Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Pakely prie sienos buvo prilipintas senas skelbimas: „Samdome lauko darbininkus už gerą užmokestį, 90 senų už dieną ir valgis! Moterims mokame 60%.“

Priešais Jokos namus, gale sklypo, taip pat stovėjo ryžių džiovinamos kartys, nutiestos sode tarp tankių medžių ir baltos mūrinės kaimyninio namo sienos. Dar kelios tįsojo skersai, tarp sodo ir lauko, tik gale buvo paliktas siauras tarpas pralįsti į namus. Atrodė, lyg čia būtų įsikūręs klajojantis teatras, tik apsitvėręs ne šiaudiniais kilimais, kaip paprastai, o nekultų ryžių sienomis. Čia pat vešliai skleidėsi kolokazijos lapai, o už jų jau vyto rožės ir jurginai. Lotosų tvenkinio su plaukiojančiais karpiais nebesimatė, jį užstojo ryžių uždanga.

Nebesimatė ir to šilkverpių palėpės lango, kur pernai gyveno Komaka.

Nuleidusi galvą, lyg ant ko pikta, Joka nuėjo pro ryžių tarpeklį namo.

— Ar ji viena pati gyvena visame name? — lydėdamas akimis palinkusį mergaitės stuomenį, paklausė Šimamura.

— Kas čia mums galvoj! — netikėtai atrėžė Komaka. — Ak, kaip man pikta! Nebeišsitrinksiu šiandien galvos. O jūs vis užsimanote, ko jums visai nereikia, ir dabar sutrukdėme pabūti jai prie kapo!

— Esi užsispyrėlė, ir viskas. Suirzai dabar tik dėl to, kad ją ten užtikome.

— Nesuprantate, kas dedasi mano širdy. Jei paskui turėsiu laiko, ateisiu pas jus išsitrinkti galvos. Gal būt, vėlai, bet ateisiu būtinai.

Buvo trečia valanda nakties.

Šimamurą pažadino stumdomų durų bildesys, tartum kažkas būtų draskęs jas iš visų jėgų. Tuoj pat užgriuvo ant jo Komaka.

— Sakiau ateisiu, ir atėjau. Teisybė?

Ji taip sunkiai gaudė orą, jog visas jos kūnas trūkčiojo.

— Tu juk girta girtutėlė!

— Klausykit! Sakiau ateisiu, ir atėjau!

— Taip, taip atėjai.

— Eidama visai nemačiau kelio, Nieko nemačiau. Ak, kaip man bloga!

— Kaipgi tu kalvos šlaitu užkopei?

— Nežinau. Nieko nebežinau.

Ji blaškėsi visaip, stengėsi apsiversti ant kito šono. Šimamura po ja gulėjo tartum palaidotas po sunkiu akmeniu. Jis norėjo atsikelti, bet ūmai išgąsdintas, negalėjo dar atsitokėti, ir svaigstanti galva vis krito atgal į patalą. Apstulbęs krūptelėjo, kai jo galva nusvirusi staiga prisiglaudė prie kažko labai karšto.

— Juk tu visa kaip ugnis, klausyk!

— Tikrai? Pagalvis iš ugnies? Žiūrėkite, kad nesudegtumėt!

— Visko gali būti.

Jis užsimerkė ir pajuto, kaip karštis tvoskia galvon, o visame kūne sujudo kažkokia gaivališka jėga.

Per jos smarkų alsavimą jis intensyviai juto tikrovę. Tai buvo lyg ilgesingas poreikis, lyg gailesys. Jam dingojosi, jog jis ramiai laukia, kol prieis laikas kažkam atsikeršyti.

— Sakiau, ateisiu, ir atėjau!

Ji kartojo tuos žodžius įsitempusi visa savo būtybe.

— Atėjau, o dabar grįšiu namo. Trinksiuosi galvą...

Paknopstom atsikėlusi, ėmė godžiai gerti vandenį.

— Tokia, kaip dabar esi, negali niekur eiti.

— Eisiu. Turiu, kas mane palydės. Kur paliko mano maudymosi reikmenys?

Kai Šimamura atsikėlė ir uždegė šviesą, Komaka užsidengė veidą abiem rankom ir sukniubo ant tatami.

— Nereikia, nereikia!

Po plonu margu kimono ji teturėjo pasivilkusi naktinius marškinius ir susijuosusi siauru obi. Apatinio kimono apikaklės nebuvo matyti. Visa ji iki pat basų kojų pėdų degė girtumo raudoniu. Buvo graudu ir juokinga žiūrėti, kaip ji beviltiškai stengėsi to neparodyti.

Maudymosi daiktus ji, aišku, kažkur išmėtė ateidama; ant žemės numestas gulėjo muilas ir šukos.

— Nukirpkite man! Aš atsinešiau žirkles.

— Kur aš turiu tau nukirpti?

— Čia! — parodė ji į pakaušį. —Jau namie mėginau persikirpti raištelius, bet rankos neklausė. Atėjau pas jus, kad nukirptumėte.

Šimamura praskyrė jos plaukus ir ėmė karpyti raištelius. Kiekvieną žirklių čekštelėjimą ji lydėjo palengvėjimo atodūsiu ir išlaisvintų plaukų krestelėjimu.

— Kelinta valanda?

— Jau trečia.

— Argi? Tik žiūrėkite, prašau nenukirpti mano tikrųjų plaukų.

— Baisiai daug čia tų kaspinų priraišiota.

Šinjonas prie jos odos buvo visas įšilęs.

— Jau trečia valanda, tikrai? Aš kritau miegoti, vos spėjusi pareiti iš pobūvio. Svečiai kvietė eiti vėliau su jais į maudyklą, ir aš pasižadėjau. Tai dabar stebėsis, kur aš taip staiga pradingau.

— Jie tavęs laukia?

— Bendroje maudykloje. Jų ten trejetas. Šįvakar buvo šeši pobūviai, o aš tespėjau į keturis. Kitą savaitę prasideda rudens sezonas, privažiuos svečių — tai bus darbo! Na, labai ačiū!

Komaka pakėlė galvą ir, droviai šypsodama, persibraukė šukomis plaukus.

— Tačiau man tas visai nerūpi! Cha-cha, juokas vienas!

Ji bejėgiškai pasilenkė ir paėmė nuo grindų šinjoną.

— Jau einu, kad svečiai nesupyktų. O grįždama nebeužsuksiu pas jus.

— Ar nepaklysi?

— Ne.

Tačiau, žengusi žingsnį durų link, ji primynė savo kimono kraštą ir vos nepargriuvo.

Šimamura mąstė. Šiandien jau dukart — septintą valandą ryto ir trečią nakties — ji buvo atėjusi neįprastu laiku. Jautė, kad dedasi kažkas keista.

Viešbučio tarnai kaišė didžiuosius vartus puošnia rudens lapija, kaip prieš Naujųjų metų šventę kaišydavo juos žaliomis pušų šakomis. Ruošėsi sutikti svečius, suvažiuojančius pasigrožėti purpurinėmis rudens klevų ir kitų medžių spalvomis.

Viską tvarkė ir pasitikimu balsu įsakinėjo prižiūrėtojas, dirbantis čia laikinai ir juokais vadinantis save „paukščiu skrajūnu“. Nuo ankstyvo pavasario žalumos iki rudens lapų raudonio jis darbuodavosi šio krašto kalnų kurortuose. Žiemą keliaudavo į Ižu pusiasalio maudyklas, kur nors į Atamį ar Nagaoką; ne kiekvienais metais tarnavo tame pat viešbutyje. Jis labai puikavosi savo patyrimu iš prabangių kurortų, slapčiomis niekino čionykščių maudyklų tvarką. Po stotį vaikščiodamas, trindamasis rankas, jis įkyriai viliodavo svečius, o jo mina būdavo bemaž kaip sukčiaus elgetos.

— Pone, ar esate matę akebijos uogų? — paklausė jis Šimamuros, kuris ką tik grįžo pasivaikščiojęs. — Jei pageidaujate, aš mielai jų parūpinsiu.

Jis užkabino ūsuotą akebiją ant rudeniškos lapuočio šakos. Didelės šviežiai nukirstos šakos, raizgydamosi iki pat pastogės, šventiškai spindėjo ryškiomis rudens spalvomis, mirgančiomis plačiuose tankiuose lapuose.

Šimamura paėmė vėsią akebijų kekę, dirstelėjo atsitiktinai į kontorą, ir staiga pamatė prie židinio klūpančią Joką.

Viešbučio šeimininko žmona tenai šildė sakę variniame katilėly. Joka, pritūpusi priešais, rodos, pritarinėjo viskam, ką ši jai kalbėjo. Ji vilkėjo šviežiai išskalbtu paprasto šilko kimono, tačiau buvo be kalnietiškų kelnių ir haori.

— Čia tarnaitė? — lyg tarp kitko paklausė Šimamura prižiūrėtojo.

— Taip. Laukdami garbingų svečių, turime samdyti daugiau darbo rankų.

— Tuo pat tikslu ir jus pasamdė?

— Taip. Bet ji, kaip kaimo mergaitė, keistoka!

Joka, matyt, dirbo virtuvėje, svečių dar neaptarnavo. Vėliau, kai suvažiavo daug svečių, virtuvės moterys taip pat garsiau klegėti ėmė, bet gražaus Jokos balso tarp jų nebuvo girdėti. Tarnaitė, kuri valė Šimamuros kambarį, papasakojo, kad Joka mėgstanti prieš guldama vakare dainuoti maudykloje, bet ir to jam nebuvo tekę išgirsti.

Sužinojus, kad Joka dirba tuose namuose, Šimamurai darėsi nejauku kviestis Komaką į savo kambarį. Nors ir Komakos meilė buvo jam skirta, tačiau ji jam atrodė tik beviltiškos jos pastangos, kad ir gražios; kaip tik dėl to dar skaudžiau juto savo paties tuštumą. Tuo pat metu jį vis labiau jaudino Komakos gyvenimas, kuriam nieko taip karštai nereikėjo, kaip tiktai gyventi. Tai Šimamura juto tartum gyvą jos odos prisilietimą.