Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Beveik visi namai buvo dengti storomis lentelėmis, ant kurių eilėmis gulėjo akmenys. Juoduojantys įsaulėje pro sniegą, jie ryškėjo ne šviežiu, drėgnu, o vėjų ir darganų išblukintu tušo juodumu. Ir patys namai kažkuo priminė akmenis. Žemai nusileidžiančiais stogais, jie stūksojo sustingę ir rūstūs, tikras šio šiaurės krašto simbolis.

Išdykaujančių vaikų būrys krapštė iš užšalusio griovio ledo nuolaužas ir svaidė jas ant kelio. Jiems, matyt, buvo linksma žiūrėti, kaip jos gražiai sumirga duždamos. Sustojęs įsaulėje, Šimamura ilgai žiūrėjo į žaidžiančius vaikus, stebėdamasis storais ledo luitais.

Prie sienos atsirėmusi dvylikametė mergaitė kažką mezgė. Buvo su kalnietiškomis kelnėmis ir medinėmis klumpėmis basnirčia; suskirdusios kojelės raudonavo nuo šalčio. Šalia, ant žabų glėbio atsisėdusi, gal poros metų mažiukė abejingai laikė siūlų kamuolį. Bėgdamas nuo mažosios prie vyresniosios, saulėje švelniai mirguliavo seno pilko verpalo siūlas.

Slidžių dirbtuvėje, už septynių ar aštuonių namų, girdėjosi obliuojant. Kitapus gatvės, stogo pavėsyje, kalbėjosi kelios geišos. Šimamura pagalvojo, kad gal tarp jų yra ir Komaka. Tą jos vardą, kuriuo buvo vadinama tapusi geiša, jis rytą sužinojo iš viešbučio tarnaitės. Tikrai, ji buvo čia. Pastebėjusi Šimamurą, žiūrėjo į jį labai rimtai. Ji tučtuojau paraus, mąstė jis, ir vargais negalais stengėsi apsimesti, jog tai tik atsitiktinis pasimatymas; tuo tarpu Komaka jau buvo išraudusi iki ausų. Būtų buvę išmintingiau, jei ji būtų žiūrėjusi į šalį, bet kur tau: nuleido akis ir lydėjo kiekvieną jo žingsnį, iš lėto gręždamasi į jį.

Šimamura greitai praėjo pro šalį, jausdamas, kad ir jo paties veidas dega. Tačiau Komaka nuskubėjo iš paskos.

— Per jus aš patenku į nepatogią padėtį! Bitinai jums pro čia reikėjo eiti!

— Į nepatogią padėtį? Tai aš pats pirmiausia turėčiau nepatogiai pasijusti! Susirenkate čia didžiausiu būriu, nejauku net praeiti. Ar čia visuomet taip renkatės?

— Po pietų — visuomet.

— Manau, kad tau pačiai dar blogiau, kitaip neraudonuotum ir nebėgtum paskui mane, nieko negalvodama.

— Tas man visai nerūpi! — ryžtingai atsakė Komaka vėl parausdama. Sustojusi ji atsišliejo į pakelės churmą. — Pasivijau jus, nes noriu pakviesti užeiti pas mane.

— Tai čia tu gyveni?

— Čia.

— Užeisiu, jei parodysi man savo dienoraštį.

— Niekas jo nematys, kol aš gyva. O prieš mirdama sudeginsiu.

— Beje, tavo namuose kažkas serga?

— Jūs, pasirodo, viską žinote.

— Argi tu vakar nebuvai atėjusi į stotį jo pasitikti su mėlynu apsiaustu? O atvažiavau tuo pačiu traukiniu, sėdėjau priešais tą ligonį. Su juo buvo kažkokia jauna mergaitė ir labai rūpestingai jį globojo. Ar tai jo žmona? O gal ji kilusi iš Tokijo? Slaugė jį kaip motina — aš žiūrėjau ir gėrėjausi.

— O, jūs! Kodėl nepasakėte man to vakar vakare? Kodėl nutylėjote?

Komaka buvo tikrai susijaudinusi.

— Ar jinai jo žmona?

Ji neatsakė. Ji tik kartojo:

— Kodėl gi man vakar nieko nesakėte? Keistas jūs žmogus!

Šimamura nemėgo, kad moterys jam tokiu tonu priekaištautų.

Nieko tokio jis nepasakė, nieko neatsitiko, kas galėtų duoti jai teisę šitaip jį klausinėti. Toks, matyt, jau jos būdas. Tačiau kai mergaitė neatlyžo jį kamantinėjusi, jis staiga susimąstė, ar nebūsiąs jos užgavęs į pačią jautriausią vietą. Šįryt, žiūrėdamas veidrodyje į jos atšvaitą apsnigtų kalnų fone, prisiminė kitą mergaitę, aną naktinio traukinio lange; Tačiau kodėl jis negalėjo Komakai apie tai papasakoti?

— Tai kas, kad namie ligonis! Į mano kambarį niekas neįeina.

Komaka žengė namo pro žemą akmeninį aptvarą.

Iš dešinės plytėjo apsnigtas laukas, o kairėje, gretimo namo pasienyje, augo slyvos. Priešais namą, vidury darželio, buvo įtaisytas tvenkinys su lotosais. Ledai buvo išlaužyti ir ištraukti į krantą, o vandenyje plaukiojo auksiniai karpiai. Troba buvo sena, sutrešusi, kaip ir medžių kamienai aplinkui. Papuvusių lentų stogas kai kur baltavo sniego lopiniais, stogo kraštas buvo nelygus.

Prieangyje buvo tylu ir šalta. Dar nespėjus akims apsiprasti su tamsa, Komaka paragino jį lipti aukštyn. Šimamura nustebo, išvydęs prieš save paprasčiausias medines kopėčias. Jomis užlipo į kambarėlį pačioje palėpėje.

— Juk čionai kažkuomet buvo veisiami šilkverpiai— argi ne keista! — tarė Komaka.

— Keisčiausia, kaip tu nenukrenti nuo tų kopėčių, kai pareini namo pasigėrusi.

— Sykį ir nukritau. Bet paprastai, jei jau grįžtu išgėrusi, tai niekur nelipu, kišu kojas į kotatsu, ten žemai, ir taip užmiegu.

Komaka pakišo ranką po atvėsusio kotatsu apdangalu ir nuėjo atnešti anglių.

Likęs vienas, Šimamura apsidairė. Šis keistas kambarys teturėjo vieną langą, žemai, iš pietų pusės; tačiau sustumiami jo rėmai iš nedidelių kvadratų buvo šviežiai apklijuoti permatomu popierium ir šviesos praleido užtektinai. Sienos buvo taip pat dailiai išlipintos ryžių popieriumi, ir Šimamura jautėsi taip, tarsi įlipęs į senamadišką balto kartono dėžutę. Viršum galvos matėsi plikos gegnės, kurios leidosi lango pusėn. Slogi nykuma viešpatavo šiame būste. Šimamura pamėgino neatsigręždamas įsivaizduoti, kaip atrodo kambario siena už jo nugaros, ir staiga jį nukrėtė šiurpas — jam pasirodė, kad visas kambarys siūbuoja pakabintas erdvėje. Sienos ir patiesalai buvo seni, bet labai švarūs.

Šimamurai šmėstelėjo mintis, kad Komakos kūnas tikriausiai toks pat perregimas, kaip ankstesniųjų šio būsto gyventojų šilkverpių.

Kotatsu buvo apdengtas dygsniuota antklode, kurios apvalkalo raštas priminė vietinių kalniečių kelnių margumą. Komoda buvo itin sena, bet padaryta iš brangaus gražios faktūros paulovnijos medžio; matyt, išlikusi iš gerų laikų Tokijuje. Prie jos visai netiko pigi tualetinė spintelė su veidrodžiu. Tačiau siuvimo reikmenų skrynelė čia pat prabangiai švietė brangiu raudonu laku. Pasienyje stovėjo lentyna, matyt, skirta knygoms, pridengta muslino užuolaida.

Ant sienos kabojo išeiginis kimono, kuriuo Komaka vilkėjo vakarykščiai; pro jo praskleistą kraštą buvo matyti raudonas apatinis drabužis.

Vikriai užlipusi kopėčiomis, Komaka atsinešė semtuvą žarijų.

— Tos žarijos iš ligonio kambario. Bet niekis, agnis, sako, visuomet švari.

Jos plaukai, šviežiai sušukuoti, beveik siekė kotatsu, kai ji pylė į jį žarijas; ji kartu pasakojo, kad ligonis sergąs žarnyno džiova, o dabar parvažiavęs į tėviškę numirti tarp savųjų.

Tiesą sakant, čia nesanti jo tėviškė, tik jo motinos kaimas. Motina buvusi geiša kažkokiame uostamiesty, o paskui likusi ten šokių mokytoja; nesulaukusią nė penkiasdešimties metų, ją ištikęs paralyžius, ir tuomet ji grįžusi čionai, gydytis karštuose šaltiniuose. Jos sūnus iš mažumės mėgęs meistrauti, tad buvęs atiduotas mokytis pas laikrodininką ir dar pasilikęs tame uosto miestelyje; tačiau netrukus iškeliavęs į Tokiją ir ten lankęs vakarinę mokyklą. Matyt, tai ir palaužę jo sveikatą. O jam dar tik dvidešimt penkeri metai...

Komaka pasakojo apie viską nė kiek nesivaržydama, tačiau nė žodžiu neužsiminė, nei kas buvo anoji mergaitė, kuri lydėjo ligonį iš Tokijo, nei kodėl ji pati gyvena šiuose namuose.

Keistą nerimą Šimamurai kėlė jos balsas, tartum sklindantis iš to tuščioje erdvėje kabančio kambario į visas keturias pasaulio šalis.

Išeidamas pro duris, jis pastebėjo prieangy kažką boluojant. Tai buvo didžiulis paulovnijos medžio dėklas samisenui; jis pagalvojo, kad niekas tokio milžiniško instrumento nesinešioja į pobūvius. Tuo tarpu senos, pajuodusios fusuma durys prasiskyrė ir pasigirdo tyras balsas, toks gražus, jog Šimamurą net graudulys perėmė.