Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Namai aplinkui buvo tokie senoviški, jog priminė tuos seniai prabėgusius laikus, kai pro čia keliaudavo su savo svitomis dar leniniai kunigaikščiai. Toli išsikišę stogų kraštai dengė gatvę ilgais šešėliais. Viršutiniai langai tebuvo pėdos aukštumo, užtat platūs. Nuo stogo krašto karojo nendrinės langų užuolaidos.

Panamėje ant pylimo kerojo eulalijų gyvatvorė, visa apkibusi blyškiais gelsvais žiedais; jų siauri lapeliai vešliai skleidėsi apačioje, tartum fontano purslai.

Kelio pakrašty, saulėkaitoje, ant pinto šiaudinio patiesalo sėdėjo Joka ir kūlė pupas. Iš sausų ankščių šokinėjo raudonos pupelės it šviesos kibirkštėlės.

Apsirišusi galvą skarele, ji nepastebėjo ateinant Šimamuros. Ji mūvėjo kalnietiškomis kelnėmis, tupėjo plačiai praskėtusi dengtus kelius ir dainuodama dirbo savo darbą, o jos balsas buvo toks gražus ir tyras, jog net graudu darėsi, ir skambėjo jis tartum kažkieno aidas:

Drugeliai, laumžirgiai, žiogai,

Apgulę kalnus ir uolas,

Visi dainuoja sau linksmai...

„Koks didelis juodas varnas, kai jis su vakaro vėju plasnodamas kyla nuo kedro šakos“ ... — taip pasakyta poeto. O čionai, ties kedrų giraite, kuri buvo matyti pro Šimamuros kambario langą, pleveno spiečiai laumžirgių. Vis neramiau ir greičiau jie šmėsčiojo tirštėjančiose vakaro sutemose.

Išvažiuodamas iš Tokijo, Šimamura stotyje nusipirko naują vadovą po šių apylinkių kalnus. Jį sklaidydamas, sužinojo, kad netoli vienos pasienio viršūnės, gerai matomos iš kaimo, siauras takelis vedąs pro virtinę gražių ežerų, o pelkėtoje dirvoje ten vešliai keroją kalnų augalai. Vasarą čia tykiai pleveną raudoni laumžirgiai, ramiai nutupią ant keliauninko skrybėlės, ant rankų ir net ant akinių; jie kaip dangaus debesėlis nuo purvino klano skiriasi nuo tų, kurie gyveną žmogaus kaimynystėje.

Dabar laumžirgiai sūkuriavo priešais Šimamuros akis įsiaudrinę, lyg kažkieno persekiojami. Atrodė, jie beviltiškai stengiasi ištrūkti iš juoduojančios kedrų giraitės, bijodami prasmegti jos tamsoje.

Saulėlydžio spinduliai nušvietė tolimas kalnų viršūnes, dar ryškiau sužėrėjusias rudeninių lapų spalvomis. Šimamura prisiminė, ką rytą kalbėjo Komaka: „Kokios gležnos būtybės tie žmonės! Neseniai čia vienas nukrito nuo uolos kalnuose, — ištiško, visus kaulelius išbarstė. O lokys, sako, gali kristi dar iš aukščiau, ir jam nė motais, sveikutėlis.“

Taip, mąstė Šimamura, jei žmonės būtų tokie storaodžiai, jie ir jausti turėtų kitaip. O dabar jie ir myli vienas kitą savo švelnia glotnia oda.

Žiūrėdamas į saulėlydžio nušviestus kalnus, Šimamura pajuto išsiilgęs to glotnaus odos švelnumo.

Valgydamas ankstyvą vakarienę, jis išgirdo kažkokią geišą dainuojant „Drugeliai, laumžirgiai, žiogai...“ ir neįgudusiais pirštais pritariant samisenu.

Šimamuros nusipirktoje knygelėje tebuvo trumpos žinios apie kalnų takus, kelionių sezonus, nakvynės Vietas ir kainas; visa kita buvo palikta keliautojo vaizduotei.

Čionai ankstyvą pavasarį atkeliavęs iš kalnų, kuriuose pro sniegą jau stiebėsi žolė, Šimamura pirmą kartą sutiko Komaką. O dabar buvo ruduo, kelionių metas, ir Šimamurą jaudino čia paliktos jo paties pėdos. Kopti į kalnus be jokio tikslo — apsigimusiam dykaduoniui Šimamurai tai atrodė beprasmis jėgų eikvojimas; bet gal kaip tik todėl tokios klajonės jį viliojo nerealumo žavesiu.

Gyvendamas toli nuo Komakos, Šimamura nuolat galvodavo apie ją. Tačiau dabar, kada ji buvo čia pat, jis moteriškos odos ilgesį jautė svajingai ir nerealiai, kaip prakilnų viršukalnių grožį. Gal būt, jį ramino Komakos artumas, gal jau perdaug gerai pažįstamas buvo jos kūnas. O gal taip atrodė tik todėl, kad vakar ji visą naktį praleido su juo. Dabar, kai sėdėjo ramus ir vienišas, jam beliko tik laukti, kad ji atsiras — nekviesta, neprašyta. Liūliuojamas tolumoje iškylaujančių mokinukių klegesio, jis pasijuto mieguistas ir anksti nuėjo gulti.

Naktį palijo trumpai, stipriai, kaip paprastai rudenį. Kai rytą jis atmerkė akis, kambary prie stalo ramiai sėdėjo Komaka ir skaitė. Jos haori buvo paprasto šilko.

— Jau pabudote? — švelniai paklausė ji.

— Ką tu čia veiki?

— Jau nebemiegate?

Šimamura apsidairė. Nejaugi ji, paslapčiom įėjusi, išbuvo čia visą naktį? Jis pažvelgė į laikrodį čia pat prie pagalvio. Buvo dar tik pusė septintos.

— Betgi anksti tu atėjai!

— Argi anksti? Tarnaitė jau užkūrė ugnį.

Iš užkaisto arbatinuko, lyg rytinė migla, kilo balti garai.

— Jau laikas keltis!

Atsisėdusi prie Šimamuros pagalvio, Komaka dabar atrodė kaip ištikima ir rūpestinga žmona. Jis išsitiesė ir paėmė ją už rankos, kurią buvo pasidėjusi ant kelių.

— Aš dar neišsimiegojęs. Juk saulė vos patekėjo, — tarė jis, žaisdamas mažais jos pirštais, truputį patinusiais nuo samiseno stygų.

— Ar gerai miegojote — pats vienas?

— Labai gerai.

— O kodėl neužsiauginote barzdos?

— Taigi, atsimenu. Mums atsisveikinant praeitą sykį, tu vis įkalbinėjai, kad auginčiausi barzdą.

— Niekis. Jūs visada pamirštate. Jūsų veidas toks lygus, kai nusiskutate, ir dar truputį melsvas.

— Tu irgi atrodai kaip nusiskutusi, kai nusivalai pudrą.

— Jūsų skruostai man atrodo kiek papilnėję. Miegodamas buvote truputį juokingas — toks baltaodis apskritaveidis...

— Dailus ir švelnus, taigi geras?

— Tik charakterio nelabai tvirto!

— Nedoras vaike! Tu spoksojai į mane miegantį!

— Na taip.

Komaka šypsodamasi linktelėjo. Staiga iš tos šypsenos vulkanu pratrūko kvatojimas, jos ranką stipriai suspaudė jo pirštus.

— Aš pasislėpiau spintoje, o tarnaitė nepastebėjo!

— Bet kada gi, kada tu ten įsmukai?

— Ką tik, tarnaitei įnešant ugnį.

Tai prisimindama, Komaka negalėjo tverti juokais. Staiga ji išraudo iki ausų ir, norėdama nukreipti jo dėmesį kitur, ėmė vėduotis antklodės kampu.

— Kelkitės! Laikas keltis.

— Man šalta, — jis užsitraukė antklodę. — Ar apačioje jau visi sukilę?

— Iš kur aš galiu žinoti? Atėjau pro užpakalines duris.

— Iš kiemo pusės?

— Nuo kedrų giraitės.

— Argi ten yra takas?

— Ne, bet pro ten arčiau.

Šimamura žiūrėjo į ją sumišęs.

— Manęs niekas nematė. Tik girdėjau, kaip virtuvėj kažkas ruošėsi, o priešakinės durys dar buvo užrakintos.

— Tu tikrai ne miegalė.

— Šiąnakt visai negalėjau užmigti.

— Girdėjai, kaip lijo?

— Lijo? Ak, tai todėl krūmai tokie šlapi! Na, aš eisiu... Saldžių sapnų!

— Jau keliuosi.

Nepaleisdamas jos rankos, Šimamura iššoko iš patalo ir priėjo prie lango pažiūrėti, pro kur ji galėjo ateiti.

Pusiaukelėj nuo kedrų giraitės visą šlaitą gožė iškeroję bambuko krūmai. Darže po langais ridikai, batutai ir svogūnai spindėjo ryto saulėje. Šimamurai atrodė, kad pirmą sykį mato tokias lapų spalvas.

Viešbučio tarnas iš koridoriaus mėtė karpiams maistą į“ tvenkinį.

— Oras jau smarkiai atšalo. Matyt, todėl jie nebeturi apetito, — pasakė jis Šimamurai, žiūrinčiam, kaip tvenkinyje plūduriuoja karpių maistas — džiovintos, susitraukusios šilkaverpių lėlytės.

Komaka laukė, kol jis grįžo išsimaudęs, švarus ir gaivus kaip visuomet.

— Malonu būtų čionai pasėdėti prie kokio siuvinio. Kaip čia gražu ir ramu! — pasakė ji.

Kambarys buvo šviežiai sutvarkytas, ant tatami, nuo senumo pablankusių, plačiai švietė rudens ryto saulė.