Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Panašios. Tarp vyresnių yra ir tikrai gražių, atsakė ji abejingai, nuleidusi akis. Ant blizgių jos plaukų tartum atsispindėjo tamsi kedrų žaluma.

Šimamura pažvelgė į medžių viršūnes.

— Dabar jau viskas gerai. Net keista — viso to jėgų pertekliaus kaip nebūta.

Už uolos tiesūs kaip žvakės kilo į dangų aukšti kedrai. Tiktai užvertęs galvą, galėjai pamatyti, viršūnes. Erdvėje po tamsių spyglių užklotu dangumi švelniai gaudė tyla. Šimamura sėdėjo atsišliejęs į seniausią kedrą; iš šiaurės pusės visos jo šakos buvo nudžiūvusios, ir kamienas atrodė panašus į baisų kažkokio dievo ginklą.

— Ką gi. Apsirikau. Kai, nusileidęs nuo kalnų, sutikau tave, apstulbintas pamaniau: matyt, visos čionykštės geišos tokios pat gražios.

Šimamura susivokė, kad ir jo užgaidas vienu mostu atsikratyti kalnuose susikaupusio vyriškos jėgos pertekliaus kilo tik pamačius šią mergaitę, kuri iš pat pradžių atrodė jam tokia tyra ir skaisti.

Ji neatsigręždama žiūrėjo į saulėlydžio šviesoje tviskančią upę. Šimamura nežinojo, kaip jam laikytis.

— O, būčiau kad kiek pamiršusi. Jūs, turbūt, grįžote cigarečių, — pabrėžtinai nerūpestingai tarė ji. — Aš kaip tik buvau nuėjusi į jūsų kambarį, bet jūsų neradau. Nežinojau, kur galėjote taip greit dingti, bet staiga pro langą pamačiau taip linksmai bėgantį nuo kalno. Gražu buvo pažiūrėti! Šit, atnešiau jums cigaretes.

Ji ištraukė cigaretes iš kimono rankovės ir įbrėžė degtuką.

— Nesmagu, kad įžeidžiau tą mažiulę, — tarė Šimamura.

— Ką gi, juk svečias visuomet gali atsisakyti geišos.

Per akmenis tyliai čiurleno kalnų upelis. Anapus slėnio, pro kedrus, buvo matyti tamsūs kalnų šlaitai.

— Ji neverta tavo mažojo pirštelio. Po to man tikriausiai būtų buvę nesmagu tave sutikti, — tarė Šimamura.

— To aš nežinau. O gal jums tiktai buvo nemalonu nusivilti, — tartum pyktelėjusi, pašaipiai atsakė ji. Tačiau abiejų nuotaika dabar buvo visai kita, negu prieš valandą.

Šimamura susivokė, kad iš pat pradžių ji viena jam tebuvo reikalinga, tik jis, kaip visuomet, ėjo aplinkiniu keliu. Dabar jis atrodė pats sau biaurus, o ji dar žavesnė, negu pirma. Nuo tos akimirkos, kai užkalbino jį iš kedrų unksmės, ji tartum dvelkė skaistaus grožio vėsumu.

Smaila ir stati nosis truputį skyrėsi iš jos veido, o mažytės lūpos, prasiskleidžiančios it pumpuras, gebėjo judėti taip maloniai ir švelniai, kaip dailios dėlės. Jos atrodė gyvos ir kalbančios net mergaitei tylint. Nei jokia raukšlelė, nei negraži spalva nedarkė tyrumo įspūdžio, jos visada buvo šviesios, drėgnos, blizgios. Išoriniai akių kampučiai nė truputėlio nebuvo pasidavę nei žemyn, nei aukštyn, ėjo tiesia linija su blakstienomis skersai veidą, lyg dėl kokios ypatingos priežasties; tai atrodė kiek juokingai, tačiau trumpi, smarkiai išlinkę antakiai šią aštrią liniją minkštino ir taisė. Ovalinio veido bruožai buvo gana paprasti, bet oda švietė it baltas porcelianas, plonytėliai parausvintas; kaklas buvo dar visai kaip mergiūkštės, ir akį traukė ne tiek jos grožis, kiek gaivus skaistumas. Krūtinė atrodė kiek per didelė mergaitei, dažnai atsiduriančiai geišos vaidmeny.

— Ak, jau vėl čia sulėkė uodai! — staiga tarė ji.

Vienišoje tyloje jų veidais šmėstelėjo blyškus šešėlis.

Tos pačios dienos vakare, apie dešimtą valandą, Šimamura išgirdo koridoriuje moters balsą, šaukiant jį vardu. Jinai įpuolė į jo kambarį, tartum kieno įstumta, sukniubo ant stalelio, girta ranka viską nubraukė ir ėmė godžiai gerti vandenį iš grafino.

Pasirodo, į kalnus tądien atkeliavę keli vyrai, su kuriais ji susipažinusi slidinėdama pernai žiemą, pasikvietę ją viešbutin, čia patys besivaišindami ir ją nugirdę. Ji be sąryšio plepėjo, nenulaikydama apsvaigusios galvos:

— Aš tuoj išeisiu. Nereikėjo man taip daryti! Dabar jie manęs pasiges. Aš dar ateisiu pas jus!

Pamažu ji išsvyravo pro duris.

Po kokios valandos koridoriuje pasigirdo netvirti žingsniai; kažkas artinosi, kliūdamas už sienų ir griuvinėdamas.

— Pone Šimamura, pone Šimamura! — užriko tas pats balsas. — Oi, aš nieko nematau! Šimamura!

Tokiu balsu beginklė moters širdis šaukiasi vyro pagalbos. Šimamurai pasidarė neramu. Jis sumišęs pakilo, nes visas viešbutis skardėjo nuo jos riksmo. Ji jau kabinosi į sustumiamas duris, pradūrė pirštais ant rėmų užklijuotą popierių; neišsilaikydama tarpdury, ji visu kūnu užgriuvo ant Šimamuros.

— Oi, kaip man skauda!

Ji prisėdo ant grindų, įsikibusi į Šimamurą.

— Aš nesu girta, tikrai! Kitaip negi būčiau atėjusi! Tiktai oi, kaip skauda! Man baisiai bloga. Bet aš visai negirta... Vandens, duokit bent gurkšnį vandens! Žinoma, nereikėjo man maišyti viskį su kitais gėrimais... Kaip gelia galvą! Tie ponai, matyt, užsakė prastus gėrimus, bet iš kur aš galėjau žinoti! — dejavo ji, delnais vėsindamasi kaktą.

Lauke pasigirdo smarkėjančios liūties ūžesys.

Jei tik Šimamura silpniau laikė, ji bejėgiškai smuko ant grindų. Jis apkabino ją aplink kaklą, taip, jog prisiglaudė skruostu prie jos plaukų, ir atsargiai užkišo ranką už jos kimono apikaklės.

Į jo gundomus žodžius ji neatsakė nieko, tik, sukryžiavusi plaštakas, abiem rankom gynė tą, ko jis siekė. Tačiau girtos rankos nedaug tepajėgė.

— Ką jūs darote! Ką jūs darote! Jums galvoj negerai. Na kaip jūs galit taip daryti!

Ji staiga įsikando sau į ranką aukščiau alkūnės. Šimamura išsigandęs liovėsi, ant jos rankos jis pamatė gilius dantų pėdsakus.

Po neilgo laiko ji visai davė jo rankoms valią ir ėmė kažką kraiglioti ant popieriaus lapelio. Sakėsi norinti užrašyti vardus tų vyrų, kurie jai patinką. Surašiusi porą dešimčių kino ir teatro aktorių, ji pradėjo be paliovos brėžti Šimamuros vardą.

Jis juto, kaip švelnūs apvalumai po jo delnais vis labiau kaista.

— Dabar jau viskas gerai. Viskas gerai!

Jo balsas skambėjo meiliai, minkštai, tarsi globojamai.

Staiga jai vėl pradėjo skaudėti. Ji nesitverdama pašoko ir susmuko kitame kambario kampe.

— Ne, nei Aš jau einu! Turiu grįžti!

— Juk tu nepareisi. Šitaip lyja!

— Basa parbėgsiu! Keturpėsčia roposiu!

— Verčiau pasižiūrėk, kaip atrodai. Jeigu jau būtinai nori eiti, aš tave palydėsiu.

Viešbutis stovėjo ant kalno, ir žemyn reikėjo leistis stačiu šlaitu.

— Tiktai būtų geriau, jei nusijuostum savo obi ir pagulėtum, kol praeis blogumas.

— Ne, ne. Pabūsiu taip, aš pripratusi.

Vargais negalais pakilusi, ji giliai atsiduso. Atidarė langą, bandė išsivemti, bet veltui. Iš skausmo sukandusi dantis, ji stengėsi nebesusmukti ant žemės. Protarpiais, pašviesėjus protui, ji kartojo:

— Tai aš jau išeinu! Jau išeinu!

Tačiau taip atėjo ir antra valanda po vidurnakčio, o ji vis dar tebebuvo.

— Jūs miegokit! Miegokit, sakau! — kalbėjo ji Šimamurai.

— O ką tu darysi?

— Aš taip pasėdėsiu. Kai prasiblaivysiu, eisiu namo. Tuoj išauš.

Prisislinkusi artyn, ji piktai purtė Šimamurą:

— Juk jau sakiau jums, miegokit! Ir nesirūpinkit manim.

Vos jis palindo po apklotu, ji, atsišliejusi į stalą, gurkštelėjo vandens ir užriko:

— Kelkitės! Ar girdite, kelkitės!

— Tai ką iš tiesų man daryti?

— Tiek to, miegokit.

— Kokia kvailystė, — švelniai tarė Šimamura, pasikėlė ir įsitraukė ją pas save.

Ji gręžėsi į šalį, slėpė veidą nuo jo, bet staiga ėmė jį karštai bučiuoti.