Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Jo polinkis europietiškiems šokiams taip pat turėjo kažko nerealaus. Užaugęs prekybinėje Tokijo dalyje, Šimamura iš jaunų dienų pamėgo Kabuki ir Šibadži teatrą. Dar studentas būdamas, jis labai susidomėjo japonų šokio menu ir Kabuki šokių pantomima. Stengdamasis kuo geriau šiuos dalykus pažinti, jis rinko senus piešinius, ieškojo įvairių šokio mokyklų atstovų, pažinčių su kylančiomis japonų šokio žvaigždėmis, o retkarčiais ir pats parašydavo straipsnių ir kritikų. Jis matė nykstant senovines japonų šokio tradicijas ir kylant modernias naująsias, kurios jam atrodė tarnaujančios tiktai pačių jų kūrėjų savimeilei paglostyti.

Pagaliau Šimamura įsitikino, kad nėra kitos išeities, kaip pačiam įsitraukti į visuotines reformas; jaunieji japonų šokio meno mėgėjai taip pat uoliai ragino jį eiti tuo keliu. Tuomet jis visą savo dėmesį nukreipė į Europos šokius. Japoniškų šokių nė nebežiūrėjo. Pradėjo kolekcionuoti knygas apie Europos šokio meną, fotografijas, net iš užsienio siųsdinosi plakatus ir programas. Tai nebuvo vien savotiškas smalsumas ir egzotikos ieškojimas. Naujoji aistra Šimamurai, turbūt, teikė malonumo kaip tik dėl to, kad jis tikrų europietiškų šokių pats niekur negalėjo matyti. Kaip juos šoka japonai, jis nenorėjo žiūrėti. Patogiausia buvo rašyti apie europiečių šokius, vien prisiskaičius europietiškų knygų. Neregėtas šokis atrodydavo kaip ne šio pasaulio paslaptis, ir šios nuostabios svajonės prie rašomojo stalo Šimamurai buvo dangiška poezija. Nors jis pats jas vadino studijomis, bet tai tebuvo fantazijos savivalė. Iš tikrųjų jis aprašinėdavo ne gyvą šokėjų meną, bet tik savo paties vaizdinius, kuriuos sukeldavo svetimų kraštų žodžiai ir fotografijos, — tik šokio iliuziją. Tai buvo panašu į ilgėjimąsi niekuomet nematytos mylimosios. Kartkartėmis parašinėjantis apie europietiškus šokius, Japonijoje dar visai nežinomus, jis buvo laikomas šiokiu tokiu rašytoju. Nors ir pats iš to pasišaipydavo, tačiau, neturėdamas tikros profesijos, jis čia rasdavo savotiško malonumo. Pagaliau iš to buvo ir praktinės naudos, nes sugebėjimas išmaningai pašnekėti apie šokius jam atverdavo lengvesnį kelią į moterų širdis. Tačiau gal kaip tik dėl to Šimamura — visai nesąmoningai — į moteris žiūrėjo taip pat, kaip į europietiškus šokius...

Taip ir dabar, matydamas, kad savo lengvapėdiškais žodžiais užgavo tai, kas jai brangiausia, jis staiga pasijuto kaltas, lyg būtų ją suvylęs.

— Jei tarp mūsų viskas liks, kaip buvę, aš vėliau atsivesiu čia savo šeimą, ir tu gryna sąžine galėsi susidraugauti su mano žmona...

— Taip, aš suprantu... — tyliai tarė ji šypsodamasi. Jos balsas skambėjo guviai, kaip tikros geišos. — Džiaugiuosi, nes tokie atviri ir aiškūs santykiai būna patvariausi.

— Tad pakviesk dabar man geišą!

— Dabar?

— Taip.

— Jūs mane stebinate. Kaipgi su ja apie tai šnekėsit dabar, vidury dienos?

— Kitaip būtų pavojaus, kad vakare man beliks vienos išrankos...

— Matau, jūs prastai vertinate mūsų kurortą. Jei geriau pažintumėte šį kaimą, pats įsitikintumėte, kad klystate.

Ji kalbėjo rimtai, liūdnai. Vėl pakartojo, kad tokių moterų kaime nesą, bet Šimamura nenorėjo tikėti. Tada ji nusigręžė nuo jo, bet staiga, vėl atsisukusi, pradėjo aiškinti, kad tokiais atvejais geiša gali visai laisvai pasirinkti, kaip jai elgtis. Jei ji nakvoja pas svečią, iš anksto apie tai nepranešusi namams, tai už pasekmes ji pati imasi visą atsakomybę. Namai tuo toliau nebesirūpina. O jeigu namai iš anksto žino ir sutinka, tuomet jie už visas pasekmes prisiima atsakomybę. Tai esminis skirtumas, kaip ji aiškino Šimamurai.

— O kaip čia suprantama atsakomybė?

— Juk gali atsitikti, kad ji taps nėščia arba ligą gaus...

Šimamurai reikėjo pasijuokti iš savo paiko klausimo, bet jis nusišypsojo iš jos atsakymo. Tačiau kas žino, pagalvojo jis, gal išties šiame kalnuotame užkampyje esama tokių naivių sandėrių.

Gyvenant dykūno ir sibarito gyvenimą, jame savaime išsivystė gabumai justi aplinką ir prie jos taikytis. Ir savo kelionėse jis labai subtiliai pajusdavo lankomosios vietos atmosferą. Užtat, kai nusileido iš kalnų į šį kuklų kaimą, jis tuoj pajuto jo nerūpestingą ir džiugią ramybę. Viešbuty jis išgirdo, kad čia viena maloniausių sniegynų šalies vietovių. Dar visai neseniai, kol nebuvo geležinkelio, čia gydydavosi beveik vieni kaimiečiai. Namuose, kur būdavo geišų, duris dengė išblukusios užuolaidos, tartum restoranų ar konditerijos parduotuvių iškabos. Tačiau iš arčiau pasižiūrėjus į patamsėjusius, nuo senumo įjuodusius langus, sunku būdavo patikėti, kad čia kuomet nors galėtų užeiti svečių. Kai kurie saldumynų ir daržovių krautuvių šeimininkai taip pat laikydavo geišas; be to, jie paprastai ūkininkaudavo savo žemės sklype. Kaimo geišų, matyt, nepiktino tai, kad ir jaunoji mėgėja, gyvenanti pas muzikos mokytoją, kartais kviečiama pašokti ir padainuoti pobūviuose.

— O kiek jų čionai yra iš viso?

— Geišų? Bus gal dvylika ar trylika.

— Tai nepasakysi, kurią iš jų man pasikviesti?

Šimamura atsistojęs spustelėjo skambutį.

— Man, vadinasi, išeiti? — tarė mergaitė.

— Ne, kodėl?

— Man biauru visa tai! — atsakė ji ir, tarytum norėdama nuslėpti savo sumišimą, pridėjo:

— Vis dėlto aš jau eisiu. Tiek to. Aš nepalaikysiu už bloga. Ateisiu kuomet nors kitą kartą.

Įėjus tarnaitei, ji vėl atsisėdo, lyg niekur nieko. Tačiau veltui tarnaitė stengėsi išklausti, kurią geišą reiktų pakviesti — mergaitė atkakliai tylėjo.

Vos nužvelgęs įeinančią šešiolikos ar septyniolikos metų geišą, Šimamura pajuto, kaip staiga užgeso jo geidulys, kuris nedavė ramybės, grįžus iš kalnų. Jos rankos su tamsiai blizgia oda dar tebebuvo liesos kaip paauglės. Iš visa ko ji atrodė naujokė, naivi, ir Šimamūra ją užkalbino maloniai, stengdamasis neparodyti nusivylimo. Iš tiesų betgi jo akys klydo pro langą, į žalius kalnus. Su ja palaikyti šneką buvo nelengva. Ji buvo tikra kalnų kaimo geiša. Pats Šimamura buvo nešnekus, o anoji, „mėgėja“, matyt, takto sumetimais greitai pakilo ir nieko nesakiusi išėjo, tad kambary stojo nejauki tyla. Taip truko apie valandą. Jis pradėjo sukti galvą, kaip jos mandagiai atsikračius. Prisiminė, kad yra gavęs telegrafo perlaidą ir reikia atsiimti pinigus, kol paštas neuždarytas, ta dingstimi ir ją išlydėjo.

Sustojęs prieangy, jis užsižiūrėjo į kalnus už viešbučio, kvepiančius skaisčiais jaunais medžių lapais, ir nejučiomis pradėjo kopti aukštyn.

Jis visą laiką turėjo pats sau vienas juoktis; nė pats nežinojo, nuo ko jam taip linksma.

Galiausiai pasijuto nuvargęs, pasikaišė kimono ir smarkiai pasileido žemyn. Iš po jo kojų kilo geltoni drugiai. Jie pirma sūkuriavo aplink jo galvą, paskui kilo aukštyn viršum pasienio kalnų, ir kuo toliau jie skrido, tuo blyškesni rodėsi jų gelsvi sparneliai..

— Na, tai kaip jums ėjosi? — užkalbino jį mergaitė iš muzikos mokytojos namų, pasirodžiusi kedrų ūksmėje. — Jūs taip linksmai juokiatės!

— Aš jos atsisakiau!

Šimamura pasijuto, kad ir vėl jį ima juokas, be priežasties.

— Aš nieko su ja nedariau!

— Tikrai?

Ji staiga nusisuko ir nuėjo į kedrų giraitę. Šimamura tylėdamas sekė iš paskos.

Čia buvo šventykla. Jiedu atsisėdo ant plokščio akmens, šalia apsamanojusio akmeninio šuns, šventyklos sargo.

— Taip maloniai vėsu. Ir per pačią kaitrą čia visuomet dvelkia gaivus vėjas, — tarė ji.

— Ar jūsų kaimo geišos visos tokios?