Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— O aš irgi ragavau Kikujos išleistuvių pyrago.

— Tikrai? — pakėlė galvą Komaka. Skruostai toje vietoje, kur rėmėsi į Šimamuros kelius, buvo skaisčiai išraudę. Ji staiga pasirodė jam jauna kaip mergiūkštė.

Komaka pasipasakojo išlydėjusi vyresnę draugę per dvi geležinkelio stotis.

— Tai liūdna istorija. Seniau visos dirbome sykiu, o dabar verčiamės kiekviena sau, išsisklaidėme kur kas. Taip daug permainų paskutiniais metais! Atvažiuoja vis naujų geišų, ir su jomis nebeturime bendros kalbos. Dabar, kai ir Kikuja iškeliavo, aš likau labai vieniša. Ji visuomet būdavo visų centras. Ji ir uždirbdavo daugiausia, ir visi su ja gerai elgėsi. Baigėsi jos kontrakto laikas, ir Kikuja iškeliavo į tėviškę.

Šimamura klausė: gal ji dabar ištekės, o gal pradės dirbti kitame viešbutyje?

— Jos dalia tikrai liūdna, — atsakė Komaka. — Jau sykį jai su vedybomis nepasisekė; išsiskyrusi ir atvažiavo čionai.

Komaka užsikirto, nežinodama, ar pasakoti toliau. Susimąsčiusi ji pažvelgė pro langą į mėnesienos nušviestus laukus.

— Prisimenate naują namą pusiaukelėje į kalvos viršūnę?

— Mažytį Kikumuros restoraną?

— Taip, ji turėjo tapti jo šeimininke, bet staiga sugalvojo kitaip. Tai buvo sąmyšio! Ji, mat, buvo susiradusi vyriškį, kuris jai pastatė tą namą, o kai jau buvo baigtas ir reikėjo į jį kraustytis, ji visko atsisakė! Įsimylėjo kitą žmogų, norėjo už jo ištekėti, bet tas ją apgavo ir pametė. Nejaugi visuomet taip būna, kai tikrai myli?! Dabar jai, žinoma, nei grįžti į senąjį darbą, nei beeiti į tą restoraną. Gėdydamasi čionai pasilikti, ji ieško darbo kitur. Kai pagalvoji, tikrai jos gaila. Mes nežinome visų tos istorijos smulkmenų, bet čia tikrai bus įsimaišę vyrai...

— Vyrai? Kiekgi jų — keturi, penki?

— Gal būt.

Nusišypsojusi, Komaka nerūpestingai nusisuko.

— Kikuja buvo labai silpnas, bejėgis sutvėrimas! — pasakė ji.

— Taip jau būna.

— Neturi taip būti! Nereikia prarasti galvos, nors kažkaip patinka vyras!

Ji pažvelgė į priemenę ir susimąsčiusi persibraukė šukomis plaukus.

— Labai man liūdna buvo šiandien su ja atsisveikinti.

— O kas dabar bus iš to restorano?

— Ten šeimininkauja jo santuokinė žmona.

— Įdomu! Vadinasi, scenoje pasirodė teisėta žmona!

— Nieko nepadarysi. Restoranas jau buvo įrengtas, kaip tik atidaryti, ir ji susikraustė su visais vaikais.

— O kas gyvena buvusiuose jos namuose?

— Sako, ten liko sena motina. Jie paprasti kaimo žmonės, bet šeimininkas, matyt, mėgsta pavaliūkauti. Linksmas vyrukas.

— Šiaip ar taip, išdykėlis. Turbūt, jau sumitęs?

— Jaunas dar — trisdešimties su trupučiu.

— Ak! Tai jo šalutinė žmona, turbūt, vyresnė už tikrąją?

— Abiems po dvidešimt šešerius.

— Restorano pavadinimas „Kikumura“, turbūt, yra padarytas iš Kikujos vardo? Nejau tikroji žmona jį pakeis?

— Jis buvo jau viešai paskelbtas, nebegalėjo keisti.

Šimamura pasistatė kimono apykaklę, ir Komaka, tai pastebėjusi, pakilo uždaryti lango, kalbėdama:

— Kikuja žino apie jus. Šiandien ji man ir pasakė, kad jūs atvažiavęs!

— Mačiau ją kontoroje, atėjusią atsisveikinti.

— Jums ji taip pat ką nors kalbėjo?

— Ne, žinoma.

— Ar jūs bent galite suprasti, kaip man sunku?

Staigiu judesiu ji atidarė langą, kurį ką tik pati buvo užstūmusi, ir atsisėdo ant palangės, tartum ketindama pulti žemyn.

— Žvaigždės čionai spindi visai kitaip, negu Tokijuje, — pasakė Šimamura gerokai patylėjęs. — Jos tartum plevena visatoje.

— Šiąnakt mėnesiena, ir jos dar ne tokios ryškios... Daug sniego buvo šiemet.

— Girdėjau, kartais čia ir traukiniai nebepravažiuodavo.

— Teisybė. Buvo baisu. Ir automobiliai šiemet važinėti pradėjo visu mėnesiu vėliau, tiktai gegužyje. Turbūt, prisimenate parduotuvę netoli slidinėjimo takų? Ten visą antrąjį aukštą užvertė sniego griūtis. Žemai miegoję žmonės iš pradžių manė, kad žiurkės krebžda virtuvėje. O rytą atsikėlę pamatė virš galvos ištisus sniego kalnus; net langines griūtis nuplėšė. Nuslinko tik viršutinis sniegynų klodas, bet radijas padarė iš to didžiausią istoriją, ir persigandę svečiai čionai nė nosies neberodė. Aš irgi atsižadėjau slidinėti, net slides buvau prieš Naujuosius metus atidavusi. Bet po to dar slidinėjau porą ar trejetą sykių. Sakykit, ar aš labai pasikeitusi?

— Kaip gyvenai, kai mirė mokytoja?

— Ai, nesirūpinkite taip daug kitais žmonėmis! Sakiau, vasaryje grįžau čia ir laukiau jūsų.

— Bet tu, išties, galėjai man bent parašyti porą žodžių, jei buvai pajūryje.

— Ką jūs sau galvojate! Niekuomet! Ne, ne! Nemokėčiau jums parašyti tokio laiško, kurį galėtumėt ramiai leisti skaityti žmonai! Jokiu būdu! Geriau prisiversti tylėti, bet nemeluoti!

Komaka kalbėjo taip sujudusi, jog žodžiai srautu veržėsi. Šimamura linktelėjo.

— Galėtum užgesinti šviesą. Nereikėtų tūnoti šitame vabzdžių debesyje.

Mėnuo švietė taip aiškiai, jog net šešėliai jos ausų įdubimuose matėsi. Tatami išklotos grindys švytėjo šalta ir mėlyna nakties šviesa.

Komakos lūpos tebebuvo drėgnos kaip daili ir blizgi dėlė.

— Jau eisiu namo, — tarė ji.

— Kaip matau, tu vis tokia pat.

Šimamura pažiūrėjo į jos savotišką, apvalų ryškių bruožų veidą.

— Taip, visi sako, kad nė trupučio nepasikeičiau nuo to laiko, kai atvažiavau čionai, būdama šešiolikos metų. Ir gyvenimas juk vis toks pat.

Jos skruostai degė sveiku šiaurės mergaitės raudoniu, ir oda mėnulio šviesoje mirgėjo švelniais perlamutriniais šešėliais.

— Ar girdėjote, kad aš persikrausčiau gyventi kitur? — paklausė ji.

— Iš tikrųjų? Tai tu, mokytojai mirus, išėjai iš jos namų, palikai šilkverpių kambarį? Gal dabar gyveni tikruose geišų namuose?

— Kaip jums pasakyti... Na taip, tame name yra iš priekio saldumynų ir tabako krautuvė. Geiša tik aš viena, turiu kontraktą. O vakarais parėjusi užsižibinu žvakutę!

Šimamura nusikvatojo.

— Mat, ten yra skaitiklis, ir aš nenoriu išdeginti per daug elektros.

— Šit kaip!

— Bet namiškiai man labai malonūs. Kartais net užsimirštu tarnaujanti jiems. Jei kuris iš mažylių ima žliumbti, motina skuba jį išnešti laukan, kad manęs netrikdytų. Nieko man nestinga. Tik vienas dalykas man nepatinka: patalas amžinai būna paklotas kreivai. Pareinu namo vakare, guolis jau pataisytas, o čiužiniai būtinai kyšo vienas pro kitą, antklodė padriekta be jokios tvarkos. Negaliu pakęsti! Tačiau nemandagu būtų man pačiai perklojinėti patalą... Privalau būti dėkinga maloniems šeimininkams.

— Jeigu tu savus namus turėtum, nelengva su tavimi būtų namiškiams.

— Taip visi man sako, — bet tokia jau esu, nieko nepadarysi. Dabar amžinai viskas suversta aukštyn kojom — juk ketvertas vaikų! Baisu! Ištisas dienas krapštausi, darydama tvarką, nors žinau: vos spėjus nusisukti, viskas vėl bus sujaukta, — bet kitaip negaliu. Noriu gyventi kiek įmanoma valyviau.

— Aš tą suprantu.

— Iš tikrųjų? Jūs galite tą suprasti, atjausti?

— Žinoma.

— Tai pasakykite! Prašom pasakyti, kaip aš ką jaučiu!

Jos balsas vėl pasidarė šaižiai griežtas:

— Matote! Negalite pasakyti! Tik meluoti žinote! Gyvenate vien savo malonumui, o į visa kita jums nusispiaut! Nieko jūs nesuprantate ir neatjaučiate!

Paskui, kiek švelnesniu balsu:

— Man taip liūdna! Ak, ir kokia aš kvailė! Taip, išvažiuokite rytoj pat, prašau jus!