Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Pro jo atspindį laukų beveik nebuvo matyti; tačiau jie be paliovos mirgėjo stikle aplink jį, ir pats veidas atrodė perregimas.

Kartais Šimamurai pasirodydavo, kad laukai plaukia per mergaitės veidą, ir būdavo nebeįmanoma ką nors išskirti iš tos srovės.

Vagone buvo nelabai šviesu, ir atspindys neturėjo tokio ryškumo ir blizgesio, kaip tikrame veidrodyje. Šimamura pamiršo, jog žiūri tik į atšvaitą stikle, ir jam pasirodė, kad pro šalį srovenančiame vakaro peizaže prieš jo akis spindi gyva mergaitė.

Tą akimirką tolima šviesa staiga nutvieskė jos veidą. Atspindys stikle nebuvo toks ryškus, kad ją nuslopintų, bet šviesa taip pat negalėjo ištirpdyti atspindžio. Ji sroveno per mergaitės veidą, jo neapšviesdama, tik užliedamą tolimu ir šaltu spindesiu. Kai pagaliau mergaitės vyzdžiai blykstelėjo prieš šviesą, jos akys suspindėjo kaip viliojami gražūs jonvabaliai, nešami tamsių vakaro bangų.

Joka, žinoma, nenumanė, kad ją taip stebi. Ji atsidėjusi rūpinosi ligoniu. Ir atsisukusi į Šimamurą, savo atspindžio ji nebūtų galėjusi pamatyti, o pro langą žiūrintis vyras vargu būtų patraukęs jos dėmesį. Stebėdamas Jokos atspindį, Šimamura pagaliau ir pats pamiršo, kad ji sėdi priešais gyva ir tikra. Jį užbūrė paslaptinga atsispindinčio vakaro gamtovaizdžio galia.

Vėliau, Jokai šaukiant stoties viršininką ir gal net perdėtai uoliai jį kalbinant, Šimamurai ji buvo ne daugiau, kaip romano personažas.

Paskui, traukiniui artėjant prie semaforo, langas buvo jau visai tamsus. Pro šalį plaukianti gamtovaizdžio srovė išseko, ir veidrodis nebeteko savo žavesio. Gražus Jokos veidas vis dar atsispindėjo stikle, bet Šimamura dabar staiga pajuto jame kažkokį vaiskų šalčio dvelksmą, kurio negalėjo ištirpdyti jauki jos judesių šiluma. Veidrodžiui iš naujo aprasojus, Šimamura jo nebešluostė.

Po pusvalandžio Joka ir jos draugas netikėtai išlipo toje pačioje stotyje, kaip ir Šimamura. Šis apstulbęs atsigręžė, tarytum tai kažką lemtų jam pačiam. Tačiau perone pajutęs ledinį šaltį, jis susigėdo savo netinkamo elgesio vagone ir nebesidairydamas nužingsniavo pro garvežį.

Vyras, atsirėmęs Jokos peties, norėjo pereiti kiton bėgių pusėn, bet atsiradęs kažkoks geležinkelio tarnautojas pakėlė ranką ir juodu sustabdė.

Iš tamsos atūžęs ilgas prekinis traukinys abu uždengė nuo Šimamuros akių.

Svečių pasitikti atėjęs viešbučio tarnas savo storu žiemišku apdaru atrodė panašus į gaisrininką. Jis buvo su ausine kepure ir ilgais guminiais batais. Pro stoties laukiamojo langą į geležinkelį žiūrėjo moteris mėlynu apsiaustu, su gobtuvu ant galvos.

Išėjęs iš šilto vagono, Šimamura iš karto nejuto šalčio. Pirmąsyk žiemą atvažiavusį į sniegynų šalį, jį nugąsdino čionykščių žmonių apdaras.

— Argi iš tikrųjų čia taip šalta, kad reikėtų šitaip apsitūloti?

— Taip, čia mes jau visai pasirengę žiemai. Kada pasninga, prieš giedrą vakarais būna ypač šalta. Šiąnakt tikrai dar spigins.

— Spigins?

Šimamura pažvelgė į gražius ledo varveklius ant stogo krašto ir kartu su tarnu sėdo į automobilį. Balto sniego fone žemi namų stogai buvo dar žemesni, ir visas kaimas atrodė įsmegęs žemėn.

— Išties, čia šaltį jauti visai kitaip.

— Pernai sykį buvo net dvidešimt laipsnių!

— O sniego kiek?

— Kasmet prisninga daugiau nei du metrus, o kartais ir visus keturis.

— Netrukus turėtų imti smarkiai snigti, ar ne?

— Taigi. Žiema dar tik prasideda. Dabar čia neseniai pasnigo, bet tik kokius trisdešimt centimetrų, ir tą patį jau beveik visai nuleido.

— Tai čia būna ir atlydžių?

— Jau dien-po-dien pasnigs daugiau, tikriausiai!

Buvo gruodžio pradžia.

Šimamuros nosis, užgulta nuo įsisenėjusios slogos, dabar ūmai atsileido ir pradėjo tekėti, tartum visa, kas susistovėję, būtų staiga ėmusi nešti kažkokia srovė.

— Ar muzikos mokytoja ir toji jos mergaitė dar čia tebegyvena?

— Gyvena. Jinai buvo ir stotyje, ar nepastebėjote? Mėlynu apsiaustu...

— Tai ten buvo ji? Gal vėliau bus galima ją pakviesti?

— Šįvakar?

— Taip, šįvakar.

— Rodos, šiandien paskutiniu traukiniu turėjo parvažiuoti mokytojos sūnus, ir mergaitė bus išėjusi jo sutikti.

Mokytojos sūnus — tai, turbūt, tas ligonis, kurį vakarinės panoramos atspindžio gilumoje slaugė Joka. O Šimamura atvažiavo susitikti su moterimi, tos mokytojos globojama... Jam per krūtinę nuėjo lyg kokia srovė, bet tas keistas aplinkybių sutapimas kažkodėl jo nestebino. Kažkur širdies gilumoje kilo neaiškus nujautimas, kad paslaptingi saitai riša abi moteris — aną, kurią taip aiškiai įsiminė jo pirštas, ir šitą traukinio mergaitę spindinčiom akim. Jis toliau pynė fantaziją, pažadintą švytėjusiu veidrodyje vakaro peizažų. O mirganti jų srovė — ar ji nebuvo praeinančio laiko simbolis? — pagalvojo Šimamura.

Slidinėjimo sezonas buvo dar neprasidėjęs, tad viešbučiai ir užeigos kurorte tebestovėjo apytuščiai. Kai Šimamura, grįždamas iš maudyklos, lipo laiptais aukštyn, visur jau buvo tylu. Nuo žingsnių ilgame sename koridoriuje tykiai cinksėjo stiklinės durys. Koridoriaus gale, prie posūkio, stovėjo moteris su kimono, kuris sustingusiomis klostėmis tartum vėduoklė leidosi žemyn iki pat tamsiai blizgančių grindų.

Šimamura susijaudino, išvydęs ilgą jos kimono: nejaugi jinai tapo geiša? Ji nepriėjo ir net nelinktelėjo pasisveikindama. Tiesi sustingusi jos figūra jau iš tolo atrodė neįprastai rimta. Šimamura skubiai priėjo artyn. Nupudruotame jos veide pasirodė šypsena, panaši į verksmo grimasą. Tylėdami abudu ėjo jo kambario link.

Tuomet — kadaise — daug kas juos abu rišo. Tačiau Šimamura nuo to laiko nė karto jai neparašė, jos neaplankė, neatsiuntė ir šokių knygos, kurią buvo pažadėjęs. Ji tikrai galėjo pamanyti, kad jis viską lengva širdim pamiršo. Ėjo tylėdami ir nežiūrėdami vienas į kitą. Jis, tiesą sakant, privalėjo atsiprašyti ar kaip nors pasiteisinti. Tačiau dabar, kai jiedu tylėdami ir nežiūrėdami vienas į kitą žingsniavo koridoriumi, Šimamura pajuto, kad ji nė nesiruošia priekaištauti. Jausdamas, kaip ji visa jo pasiilgusi, jis tylioje palaimoje suvokė, kad visi žodžiai dabar būtų bereikšmiai ir neteisingi.

— Žiūrėk, šitas tave visų geriausiai prisimena!

Jis ištiesė kairę ranką su atkištu smiliumi.

— Tikrai?

Jinai pastvėrė už piršto ir kopė laiptais aukštyn, tartum jo vedama. Priešais kotatsu paleido jo ranką ir staiga paraudo. Norėdama paslėpti savo sumišimą, vėl pagriebė jį už rankos:

— Tai tas yra toks meilus ir mane prisimena?

— Ne, ne tas, ne dešinės rankos. Va šitas.

Jis ištraukė iš jos delno dešinę ranką, pakišo ją po kotatsu ir ištiesė kairiąją.

— Dabar jau žinosiu, — tarė ji ramiai. Tyliai šypsodamasi, atlenkė sugniaužtus Šimamuros pirštus ir įsikniaubė veidu į jo delną.

— Šitas mane dar prisimena?

— Na, ir šalti tavo plaukai! Kaip gyvas tokių nesu matęs!

— O Tokijuje dar nesninga?

— Tuomet prišnekėjai visokių dalykų; bet juk visa tai netiesa! Šiaip kam gi būčiau važiavęs čia metų gale į tokį speigą?

„Tuomet“ — tuomet buvo ką tik praėjęs pavojingasis kalnų griūčių metas, prasidėjo pavasaris, ir žmonės kopė į sužaliavusius, skaisčia medžių lapija švytinčius kalnus.

Jauni akebijų ūgliai nuo stalų buvo jau bemaž dingę.

Šimamūra, pratęs gyventi be rūpesčių ir darbo, jautėsi taip, tarsi darytųsi vis mažiau nuoširdus pačiam sau; jis daug keliavo po kalnus, norėdamas vienumoje vėl atitokti.