Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Pirmiau išlydėsiu svečią, sulauksiu traukinio. Namo dabar negaliu!

Šimamura neteko žado.

— Sulaukti traukinio? Taip tai taip, bet tas nėra svarbu!

— Dabar aš negaliu. Kas žino, ar jūs dar kada beatvažiuosite.

— Atvažiuosiu, tikrai dar atvažiuosiu!

Joka, tartum visai negirdėjusi jų kalbos, virpėdama sakė:

— Aš paskambinau į viešbutį, sužinojau, kad tu išėjusi į stotį, ir atbėgau čia. Jukijas šaukiasi tavęs!

Ji stipriai tąsė Komaką, bet ši stovėjo sustingusi, tartum nieko nejausdama. Paskui piktai nusipurtė ją:

— Atstok! Atstok, sakau!

Susvyravusi Komaka žengtelėjo atbula. Atrodė, kad jai pyksta širdis, bet ištvėrė nesusivėmusi. Akių kampučiai buvo pilni ašarų, o skruostai pašiurpo nuo šalčio.

Joka buvo visai be dvasios, ji žiūrėjo į Komaką it stabo ištikta.

Iš jos negyvai rimto veido negalėjai pažinti, ar ji supykusi, ar sumišusi, ar nuliūdusi. Galėjai pamanyti,

kad ji su kauke. Šimamura mąstė: koks tai tyras ir grynas veidas!

Su ta pačia išraiška atsigręžusi į jį, griebė už rankos:

— Atleiskite man! Prašau pasakyti jai, kad eitų namo! Pasakykite! — maldavo ji balsu.

— Taip. Žinoma.

Jis atsisuko į Komaką:

— Tučtuojau eik namo! Nekvailiok!

— Tu! Ko tau čia reikia! — Komaka piktai riktelėjo Jokai, atplėšdama jos rankas nuo Šimamuros.

Jis norėjo pamoti laukiančiam priešais stotį taksi vairuotojui, bet niekaip negalėjo pajudinti pirštų, kuriuos ką tik spaudė Jokos ranka.

— Aš tuojau įsodinsiu ją į taksi ir parsiųsiu namo! O jūs nusiraminkite ir grįžkite. Čia jau žmonės į mus žiūri.

Joka skubiai linktelėjo ir neįtikimai greitai nubėgo keliuku.

„Kodėl gi ji visuomet tokia rimta?“— mąstė Šimamura, pats suvokdamas, kaip ne vietoje ta jo mintis.

Jokos balsas, skambąs taip gražiai, jog net graudulį kėlė, tebesigirdėjo jo ausyse, tartum tolimas snieguotų kalnų viršūnių aidas.

Jis vėl pamėgino kviesti taksi.

— Ką jūs darote? — sulaikė jo ranką Komaka. — Ne, aš dabar namo negrįšiu!

Jis pajuto besitvenkiant beveik fizišką neapykantą jai.

— Aš nežinau, kas yra buvę tarp jūsų trijų, bet žmogus dabar guli mirties patale! O ta mergaitė atbėgo tavęs kviesti, nes jis nori tave matyti paskutinį kartą! Ryžkis ir eik, kitaip gailėsies visą gyvenimą. Atsimink, kad jis gal tuoj iškvėps paskutinį atodūsį, — čia mums bestoviniuojant ir beplepant! Nebūk tokia užsispyrėlė. Užmiršk ir atleisk!

— Ak, jūs nieko neišmanote apie tai!

— Kai tave pardavė į Tokiją, jis vienintelis tave išlydėjo. Nejaugi, aprašiusi tą dieną seniausio savo dienoraščio pirmajame lape, tu nenorėsi palydėti jo į paskutinę kelionę? Dabar jo teisė įrašyti tave paskutiniame savo gyvenimo puslapy!

— Ne, ne! Kaip aš galiu žiūrėti į mirštantį žmogų!

Šimamura nežinojo, kaip visa tai suprasti. Jos žodžiai skambėjo baisiai beširdiškai, bet juose galėjo slypėti ir beviltiška meilė.

— Niekuomet aš neberašysiu dienoraščio! Visus sudeginsiu! — sušnibždėjo ji, kažkodėl staiga parausdama. — Bet jūs — jūs turite dorą ir taurią širdį. Gal jums galėčiau juos nusiųsti? Juk jūs neišjuoksite manęs? Aš jus laikau tikrai doru žmogumi!

Šimamurą užplūdo nesuprantamas jausmas. Staiga jam pačiam pasirodė, kad jis — tikrai doriausias žmogus pasaulyje, ir daugiau jis nebesispyrė, kad Komaka grįžtų namo. Ji taip pat tylėjo.

Pasirodęs viešbučio tarnas netrukus pranešė, kad jau leidžiama eiti į peroną.

Keturi ar penki kaimo žmonės, apsitaisę žiemiškais niūrių spalvų drabužiais, į traukinį įsėdo ar išsėdo.

— Į peroną aš neisiu. Sudiev!

Komaka liko prie uždaro lango stoties laukiamajame. Iš vagono žvelgiančiam Šimamurai ji priminė keistą egzotišką vaisių, pamirštą po dulkėtu stikliniu gaubtu senoje nuošalaus kalnų kaimo parduotuvėje.

Vos pajudėjus traukiniui, stoties laukiamojo languose sužibo šviesa. Komakos veidas suspindėjo pro stiklą ir tuoj pat vėl užgeso. Tas pats rausvas veidas, spindėjęs veidrodyje aną baltą snieguotą rytą...

Traukinys, pamažu kildamas į kalnus, link dviejų provincijų ribos, netrukus įvažiavo į tunelį. Rūškaną žiemos popietę prarijo juoda požemio anga, kurios nasruose traukinys tarytum nusimovė šviesų apvalkalą, o paskui, tolydžio išnirdamas tarp kalnų, pradėjo leistis žemyn. Pietiniam šlaite sniego dar nebuvo.

Šliauždamas palei upę, traukinys pagaliau įvažiavo į plačią lygumą. Mėnesiena paslaptingai ryškino užnugary stūksančių kalnagūbrių keteras, užliedama slėnį švelnia šviesa. Vėsioje vakaro prieblandoje tamsiai ryškėjo violetinis kalnų siluetas. Mėnulis čia nebuvo toks baltas, jis švietė be spindesio ir be šalto žiemos nakties skaistumo. Dangumi neskrido joks paukštis. Slėnyje stovėjo kažkoks pastatas — gal būt, elektrinė. Kalnai ir namai mirgėjo traukinio lange pro sustingusį žiemos peizažą.

Stiklas aprasojo nuo šilto drėgno oro, ir, temstant lygumoms, jame tuo pačiu veidrodžio žaismu, kaip anuomet, vis ryškiau spindėjo keleivių veidai. Visą traukinį sudarė keli seni apiblukę, blausiai apšviesti keleiviniai vagonai, visai nepanašūs į įprastinius Tokaido geležinkelyje, tartum atklydę čia iš svetimo krašto.

Šimamura dabar atitrūko nuo pasaulio — jis lyg stebuklinga karieta keliavo į tuštumą, kur nėra nei laiko, nei erdvės. Pro monotonišką ratų bildesį jam staiga pasigirdo mergaitės balsas. Tai buvo tik trumpi, trūkinėją žodžiai, bet iš jų buvo justi, su kokia jėga ji šiame gyvenime stovi. Kankinamai skaudu buvo klausytis, bet Šimamura žinojo, kad pamiršti jos niekuomet nebegalės. Dabar jis važiavo vis tolyn nuo jos, ir vis didesnis plūdo liūdesys, kuris visuomet apimdavo jį kelionėje.

Gal būt, Jukijas. kaip tik tą akimirką skiriasi su šiuo pasauliu? Ir kodėl ji taip užsispyrė negrįžti namo? O gal vis dėlto suspėjo?

Vagone tiek maža žmonių tevažiavo, jog net nejauku buvo.

Pagyvenęs vyriškis, daugiau kaip penkiasdešimties metų, ir raudonskruostė mergaitė sėdėjo priešais ir šnekėjo nepabaigiamas šnekas. Putnius jos pečius gaubė juoda skraistė, o gražus veidas liepsnote liepsnojo. Palinkusi į priekį, ji gaudė kiekvieną vyro žodį, gyvai ir linksmai jam atsakinėdama. Jie buvo panašūs į porą, išsirengusią tolimon kelionėn.

Tačiau kai traukinys įvažiavo į stotį, kur netoliese stūksojo fabriko kaminai, tasai vyriškis nutraukė pintą savo lagaminą nuo bagažo lentynos ir išmetė jį pro langą į peroną.

— Na, viso labo! Jei bus lemta, dar kuomet nors susitiksime! — šūktelėjo jis mergaitei išlipdamas.

Šimamura vos nepravirko iš susijaudinimo. Jis staiga pajuto, kad išsiskyrė su ja ir dabar važiuoja namo.

Niekuomet nebūtų pagalvojęs, kad šiedu žmonės — tik atsitiktiniai keliabendriai, ką tik susipažinę traukinyje. Tašai vyriškis, matyt, buvo koks nors komivojažeris.

Šimamurą, išvažiuojantį iš Tokijo, žmona įspėjo, kad nekabintų drabužių ant sienos: tuo metų laiku visur esą pilna kandžių, dedančių kiaušinėlius. Atvažiavęs į viešbutį, jis iš tikrųjų pamatė ant kabančio už lango žibinto prisilipinusias kelias kukurūzų spalvos kandis. Net šalimais esančioje nedidelėje rūbinėje ant pakabos kėpsojo kandis neproporcingai dideliu liemeniu tarp mažų sparnelių.

Langą dar tebedengė vielų tinklelis, vasarą saugojęs kambarį nuo moskitų. Tarytum prilipusi prie jo, ten irgi ramiai tupėjo kandis išskėstais kiparisų žalumo ūseliais ir perregimais, blyškiai žalsvais sparnais, kurių kiekvienas buvo ne trumpesnis už moters pirštą. Blanki jų žaluma atrodė numirėliškai blyški tolimų, jau rudeniškai margų kalnų fone. Tik ten, kur sparneliai susikeisdami dengė vienas kitą, jie atrodė nudažyti sodria tamsia spalva. Nuo rudens vėjo gūsių jie šnarėdami suposi, tartum popieriniai.