Ясунари Кавабата: Sniegynų šalis

Tą naktį, po septynių dienų klajonių grįžęs iš kalnų į kurortą, jis viešbuty paprašė pakviesti kokią geišą. Tačiau kaime buvo šventė, naujo kelio atidarymo iškilmės, svečių prigūžėjo tiek, jog net šilkaverpių kokonų sandėlį ir teatro salę reikėjo užimti vakaro, renginiams. Dvylikos ar trylikos geišų, turimų kaime, suprantama, tokiu atveju nepakako, tad rodėsi natūralu pakviesti tą mergaitę iš muzikos mokytojos namų, kuri kai kada per šventes pašokdavo svečiams, nors greitai išeidavo namo. Iš tikrųjų ji nebuvo geiša, bet jų kaime trūko, todėl ją kartais kviesdavo į didesnius pobūvius. Vyresnės geišos nelabai mėgdavo šokti, tad mergaitė kaimui buvo tikras lobis. Pas atskirus svečius ji tik retai kada eidavo, bet vis dėlto jos negalėjai laikyti visiška diletante. Tokios buvo viešbučio kambarinės žinios.

Šimamurai visa ta istorija pasirodė keista, bet jis per daug galvos dėl to nesuko. Kai ji maždaug po valandos atėjo, tarnaitės lydima, Šimamura sutrikęs pasistengė tiesiau atsisėsti. Tarnaitė norėjo tuoj pat išeiti, bet ji, truktelėjusi už rankovės, privertė ją prisėsti šalia.

Mergaitė visa spindėjo skaisčiu švarumu. „Turbūt, net jos kojų tarpupirščiai nuostabiai švarūs“, — šmėstelėjo jam netikėta mintis. O gal tai tik jo akys dar tebebuvo pilnos pavasariško kalnų gaivumo ir spindinčios žalumos...

Ji vilkėjo visai kaip geiša, tiktai ne ilgu, žemę siekiančiu, o paprastu dailiu ir plonu vasariniu kimono, tačiau juosėjo prabangiu obi, kuris keistai ir beveik skaudžiai skyrėsi nuo viso jos apdaro.

Pradėjus kalbėti apie kalnus, tarnaitė pakilo ir išėjo. Pasirodė, kad mergaitė net nežino, kaip vadinasi kalnai, kurie matyti iš kaimo. Šimamura nebuvo nusiteikęs tuojau imtis gerti sakės. Tuo tarpu mergaitė ėmė nelauktai atvirai pasakoti, kad ji gimusi sniegynų krašte, kad buvusi išsiųsta į Tokiją mokytis geiša, kad pačioje mokslo pradžioje ją vienas geradarys išpirkęs ir pavedęs auklėti japoniškų šokių mokytojai, bet po pusantrų metų tasai jos globėjas miręs. Apie tai, kaip ji gyveno po globėjo mirties iki šiol, tad apie tikrąjį savo gyvenimą, ji betgi anaiptol nebuvo linkusi tolygiai atvirai plepėti. Sakėsi esanti aštuoniolikos metų. Šimamura jai būtų davęs dvidešimt vienerius ar dvejus, tačiau jos savotiškas subrendimas jį ramino. Kai jis paskui šnekučiavo su ja apie Kabuki teatrą, pasirodė, kad ji daugiau net už jį patį žino apie aktorių vaidybą ir gyvenimą. Galimas daiktas, ji seniai jau ilgėjosi tokio kaip jis pašnekovo. Išsiplepėjusi ir užsimiršusi, ji išsidavė, jog visu savo moterišku lengvabūdiškumu yra giliai susijusi su pramogų pasauliu. Ji gerai nusituokė apie tai, kas vyrams patinka, ir Šimamurai atrodė tikra geiša mėgėja. Visą savaitę išbuvęs vienišas, pasiilgęs žmonių draugijos, jis dabar pajuto savy šiltą bangą ir nusiteikė palankiai šiai mergaitei. Ir į ją Šimamura žiūrėjo tomis pačiomis susižavėjusiomis akimis, kaip pirma į kalnus.

Kitą popietę mergaitė vėl atėjo pas jį pasikalbėti, palikusi koridoriuje savo maudymosi reikmenis. Vos spėjus jai atsisėsti, Šimamura paprašė parūpinti jam geišą.

— Geišą?

— Juk supranti, ko aš noriu.

— Ak, tai biauru. Niekuomet nebūčiau maniusi, kad jūs manęs to paprašysite.

Pakilusi ji nuėjo prie lango ir pažvelgė į sniegynų šalies kalnus.

— Čia tokių moterų nerasite, — tarė ji labai išraudusi.

— Netikiu.

— Iš tikrųjų!

Ji staigiai atsigręžė į jį ir atsisėdo ant palangės.

— Tokių dalykų iš geišos negalima reikalauti. Ji turi visišką laisvę pasirinkti pati. Viešbučių šeimininkai į tuos dalykus nesikiša. Tikrai! Pasikvieskite ką nors, ir pats pamatysite!

— Bet aš norėčiau, kad tu pakviestum.

— Kodėl?

— Man gera su tavim. Man patiktų išlaikyti tą draugystę, užtat nenoriu tavęs suvedžioti.

— Jūs tai vadinate draugyste?

Jo kalbėsenos paveikta, bandė juokauti, bet ir vėl greit įsiplieskė:

— Labai gražu — be jokių užuolankų imti ir paprašyti manęs tokio dalyko!

— Ko tu pyksti? Aš tik norėjau pasakyti, kad čia kalnuose man susikaupė jėgų — truputį daugiau, negu reikia, o galva apsunko ir atbuko. Man nelengva čia šiaip sau sėdėti su tavim ir šnekėtis, kaip niekur nieko.

Ji nuleido akis ir tylėjo. Šimamuros žodžiais bylojo tik natūrali vyriškio begėdystė, bet ji, matyt, nusituokė, kaip tokius dalykus sutikti. Jos nuleistos akys veikė kaitinamai ir jaudinamai, gal todėl, kad blakstienos buvo tokios vešlios. Jis žiūrėjo į ją įdėmiai, o ji tik pamažėli purtė galvą. Jos skruostai paraudo.

— Tai pasikvieskite pats, kas jums patinka.

— Betgi to aš kaip tik ir norėjau prašyti tavęs. Čia esu pirmą sykį ir nepažįstu nė vienos gražios geišos.

— Sakote, gražios...

— Pirmiausia ji turi būti jauna. Jei geiša jauna, viskas daug paprasčiau. Ir ji neturi manęs kamuoti savo šnekumu. Geriau tegu būna ne tokia sąmojinga, bet užtat labai švari. O pasišnekėti man geriau su tavim.

— Aš čia daugiau nebeateisiu!

— Nekalbėk niekų!

— Nebeateisiu tikrai. Nes — ko gi eiti?

— Juk aš noriu, kad mudviejų santykiai būtų tyri, užtat ir nesutinku su tavim daryti šitą dalyką.

— Juokinga.

— Jei mudu tą padarytume, paskui gal man būtų nemalonu tau ir į akis pažiūrėti. Aš keliavau į kalnus susikaupti, atgauti pusiausvyros. O dabar, grįžus į kaimą, mane traukia prie žmonių. Ir kaip tik dėl to aš nenoriu iš tavęs šito. Nepamiršk, kad esu tiktai svečias. Kad nuolatos čia negyvensiu.

— Taip, tiesa.

— Matai! Juk jei tau nepatiktų moteris, kuri ateis pas mane, tai gal paskui tau nebemiela būtų mane ir aplankyti. Užtat verčiau pati man ją išrink.

— Apie tai aš nieko neišmanau, — tarė ji, ūmai nusigręždama, tačiau patylėjusi pridėjo: — Tačiau gal ir jūsų teisybė.

— Šitai juk greit baigiasi. Taip jau, deja, yra, nieko nepadarysi. Tu pati gerai žinai, tas ilgai netrunka.

— Taip, beveik visuomet taip būna. Čia gi yra tiktai mažas kurortas, svečiai tolydžio atvažiuoja ir išvažiuoja. Pas mus vos trumpam apsistoja. Teisybė, aš dar labai jauna, bet ko tik nesu prisiklausiusi! — tęsė ji nelauktai atvirai. — Labiausiai ilgiesi tokio vyro, kuris susitikimo metu net nepasako, jog jam patinki, bet jauti, kad taip yra. Daug paskui laiko praeina po išsiskyrimo, bet jo taip lengvai nepamiršti, vis mąstai ir mąstai apie jį. O jis taip pat prisimena ir parašo kartkartėmis. Taip, esu girdėjusi, parašo tokie...

Mergaitė atsikėlė nuo palangės ir vikriai atsisėdo ant tatami. Paskendusi ilgesinguose savo praeities prisiminimuose, ji Šimamurai atrodė labai artima. Jos balsas skambėjo aistringai ir nuoširdžiai, ir Šimamurą slėgė keistas jausmas, lyg būtų ją suvylęs.

Tačiau jis elgėsi dorai. Šimamura jos nelaikė tikra geiša ir, geisdamas moters, apie ją negalvojo. Tam reikalui jis galėjo pavartoti, visiškai paprastai, tokią moterį, su kuria paskui niekas jo nerištų. Jam nuo pat pirmos akimirkos atrodė, kad šios mergaitės negali sieti su savo geismais. Be to, Šimamura ketino čia atsivežti visą savo šeimą atostogų ir mąstė, kaip įdomiau žmona su vaikais galėtų šiame kurorte praleisti gražų vasaros metą. Kadangi mergaitė nebuvo tikra geiša, Šimamurai ji atrodė galėsianti būti gera žmonos draugė, o prie progos pamokysianti ją šokti. Tad nors jis tikino mergaitę jaučiąs jai tik draugiškumą, tačiau nedrįso bristi giliau, ir ne be pagrindo.

Tarp jų buvo kažko nerealaus, tarytum stikle mirgantis ano vakaro atšvaitas. Jis vengė santykių painiavos, kuri lengvai gali susidaryti su tokia neaiškios padėties moterim. O be to, ši mergaitė jam atrodė tokia pat netikra, kaip ir anas veidas, kurio atspindį matė tamsiame traukinio lange.