Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Tarsi kliedėdama, visą savo gėlą išsakydama, ji kartojo ir kartojo:

— Ne, taip negalima! Ne! Juk jūs pats sakėte, kad turime likti draugai. Argi ne taip jūs kalbėjote?

Šimamurą giliai palietė jos balso rimtumas. Matydamas, kaip ji, suraukusi antakius ir kietai sučiaupusi lūpas, iš paskutiniųjų stengiasi valdytis, jis galvojo, kad galgi reikėtų laikytis savo prižado. Bet ji sušuko:

— Ne, aš to nesigailėsiu! Tikrai, aš dėl to nesigailėsiu niekuomet! Bet aš nesu tokia, kaip jūs manote. Aš ne iš tokių! Argi ne jūs pats sakėte, kad tai paprastai reiškia pabaigą?

Dar pusgirtė, ji buvo it paralyžiuota.

— Aš nieko negaliu padaryti! Jūs pats kaltas! Jūs netesėjote! Jūs silpnas, ne aš, ne aš! — skubiai ištarė ji ir tuoj pat stipriai sukando rankovės kraštą, lyg norėdama neišsiduoti, koks saldus svaigulys ją užliejo.

Po to valandėlę gulėjo nejudėdama, tarytum apmirusi. Staiga viskas ją užgriuvo iš naujo, ir ji vėl užsipuolė Šimamurą:

— Jūs gi juokiatės iš manęs!

— Kam tu taip kalbi! Aš visai nesijuokiu.

— Vis tiek širdy juokiatės. O jei dabar ir ne, tai vėliau tikrai išjuoksit, — kūkčiojo ji graudžiai, užsidengusi rankomis veidą.

Tačiau, kai netrukus apsimaldė, ji pasidarė tokia meili ir švelni, tarsi trokšdama jam paaukoti save su visa širdimi. Ji pradėjo jam smulkiai pasakotis savo gyvenimą.

Skausmas atrodė staiga visai dingęs. Ji nė žodžiu neužsiminė to, kas ką tik tarp jų buvo įvykę.

— Oi! Taip užsiplepėjau, kad ir laiką pamiršau, — nusišypsojo sutrikusi. Ji sakėsi prieš auštant turinti grįžti namo.

— Dar tamsu. Bet čionykščiai žmonės anksti keliasi.

Ji atsikėlė kartą ir kitą, pradarė atsargiai langą.

— Dar tamsu, manęs niekas nepažintų, jei ir sutikčiau ką. O lyja, tai tikriausiai niekas neina į laukus.

Ir net kai jau aiškiai išryškėjo kalnų keteros ir namų stogai jų papėdėje, ji vis dar delsė išeiti.

Vis dėlto susirengė, susitvarkė plaukus iki pradedant vaikščioti viešbučio tarnaitėms ir, neleisdama Šimamurai palydėti, šmukštelėjo pro duris viena, tartum norėdama pabėgti.

Tą pačią dieną Šimamura išvažiavo į Tokiją.

— Tuomet prišnekėjai visokių dalykų, bet juk tai netiesa! Šiaip kam gi būčiau važiavęs čia metų gale į tokį speigą? Niekuomet aš iš tavęs nesijuokiau, — kalbėjo Šimamura.

Ji pakėlė veidą, ir pro storą pudros sluoksnį prasišvietė raudonis — kaip tik tose vietose, kur buvo priglaustos Šimamuros rankos. Jis nejučia pamąstė apie šaltas sniegynų šalies naktis, tačiau tamsūs jos plaukai, rodės, spinduliavo ir vos juntama šiluma.

Ji santūriai šypsojosi, tarytum nieko aplink nematydama, — gal būt, mąstė apie tą “tuomet“? Išraudusi visa nuo Šimamuros žodžių, ji manieringai palenkė galvą, ir jis pamatė, kad net mergaitės kaklas po kimono dega raudoniu. Jautri ir švelni oda kėlė jam nuogumo iliuziją, kurią dar labiau ryškino plaukų tamsumas. Jie nebuvo labai tankūs; standūs, beveik kaip vyro, tvirtai surišti viršugalvy, kad nė viena sruogelė neišsprūstų, jie spindėjo it sunkus ir juodas metalas.

Prieš valandėlę paglostęs jos galvą, Šimamura pasakė, jog tokių šaltų plaukų dar niekad nesąs lietęs. Dabar jam pasirodė, kad jie dvelkia ne sniegynų nakties speigu, o greičiau savo metalinio žvilgesio vėsa.

Tuo tarpu mergaitė kažką vis skaičiavo ir skaičiavo, lenkdama pirštus.

— Ką gi tu skaičiuoji? — paklausė Šimamura.

Ji tylėjo ir skaičiavo toliau.

— Tada buvo gegužės dvidešimt trečia!

— Šitaip? Skaičiuoji dienas? Neužmiršk, kad liepa ir rugpjūtis — ilgi mėnesiai.

— Tad klausykit. Šiandien šimtas devyniasdešimt devintoji diena. Šimtas devyniasdešimt devintoji diena!

— Turi gerą atmintį. Tikrai tai buvo gegužės dvidešimt trečia?

— Pasižiūriu į dienoraštį ir žinau.

— Dienoraštis? Tu rašai dienoraštį?

— Rašau. Mėgstu pasklaidyti senus sąsiuvinius. Rašau ten viską, ką pergyvenu, nieko neslėpdama. Tiktai paskui, kai ramioje vienumoje paskaitau, kas įrašyta, dažnai pačiai pasidaro gėda!

— Ar seniai pradėjai jį rašyti?

— Dar prieš tapdama geiša, Tokijuje. Tuomet neturėjau pinigų gražiai knygai nusipirkti, tai ėmiau paprastą sąsiuvinį už porą senų ir dailiai suliniavau, gerai nusmailinusi pieštuką. Rašiau kruopščiai, smulkiais rašmeniukais marginau lapus nuo dešiniojo viršutinio kampo iki pat kairiojo apatinio. Paskui, kai jau turėjau pinigų, nusipirkau tikrą dienoraščio knygą; tai jau buvo kas kita. Pradžia man visuomet sunki. Kai dar mokiausi rašyti, kraigliodavau ant senų laikraščių, o dabar visuomet rašau ant gero, gražaus popieriaus.

— Ir tu rašei visus tuos metus, be didesnių pertraukų?

— Taip, nuo tada, kai sulaukiau šešiolikos. Įdomiausi buvo anie, patys pirmieji, ir šitie metai. Vos parėjusi iš pobūvio ir įsinėrusi į naktinį apdarą, tuoj griebiuosi rašyti; ir dabar skaitydama visada galiu atpažinti, sulig kokiais žodžiais kuomet esu užmigusi.

— Taip?

— Bet rašau ne kasdien; kai kada praleidžiu. Čionai, kalnuose, juk amžinai tie patys žmonės... Šiems metams nusipirkau tokią knygą, kurioje kiekvienai dienai yra paskirtas lapas. Ir be reikalo: kai jau sykį gerai įsivarau, negaliu taip lengvai užbaigti...

Dar labiau Šimamurą nustebino tai, kad ji rūpestingai žymėjosi visus aliai vieno romanus ir apsakymus, kuriuos buvo skaičiusi nuo penkioliktų savo amžiaus metų. Dabar turėjo jų prisirašiusi net dešimtį sąsiuvinių.

— Turbūt, įrašai ir savų minčių apie skaitytus dalykus?

— Ne. Aš nieko nemąstau. Pasižymiu tik autorių, veikėjų vardus ir jų santykius. Daugiau nieko.

— Bet juk tai beprasmiška, ar ne tiesa?

— Taip.

— Tuščias triūsas.

— Teisybė, — atsakė ji linksmai, tarytum būtų kalbama visai ne apie ją, nors žiūrėjo tiesiai į akis Šimamurai.

Jis kažkodėl dar sykį pakartojo, kad visa tai — beprasmis triūsas, ir pajuto, kaip smelkiasi į jį nuostabi ramybė, tarytum sniego daina. Jautė, kaip nesulaikomai ta mergaitė jį traukia. Žinojo, kad tas triūsas jai pačiai tikrai nėra beprasmis, tačiau tikėjosi, kad šie žodžiai padės dar geriau perprasti jos moterišką sielą.

Novelės, apie kurias ji kalbėjo, žinoma, su literatūra neturėjo nieko bendro. Iš pradžių ji imdavo iš draugių moteriškus žurnalus, paskui pati pradėjo ieškoti, ko pasiskaityti. Labai nesirinkdama ir pati per daug neišmanydama, ji kartkartėmis iš kur nors gaudavo apysakų, žurnalų ir skaitė — ir tai buvo viskas. Beveik visi jos minimi rašytojai Šimamurai buvo negirdėti. Ji kalbėjo apie juos kaip apie kokius labai svetimus dalykus, lyg apie tolimų kraštų paveikslus, ir jos žodžiai skambėjo keistai, beviltiškai ir liūdnai, tartum elgetos, kuris jau nieko nebetrokšta ir nebesitiki. Šimamurai dingtelėjo, kad iš tikrųjų ir jis pats taip tesuvokia europietiškus šokius — tiktai iš svetimų kraštų fotografijų ir knygų, tiktai savo vaizduotėje...

Ji gyvai plepėjo apie filmus ir spektaklius, kurių niekuomet nebuvo mačiusi. Rodės, ilgus mėnesius būtų laukusi, trokšdama su kuo nors apie tai išsikalbėti. Nejau ji pamiršo, kad prieš šimtą devyniasdešimt devynias dienas tokios intymaus pokalbio valandos ją galų gale pastūmėjo atsiduoti jam? O dabar ji vėl leidžiasi tuo pat keliu. Nuo savo žodžių ji kaito visa, degte degė.

Tačiau tas jos miestiško gyvenimo ilgesys buvo tiktai tyli rezignacija ir neįtikima svajonė, — ne tiek tremtinio kančia, kiek savo pastangų beprasmiškumo suvokimas. Ji, matyt, dėl to neliūdėjo, bet Šimamurai tai atrodė keistai graudu. Jį patį toks suvokimas tikriausiai pastūmėtų į miglotą ir perdėtą jausmingumą, nuo kurio visas gyvenimas galop taptų beviltiška beprasmybe, — taip jis mąstė. Bet čia prieš jo akis buvo gyvybe trykštantis, kalnų vėjo nugairintas veidas.