Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Greičiausiai, ten studentai. Nejaugi šiandien sekmadienis? Sugalvojo krėsti juokus.

— Jie gražiai atrodo, — lyg pati sau tarė Komaka ir kalbėjo toliau: — Svečiai visuomet labai nustemba, jeigu slidinėdami sutinka pažįstamą geišą. Dažnai jie ir nebeatpažįsta mūsų, įdegusių kalnų saulėje. Vakarais juk visuomet būname nusipudravusios!

— Tu irgi turi slidžių kostiumą?

— Tiktai kalnietiškas kelnes. Tačiau dabar prasideda biaurus metas... Diena iš dienos vis tas pats. Vakare geri viešbutyje su svečiais, dieną juos vėl sutinki kalnuose su slidėmis. Na, viso labo! Kimi, eikš, mudvi jau keliausime. O šiąnakt tikriausiai pasnigs. Vakarais prieš sningant būna labai šalta.

Atsisėdęs į krėslą, nuo kurio ką tik buvo pakilusi Komaka, Šimamura ilgai žiūrėjo, kaip ji, vedina mažąja Kimi, leidžiasi nuo kalnelio, palei slidinėjimo takus.

Dangus ėmė niauktis, ir tamsi šešėliuota kalnų juosta sparčiai tirpdė vis dar tebespindinčias saulėje viršūnes, užliedama bėgančią ribą tarp saulės ir tamsos. Nuo šviesos ir šešėlių žaismo darėsi šiurpu. Pagaliau visą slėnį užklojo sunkūs debesys. Pažvelgęs žemyn, Šimamura po langu tarp nuvytusių chrizantemų pamatė ledo žvakę; ji atrodė kaip želatinas. Tirpstantis sniegas monotoniškai lašėjo nuo stogo.

Tą naktį nesnigo. Iš pradžių biro kruša, paskui ėmė lyti.

Šviesią mėnesienos naktį, paskutinę prieš išvažiuodamas į Tokiją, Šimamura dar kartą pasikvietė Komaką. Lauke spiginant šalčiui, vienuoliktą valandą ji užsispyrė eiti pasivaikščioti. Neklausydama atsikalbinėjimų, tempte nutempė jį nuo kotatsu ir išsivedė į šaltą naktį.

Buvo stipriai pašalę. Kaimas ramiai miegojo po tuščiu ir šaltu dangum. Suėmus kimono skvernus, Komaka pasikaišė juos po obi. Danguje švytėjo mėnulis, tartum kardo geležtė, įšalusi į mėlyną ledą.

— Eisime į stotį.

— Iš proto išsikraustei! Juk ten ir atgal bus gera mylia.

— Jūs greit išvažiuosite. Užtat aš noriu dabar su jumis eiti stoties pažiūrėti.

Šimamura visas drebėjo nuo šalčio.

Parėjus į viešbutį, Komaka buvo beviltiškai liūdna. Ji pakišo rankas po kotatsu, žemai nuleido galvą ir taip liko sėdėti, nelydėjo einančio maudytis Šimamuros.

Kai jis grįžo, rado paklotą patalą — tiktai vieną. Antklodę ji kojūgalyje rūpestingai pakišo po kotatsu gaubtu, kad būtų šilčiau miegoti. Pati sėdėjo šalia pakloto patalo ir liūdnai žiūrėjo priešais save.

— Kas atsitiko?

— Einu namo.

— Nekalbėk kvailysčių.

— Palikit mane ramybėj; eikit miegoti. Tik leiskit man truputį pasėdėti.

— Kodėl gi dabar užsimanei išeiti?

— Gerai, neisiu. Būsiu čia iki ryto.

— Ak, tau tiktai patinka mane kankinti!

— Nieko aš nenoriu kankinti.

— Tai kas gi tau yra?

— Man... Aš blogai jaučiuosi.

— Kaip? Ak šit kas! Na, tai niekis, nėra dėl ko sielvartauti!

Šimamura nusijuokė balsu:

— Aš tau tikrai nieko nedarysiu!

— Ak jūs!

— Bet tu išties neprotingai darei, kad užsimanei vaikščioti lauke per tokį speigą.

— Jau išeinu!

— Dėl manęs galėtum pabūti.

— O, kaip man liūdna! Jūs gi išvažiuojat į Tokiją. Kaip tai bloga man!

Nuleidusi galvą, Komaka įsikniaubė į kotatsu.

Gal jai buvo liūdna todėl, kad mylėjo jį, laikinai čia apsistojusį svečią; gal buvo skaudu, kad tokią valandą reikėjo rūsčiai tramdyti jausmus. Šimamura tylėjo ir mąstė apie tai, kas darosi joje.

— Taip, išvažiuokite!

— Išties, rytoj aš ir ketinu išvažiuoti.

— Ak! Kodėl?

Ji krūptelėjo, tartum pabudinta iš miego.

— Juk niekuo tau negalėčiau padėti, net jei ir likčiau čionai visiškai. Ar ne tiesa?

Komaka pasižiūrėjo į jį, tarytum nesuprasdama žodžių. Paskui piktai pratrūko:

— Jūs neturite taip kalbėti! Kam taip sakote?

Susierzinusi pašoko nuo kotatsu, pripuolusi apsikabino jo kaklą ėmė purtyti:

— Kam taip kalbate! Pasislinkit! Pasislinkit sakau!

Žodžių srautas veržte veržėsi iš jos, paskui ji susmuko it alpdama ant patalo, visai pamiršusi, ką neseniai sakėsi apie savo kūno būklę.

Po valandėlės atmerkė šiltas, drėgnai spindinčias akis ir ramiai pasakė:

— Taip, jums būtinai reikia rytoj išvažiuoti.

Ir pakėlė nuo grindų savo margas šukas.

Rytojaus dieną, Šimamurai rengiantis į popietinį trečios valandos traukinį, viešbučio administratorius tyliai išsikvietė Komaką į koridorių. Šimamura nugirdo ją tyliai sakant:

— Kažin, gal galima būtų paskaičiuoti jam už vienuolika valandų?

Administratoriui, matyt, atrodė ne visai teisinga priskaičiuoti už visas šešiolika ar septyniolika valandų josios paslaugų.

Tikrai, sąskaitoje buvo pažymėta: „5 val.“, jei Komaka išėjo penktą ryto, ir „12 val.“, jei kada išbuvo iki pusiaudienio. Priedų už nakties metą mokėti nereikėjo.

Apsivilkusi paltu ir apsigaubusi baltu šalių, Komaka lydėjo jį į stotį.

Šimamura, trumpindamas laukimo laiką, nupirko dovanų žmonai ir vaikams, konservuotų daržovių ir šampinjonų stiklainį, bet iki traukinio išėjimo vis vien buvo dar dvidešimt minučių. Jis vaikštinėjo su Komaka po peroną. Šimamura mąstė apie tai, koks mažas šis žemės sklypelis, iš visų pusių suspaustas sniego kalnų, o juodi Komakos plaukai tamsaus kalnų slėnio vienatvėje dvelkė gedulu.

Tolumoje, toje pusėje, į kurią tekėjo upė, tarp kalnų viršūnių skverbėsi saulės spinduliai, ir buvo keista, kad jie visą laiką šviečia iš vienos pusės.

— Per tą laiką, kai čia esu, sniegas gerokai aptirpo, tiesa?

— Tegu tik porą dienų pasninga, ir vėl bus neišbrendamai. O kai sninga ilgiau, tai užverčia ir lempas ant anų telefono stulpų. Eisiu sau kada nors tuo keliu, užsimąsčiusi apie jus, ir netyčia pasikarsiu ant tų vielų...

— O, net tiek daug būna?

— Jei naktį gerai pasninga, rytą kaimyninio miestelio mokiniai, sako, nuogi neria iš antrojo aukšto pro bendrabučio langus į sniegą — kaip į vandenį. Matote, ten antai jau sniego valytuvas slenka!

— Mielai atvažiuočiau pažiūrėti tokių sniegynų. Bet sausio mėnesį viešbutis, turbūt, kimšte prisikimšęs svečių. O dar kas žino, ar traukinio neužvers sniego griūtis!

— Iš kur pinigų imti tokioms kelionėms, — šio klausimo jums, matyt, nėra. Jūs visuomet taip išlaidžiai gyvenat? — ji įdėmiai pažvelgė jam į akis ir netikėtai užbaigė: — Beje, kodėl jūs nesiauginate ūsų nei barzdos?

— Taigi, ir pats apie tai jau esu galvojęs, — pasiglostė Šimamura melsvai nuskustą smakrą. Jo pilni skruostai ryškiai pūpsojo, ribojami raukšlių, prasidedančių ties burnos kampučiais. Pagalvojo: nejau ir Komaka gėrisi tokiais niekais?

— Žinok, mieloji, kai nusišluostai pudrą, tu pati atrodai lyg ką tik nusiskutusi!

— Ar girdite, kaip krankia varnai? Nemalonūs tie paukščiai. Tik jų čia betrūko. O kaip šiandien šalta!

Pažiūrėjusi į dangų, ji nušiurpusi susigūžė ir spaudė rankas prie krūtinės.

— Gal eitume į laukiamąjį sušilti?

Staiga abu pamatė mergaitę su kalnietiškomis kelnėmis, atbėgančią keliuku nuo plento į stotį. Tai buvo Joka!

— Ak, Komaka! Jukijas... Baisu!

Uždususi nuo bėgimo, Joka įsikibo į Komakos petį, ji buvo kaip vaikas, baugiai besiglaudžiantis prie motinos.

— Eik greitai namo! Jam taip bloga! Greitai!

Komaka užsimerkė, tarytum taip jai būtų lengviau iškęsti skausmą. Išbalusi kaip drobė, ji ryžtingai pa purtė galvą.