Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Argi tu moki siūti?

— Biauru šitaip sakyti apie mane! Iš visos šeimos mano daliai daugiausia teko to triūso. Kai dabar pamąstau, aš augau labai vargingais metais... — kalbėjo Komaka tartum pati sau. Staiga jos balsas pagyvėjo:

— Tarnaitė manęs prisispyrusi klausinėjo, kada čia atėjau. Man buvo nepatogu, bet juk aš negaliu nuolat lindėti spintoje. Dabar jau išeinu. Negalėjau miegoti, nutariau išsitrinkti galvą. Jei to nepadarysiu iš ryto, plaukai nespės išdžiūti, o prieš vakarinį pobūvį dar turiu nueiti pas kirpėją! Šiame viešbutyje irgi bus svečių, bet man tik vakar vėlai vakare tepasakė, tai čia nebūsiu. Esu jau pasižadėjusi kitur. Šeštadieniais visuomet daug darbo. Ir jūsų šįvakar nebegalėsiu aplankyti!

Tačiau ji vis nesiruošė išeiti.

Pagaliau ji nutarė nebesitrinkti galvos ir išsivedė Šimamurą į sodą už viešbučio. Šlapia nuo lietaus medinė jos avalynė ir baltos tabi gulėjo po veranda, pro kurią ji rytą atėjo.

Pro iškerojusių bambukų tankmę, kur ji sakėsi atėjusi, prasibrauti atrodė neįmanoma. Pasiklausydami, kur čiurlena vanduo, jie sodo taku išėjo ant aukšto upės kranto. Viršuje, tarp kaštonų šakų skambėjo vaikų balsai. Žemai, po jų kojomis, ant žolės gulėjo daugybė vaisių. Komaka sumindžiojo keletą jų ir išlukšteno branduolius. Jie buvo mažyčiai. Kitame krante ant stataus šlaito mirgėjo sidabrinis žydinčių kajų spindesys. O gal ne sidabrinis spindesys, tik perregimas trapus laikinumo šešėlis, šmėžuojantis rudens danguje.

— Einam į aną krantą, aplankysim tavo sužadėtinio kapą, — tarė Šimamura.

Komaka atsitiesė visu ūgiu, pasižiūrėjo į jį įsispyrusi ir staiga sviedė jam į veidą saują kaštonų.

— Jūs tyčiojatės iš manęs!

Jis nespėjo pasilenkti. Kaštonai sukaukšėjo į kaktą, jam sopėjo.

— Kas jums šovė galvon — lankyti tą kapą!

— Bet ko tu staiga uždūkai?

— Man tai yra didelis dalykas! Aš nesu iš tų žmonių, kurie gali leisti sau prabangą rodyti visas savo užgaidas!

— Ką tu turi galvoje? — sumurmėjo Šimamura bejėgiškai.

— Kam jūs vadinate jį mano sužadėtiniu? Ar nesakiau andai, kad mes niekada nebuvome susižadėję? Bet jūs, aišku, viską tuoj pamiršote...

Ne, to Šimamura nebuvo pamiršęs. Jis gerai atminė jos žodžius: „Kurį laiką Jukijo motina, gal būt, dėliojo godas, kad iš mūsų būtų graži pora. Tačiau ji niekados net neužsiminė apie tai. Paskui gyvenome toli vienas nuo kito. Kai aš buvau parduota į Tokiją, jis vienas mane palydėjo į stotį.“

O kada Jukijas sunkiai sirgo, Komaka atėjo pas Simamurą nakvoti:

— Aš elgiuosi, kaip man patinka. Kaip gali man trukdyti žmogus, kuris greit jau bus nebegyvas?

Taip ji pasakė tuomet Šimamurai, tartum atiduodama jam visą savo gyvenimą.

Paskui, palydėjusi Šimamurą į stotį, atkakliai atsisakė grįžti, nors Joka atbėgo pranešti, kad ligonis jau gali mirti. Tikriausiai, ir nebespėjo pamatyti jo gyvo.

Dabar Komaka kiek galėdama vengė kalbėti apie Jukiją. Gal ji ir nebuvo jo sužadėtine, tačiau tai, kas buvo tarp jųdviejų, buvo jai tikrai didelis dalykas, jeigu ryžosi tapti geiša, kad uždirbtų pinigų jam gydyti.

Šimamura nebepyko už pavaišinimą kaštonais, ir Komaka žiūrėjo valandėlę į jį nesiryždama, paskui betgi josios, atžarumas sugniužo:

— Vis dėlto jūs geros širdies žmogus. Tiktai kodėl jūs dabar toks liūdnas?

— Antai, vaikai į mus spokso nuo kaštonų šakų.

— Nesuprantu aš to visko! Žmonės iš Tokijo man perdaug sudėtingi. Jie gyvena tokiame triukšme, jog net ir jų jausmai suyra.

— Tavo teisybė, viskas ten subyra...

— Net ir gyvenimą jie sugriauna tokiu būdu... Tai mes eisim į kapines?

— Hm.

— Matote! Jūs pats visai nenorite eiti prie to kapo!

— Nebūk tokia užsispyrėlė.

— Aš prie jo dar nė sykio nebuvau. O šiandien ten eiti man ypatingai sunku. Tikrai, aš dar nė karto neaplankiau jo kapo! Dabar jau ir mokytoja ten palaidota, — vien dėl jos reikėtų, — bet dėl to man dar sunkiau. Juk tai būtų tikra veidmainystė...

— Tu, pasirodo, dar labiau viską komplikuoji, negu aš.

— Kodėl? Jeigu su gyvaisiais negalima elgtis atvirai, manau, tai leistina bent su mirusiais.

Jie perėjo kedrų giraitę, kur tyla ir ramybė vėsiais lašais lašėjo nuo medžių šakų, paskui, pasukę palei geležinkelį pro slidžių trasas, greitai pasiekė kapines. Ant lauko ežios nykiai stūksojo kokia dešimtis senų akmeninių antkapių ir Džizo statula. Visur buvo varganai plika. Niekur nebuvo padėta gėlių.

Staiga tarp krūmų už akmeninio Džizo pasirodė iki pusės Joka. Jos veidas buvo rimtas ir neįžvelgiamas, kaip visuomet. Skvarbiomis, degančiomis akimis ji žiūrėjo į Šimamurą. Pasisveikindama linktelėjo jam galva ir liko taip stovėti.

— Tu ir šiandien anksti atėjai čionai, Joka! — prabilo Komaka.

— Aš kaip tik rengiausi pas kirpėją...

Staiga Komaka ir Šimamura krūptelėjo. Atrodė, kad atūžiantis juodas viesulas atplėš juos nuo žemės. Pro šalį su griausmu nudundėjo prekinis traukinys.

— Joka! — pasigirdo skambus balsas pro ratų bildesį, ir berniukas nuo tamsaus prekinio vagono pamojavo kepure.

— Saičirai, Saičirai! — atsiliepė Joka.

Tai buvo tas pats balsas, kuris anuomet šaukė stoties prižiūrėtoją, stovintį po semaforu. Balsas toks gražus, jog net graudu. Jis skambėjo taip, tartum šaukė iš tolstančio laivo kažką, kas jau nieko nebegali išgirsti.

Pravažiavus traukiniui, grikių žiedai sumirgėjo skaisčiomis spalvomis — taip būna, kai staiga nuo akių nusitrauki raištį. Gausybė žiedų siūbavo ant rausvų stiebelių, dvelkdami tylia ramuma.

Apstulbinti netikėto Jokos pasirodymo, juodu nepastebėjo, kad traukinys ateina; tačiau dabar to apstulbimo nebeliko — traukinys jį šluote nušlavė. Nustelbdamas ratų bildesį, jų ausyse skambėjo skardus Jokos žodžių aidas.

Joka susimąsčiusi žiūrėjo į tolstantį traukinį.

— Gal man eiti į stotį? Ten nuvažiavo mano brolis.

— Traukinys juk nelauks, kol nueisi, — nusijuokė Komaka.

— Nelauks.

— Aš čia atėjau ne Jukijo kapo lankyti, — tarė Komaka.

Joka tyliai linktelėjo, tartum kažko delsdama, paskui atsiklaupė prie kapo ir sudėjo rankas kaip melstis. Komaka žiūrėjo į ją įsmeigusi akis.

Šimamura pažvelgė kiton pusėn, į Džizo statulą. Džizo turėjo tris pailgus veidus, sudėtas ant krūtinės rankas ir dar dvi rankų poras — iš kairės ir dešinės.

— Eisiu išsitrinkti galvos, — pasakė Komaka, nusigręžė ir nuėjo ežia pro ryžių laukus kaimo link.

Čionai, sniegynų šalyje, ūkininkai paprastai džiovina ryžius ant bambuko ar kito medžio karčių. Tos kartys pritaisytos horizontaliai, taip, lyg skalbiniams džiaustyti; jos tįso eilėmis viršum viena kitos. Ant jų džiovina nekultus ryžius. Apdžiauti šie įrenginiai atrodo kaip ryžių šiaudų sienos. Ir palei tą kelią, kuriuo ėjo Šimamura su Komaka, žmonės džiovė ryžius. Jauna mergina su kalnietiškomis kelnėmis, lengvai siūbuodama klubais, mėtė aukštyn ryžių pėdus. Viršuje juos gaudė vyriškis ir, kiekvieną perskyręs pusiau, žargdė ant karčių, vienodu ritmu kartodamas įprastinius, pusiau nesąmoningus judesius.

Komaka paėmė vieno nusvirusio ryžio varpą, pasvarstė ant rankos šitą brangenybę ir sūpuodama kalbėjo:

— Koks varpos brandumas! Smagu paimti. Gražus derlius šiemet, pernai tokio nebuvo.

Ji prisimerkė, mėgaudamasi švelnia ryžio varpa saujoje. Virš galvos praskrido išsisklaidęs žvirblių būrys.