Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Tu iš jų mokaisi?

— Kaime nėra nieko, kas galėtų pamokyti. Turiu pati manytis.

— Juk gyveni muzikos mokytojos namuose!

— Ji beveik visai paralyžiuota.

— Vis dėlto galėtų kai ką patarti, parodyti.

— Kad nebegali net kalbėti. Dar kartais kaire ranka pataiso šokio judesius. Bet jai perdaug liūdna klausytis samiseno, kai pati nebegali groti...

— Ir tu įgali pati mokytis iš šitų gaidų?

— Visai gerai išeina.

— Kaip džiaugtųsi kompozitorius, jei sužinotų, kad jo muziką skambina tolimuose kalnuose, — ir ne kokia diletante, o tikra geiša!

— Kai Tokijuje rengiausi tapti geiša, svarbiausia buvo šokio mokslas. Samisenu skambindavau tik tarp kitko. O čia, jeigu ką pamiršiu, man jau niekas nepadės prisiminti. Vienintelė atrama — šitos gaidos.

— O dainuoti?

— Ne, dainuoti man nesiseka. Kelias dainas dar prisimenu iš šokio pamokų, kartais ir padainuoju.

Naujų išgirstu tiktai per radiją, ir tos man jau taip nebeišeina. Gal jums pasirodys juokinga, bet jas aš dainuoju savaip. Ir niekad negaliu gerai dainuoti žmogui, kuris man patinka. Nepažįstamų nesivaržau, tuomet ir balsas skamba drąsiai ir stipriai.

Tai pasakiusi, ji susidrovėjo. Paskui, sukaupusi jėgas, ryžtingai pažvelgė į Šimamurą, tarytum laukdama, kad jis pats uždainuotų.

Šimamura sumišo.

Jis buvo kilęs iš buržuazinio Tokijo kvartalo, jaunystėje daug laiko skyręs Kabuki teatrui ir japonų šokiams, girdėjęs dainuojant naga-utas, daug įsidėmėjęs, bet pats niekada dainuoti nesimokė. Ši muzika jam siejasi su teatro šokiais, bet ne su vakarine geišų draugija...

— Ak, jūs tikrai nenorite man padėti...

Prikandusi apatinę lūpą, ji pasidėjo ant kelių samiseną ir atsivertė gaidų sąsiuvinį. Atrodė, kad ji šią akimirką, pamiršusi pati save, tampa kitu žmogumi.

— Šitą dalyką aš mokausi nuo praeito rudens, — tarė ji.

Tai buvo “Aukų knyga“.

Šimamura krūptelėjo, tarytum suvirpintas gaivios vėsos, ir visame kūne pajuto skaidrų aiškumą. Sieloje atsivėrė tuščia begalinė gelmė, į kurią liejosi samiseno garsai. Jis buvo sumišęs; ne, greičiau sukrėstas, pilnas pagarbaus susižavėjimo ir nuoširdžios atgailos. Bejėgis ir laimingas, jis pasidavė galingai jėgai ir leidosi jos nešamas.

Jis nebūtų galėjęs pasakyti, ar tikrai šios dvidešimtmetės kalnų geišos grojimas buvo toks nepaprastas; tačiau ji skambino taip, lyg sėdėtų ne tarp keturių mažo kambarėlio sienų, o iškilmingoje didžiulėje scenoje. Šimamura plaukė savo paties svajonių bangomis, kurios jį buvo užplūdusios šiuose kalnuose. Komaka tyčiomis dainavo monotoniškai, čia iš lėto, čia greitai, skubiai išvarydama sudėtingus pasažus, o jos kerintis balsas vis kilo aukštyn. Šimamurą apėmė keista baimė. Kur galėtų jį nuvesti ši galinga ir tikra muzika? Jis pasirėmė alkūnėmis, tarytum bent tai galėtų teikti kokios nors atspirties.

Komaka baigė skambinti, jis su palengvėjimu atsiduso.

„Ji, vadinas, myli mane...“, — dingtelėjo Šimamurai, bet tuoj pat jis susigėdo šios minties.

— Tokią dieną samisenas ypatingai gražiai skamba, — ramiai tarė Komaka, žvelgdama į giedrą dangaus skliautą, gaubiantį kalnų sniegynus. Tikrai, čia buvo ypatingas oras. Nei teatro sienų, nei klausytojų, nei triukšmingo didmiesčio dulkių. Giedrą žiemos rytą skaidriai skambėjo samisenas, aidėdamas aukštyn, iki tolimų snieguotų kalnų viršūnių.

Ir kai ji čionai skambindavo vienumoje, tikriausiai, nematydama ir negirdėdama, kas dedasi aplinkui, vienintelė jos partnerė būdavo didinga šio kalnų slėnio gamta, iš kurios ji semdavosi jėgų. Kaip tik tasai vienišumas sklaidė jos liūdesį ir kaupė neribotą valios jėgą. Juk reikėjo milžiniškų pastangų, nors ir turint samiseno muzikos pagrindus, čionai vien iš gaidų išmokti tokius sunkius dalykus ir net skambinti juos atmintinai.

Šimamurai tos pastangos atrodė beprasmiškas triūsas, tačiau jis ir pats savotiškai ilgėjosi ko nors panašaus. O Komakos gyvenimui tatai turėjo didžią vertę. Į ją iš samiseno muzikos sruvo galingos versmės.

Neišmanydamas samiseno technikos subtilumų, Šimamura buvo puikus klausytojas, besąlygiškai pasiduodantis muzikos kerams.

Komaka pradėjo skambinti trečią pjesę: — „Žuvėdra“, ir švelnaus žavesio pilna melodija ištirpdė virpančią vėsą, kuri iki šiol stingdė Šimamurą. Jaukiu ir šiltu žvilgsniu jis žiūrėjo į Komaką, jusdamas begalinį jos kūno artumą.

Jos veidas su siaura iškilia nosimi visuomet dvelkė vienatvės šešėliu. Tačiau šiandien atrodė, kad visa ji, gaiviais įraudusiais skruostais, šnibžda jam: čia aš esu! čia! Dainuodama ji išgaubdavo drėgnas lūpas skaisčiu vainikėliu, ir jose žaismingai suspindėdavo šviesa; vos susispaudusios, kai dainos eiga reikalavo, jos vėl prasiverdavo sekančią akimirką. Kaip tik taip veikė ir jos viso stoto kerai. Po tankiais antakiais tiesioje linijoje spindėjo akys, mergaitiškai drėgnos ir blizgios. Nepudruota veido oda, skaidriai išblyškusi miesto geišos gyvenimo metais, dabar vėl žėrėjo skaisčia, kalnų oro dovanota spalva. Ji buvo gaivi tartum šviežiai nuluptas lelijos svogūnėlis. Ant švelnaus kaklo, kiek jo nedengė kimono apykaklė, pulsuodamas prasišvietė kraujas, ir visa ji spindėjo švarumu ir skaistumu.

Atsisėdusi tiesiai ir rimtai, Komaka dabar atrodė dar vaikiškesnė.

Nenuleisdama akių nuo gaidų sąsiuvinio, ji paskambino Urašimos pjesę, kurios, kaip prisipažino, dar nebuvo gerai išmokusi. Paskui tylėdama pakišo plektrą po stygomis ir pagaliau atsisėdo jaukiai ir laisvai.

Kerai išsisklaidė.

Šimamura nežinojo, kokius žodžius dabar turėtų pasakyti. Tačiau Komaka, matyt, visai nesirūpino, ką jis galvoja apie jos grojimą. Ji buvo tik patenkinta, ir tiek.

— Ar galėtum iš grojimo pažinti, kuri geiša skambina?

— Žinoma. Čionai jų tėra gal tik dvidešimt. Lengviausiai atskirti, kai skambina dodoitsu, — tuomet labiausiai išryškėja kiekvieno muzikanto savybės.

Vėl paėmusi samiseną, ji atrėmė jį prie savo kairės kojos, o pati pasidavė dešinėn.

— Taip skambindavau, kai buvau dar labai jauna.

Paskui bejėgišku, išgąstingu žvilgsniu pasižiūrėjo į samiseną, tarytum jis būtų per didelis, ir vaikiškai uždainavo: „Juo-odi plaukai-i“, virpindama jo stygas.

— Tikriausiai, tie „juodi plaukai“ buvo pirmoji tavo muzika?

— Aha! — kaip maža mergytė, krestelėjo galvą Komaka.

Nuo tos dienos Komaka, ir likusi pas jį nakvoti, nebesirūpindavo prieš aušrą grįžti namo.

— Komaka! — šaukė mažytė viešbučio šeimininko dukrelė, atbėgdama koridoriumi. Komaka atsivedė ją į kambarį prie kotatsu, ir abi ilgai žaidė, o paskui priešpiet kartu ėjo maudytis. Grįžusi iš vonios, ji rūpestingai šukavo mergytės plaukus ir kalbėjo Šimamurai:

— Ta mažiukė, vos išvydusi kurią geišą, iš tolo šaukia: „Komaka, Komaka!“ O jei pamato kokiame paveiksle moterį su japoniška šukuosena, tai irgi šaukia: „Žiūrėk, čia Komaka!“ Aš ją suprantu, aš labai myliu vaikus! Eikš čionai, Kimi! Mudvi eisim paviešėti pas Komaką.

Ji atsistojo, tačiau ir vėl vangiai atsisėdo į pintą krėslą, atneštą iš koridoriaus.

— Tik pasižiūrėkit. Tie nenuoramos svečiai iš Tokijo jau slidinėja.

Pro langą buvo matyti slidininkų trasos pietiniame kalno šlaite.

Nepakildamas nuo kotatsu, Šimamura taip pat pažvelgė į tą pusę. Šlaitas jau margavo dideliais baltais sniego lopiniais, keletas žmonių tamsiais slidininkų drabužiais šmėžavo pačioje kalno papėdėje. Tenai, nuožulniame šlaito pakrašty, sniego beveik nebuvo, ir truputį juokingi atrodė slidininkai, žingsniuojantys tarp retų baltų salelių.