniego griūtis. Penketas tūkstančių darbininkų ir du tūkstančiai jaunų savanorių gaisrininkų buvo pasiruošę valyti sniegą.

Išgirdęs, kad Jokos brolis dirba šioje stotyje, kurią vieną gražią dieną gali užgriūti sniegas, Šimamura ėmė dar atidžiau stebėti mergaitę.

Šimamura vadino ją mintyse mergaite, bet negalėjo žinoti, kas jai yra tas vyriškis, su kuriuo ji keliauja. Iš to, kaip jiedu elgėsi, atrodė, kad tai vyras ir žmona. Vyriškis, matyt, buvo ligonis, ir mergaitė jį slaugė, o tokie santykiai visuomet sumažina atstumą tarp vyro ir moters. Kuo rūpestingiau moteris slaugo ligonį, tuo greičiau ją palaikysi jo žmona. Lengviausia apsirikti, matant, kaip ji, tartum jauna motina, globoja senesnį vyrą.

Tačiau kai Šimamura visai sąmoningai mintyse ją atskyrė nuo kelionės draugo, staiga įsitikino, kad ji negali būti ištekėjusi. Bet, galimas daiktas, taip tvirtai jis tuo patikėjo tik todėl, kad neseniai ją stebėjo labai keistomis aplinkybėmis.

Tai buvo prieš kokias tris valandas. Šimamura iš nuobodumo ėmė žaisti savo kairės rankos smiliumi ir staiga pajuto, kad iš tikrųjų vien tas pirštas tėra išlaikęs švelnų ir šiltą atminimą tos moters, kurios aplankyti jis dabar važiavo. Kad ir koks nepatikimas buvo tas prisiminimas, kuris juo blanko, juo Šimamura stengėsi jį gaivinti, bet staiga jam pasirodė, kad tas pirštas tebėra trupučiuką drėgnas nuo jos odos prisilietimo. Jis pasijuto labai keistai — lyg tas pirštas trauktų jį pas tą tolimą moterį. Šimamura pauostė pirštą, stengdamasis prisiminti jos kvapą, o paskui netyčia perbraukė juo per aprasojusį stiklą ir apstulbo, pamatęs toje vietoje mergaitės akis. Vos nesuriko iš išgąsčio. Bet viskas buvo labai paprasta: susimąstęs jis pamiršo, kas dedasi aplink, ir tik atsitokėjęs suprato, kad tai tėra priešais sėdinčios mergaitės atspindys lango stikle. Lauke jau buvo naktis, traukinyje degė šviesa, ir lango stiklas virto veidrodžiu, kai Šimamura nuo jo nubraukė pirštu rasą.

Mergaitės akys buvo itin savotiško grožio. Šimamura prisikišo prie stiklo, tačiau tuoj pasistengė nutaisyti melancholišką veido išraišką, lyg vienišas keleivis, stebintis vakaro peizažą, — ir visu delnu nušluostė langą.

Kiek palinkusi į priekį, mergaitė su nuoširdžia užuojauta žiūrėjo į priešais gulintį ligonį. Šimamura iš jos pečių įtampos permanė, kad ji visa savo esybe susikaupusi slaugo tą žmogų, ir ryžtingai spindintis jos žvilgsnis nė akimirkai nestabtels ties juo.

Vyriškis, galva atsišliejęs į langą, kiek sulenktas kojas laikė padėjęs ant suolo. Jie važiavo trečios klasės vagonu. Ligonis sėdėjo ne priešais Šimamurą, o per vieną vietą toliau, įkypai; todėl lango veidrodyje tebuvo matyti viršutinė jo veido dalis iki ausų.

Tuo tarpu mergaitę, kuri sėdėjo tiesiai priešais Šimamurą, jis galėjo stebėti visai iš arti. Tačiau, vos įlipus jiems į traukinį, Šimamurą pervėrė šaltas jos grožis. Sumišęs jis nuleido akis ir pamatė pageltusias vyro rankas, kurios laikė mergaitės pirštus. Šimamurai pasidarė nejauku žiūrėti į šią porą, ir jis pasistengė nė karto nebežvilgtelti ton pusėn.

Stikle atsispindintis vyriškio veidas buvo ramus, tartum sušildytas mergaitės kūno artumo. Ligonio silpnumas, atrodė, dar labiau didino jų tarpusavio harmoniją. Vieną šerpės galą pasibrukęs po galva, kitą jis laikė apvyniotą ant burnos ir skruostų. Tačiau šerpė nuolat garankščiavosi ir smukdavo ant nosies. Tuomet, dar nespėjus jam nė mirktelėti, mergaitė švelniu rankos mostu pataisydavo, kas reikia. Ji taip rūpestingai ir monotoniškai kartojo tuos pačius judesius, kad Šimamura pradėjo nekantrauti. O kartais išsiskleisdavo vyriškio kelius dengiantys apsiausto skvernai, ir tą mergaitė bematant pastebėdavo ir pataisydavo. Visa tai buvo natūralu ir paprasta. Jiedu atrodė kaip nerūpestingi keleiviai, išsirengę į betikslę kelionę, kažkur į mėlyną tolį. Ir Šimamuros neslėgė tas kiek stebinantis vaizdas; jis verčiau žiūrėjo į visa tai kaip į lengvą sapną. Tačiau gal tokį įspūdį kėlė tik magiškas veidrodžio stiklas...

O veidrodžio gilumoje be paliovos plaukė pro šalį vakaro gamtovaizdis. Žmonių figūros ir bėganti veidrodžio gelmė jungėsi tarpusavy tartum filme, kurio herojai ir veiksmo fonas neturėjo tarp savęs nieko bendro. Žmonės buvo keistai perregimi ir bekūniai, o scenovaizdį sudarė pro šalį tekantis vakaro sutemų srautas. Abu tie elementai, susiliedami su kits kitu, kūrė simbolišką nerealų pasaulį, ir kai tolimas laukų žiburys apšvietė mergaitės veidą, Šimamuros širdis suvirpėjo nuo šio neapsakomo grožio paveikslo.

Dangus ties tolimų kalnų viršūnėmis dar spindėjo paskutiniais vakaro žaros atšvaitais, ir pro langus bėgantis gamtovaizdis ryškiai matėsi iki pat horizonto, tačiau spalvos jau buvo išgesusios sutemoje. Kiek akys aprėpia, plytėjo nykūs monotoniški laukai. Niekas, visiškai niekas netraukė akies, viskas liejosi vieno nenusakomo galingo jausmo srove, — žinoma, ir todėl, kad stikle nepaliaujamai švytėjo mergaitės veidas...