Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Ką gi, toks jau mano darbas! Ką ta mergaitė jums kalbėjo? Ji baisi pavyduolė, kad žinotumėt!

— Kas?

— Ji galėtų net užmušti ką.

— Ar ji dabar tarnauja viešbutyje?

— Taip, atneša sakės, o paskui stovi kur tamsiame koridoriaus kampe ir žiūri į mus, žybčiodama akimis. Kas žino, gal jums tokios akys ir patiktų?

— Kai ji į tave žiūri, turbūt, galvoja, kad tu esanti tikra ištvirkėlė!

— Todėl ir parašiau tą laišką, ir padaviau jai atnešti. Noriu gerti. Duokite vandens! O dėl ištvirkavimo... Kol nemėginote jos išvesti iš kelio, jūs nieko neišmanote apie tai. Ar aš girta?

Ji įsižiūrėjo į veidrodį, įsikibusi į stalelio kraštus, kad nepargriūtų. Paskui nekantriai švystelėjo kimono skvernus į šalis ir išėjo iš kambario.

Netrukus, matyt, ir banketas baigėsi, nes staiga pasidarė tylu, tik iš tolo buvo girdėti porceliano indų skambesys. Šimamura manė, kad ir Komaka nukeliavo su kokiais nors svečiais į kitą banketą. Tačiau netrukus Joka vėl atnešė nuo jos sulankstytą popieriuką: „Nutariau neiti į „Kalnų vėjo“ užeigą; esu dabar slyvų kambary. Grįždama aplankysiu. Labanakt.“

Šimamura karčiai šypsojo; jam buvo truputį gėda.

— Dėkui tau. Ar tu čia tarnauji?

— Taip.

Ji linktelėjo ir žiūrėjo į jį įsispyrusi savo gražiomis, spindinčiomis akimis. Šimamura visiškai sumišo.

Su kiekvienu pamatymu ši mergaitė darė jam gilų įspūdį. Dabar, kai ji visai paprastai tupėjo priešais, jam buvo keistai ramu. Pernelyg didelė jos laikysenos rimtis vertė jį manyti, kad ji esanti kažkokio nekasdieniško vyksmo centre.

— Turbūt, darbo čionai daug turi?

— Taip. Tik bijau, kad nebūčiau per mažai naudinga.

— Jau keliskart esu tave matęs. Pirmąsyk traukinyje, kai globojai ligonį. Tuomet prašei stoties viršininką, kad pasirūpintų tavo broliu, atsimeni?

— Atsimenu.

— Ir girdėjau, žmonės kalba, kad vakarais, kai maudaisi prieš gult eidama, tu dainuoji daineles.

— Ak, kaip galima tokius dalykus pasakoti! Man gėda!

Jos balsas buvo svaiginamai gražus.

— Man atrodo, kad žinau mažne viską apie tave.

— Argi? Nejau klausinėjote Komaką?

— Ji apie tave beveik nešneka. Manyčiau, jai tas nepatinka.

— Iš tikrųjų?

Joka skubiai nusisuko į šalį.

— Komaka yra gera, bet ji nelaiminga. Aš prašau jus, būkite jai visada geras!

Ji kalbėjo labai greit, ir jos balsas suvirpėjo, paskutinius žodžius tariant.

— Bet aš nieko negaliu dėl jos padaryti...

Joka drebėjo visa.

Šimamura nugręžė akis nuo jos veido, iš kurio tvieskė pavojingas spindesys, ir tarė juokdamasis:

— Man, turbūt, bus geriau, jei tuoj grįšiu į Tokiją.

— Aš taip pat važiuosiu tenai.

— Kada?

— Bet kada.

— Tai gal man tave pasiimti?

— Taip, prašom mane pasiimti.

Šimamura nustebo: kaip nerūpestingai ir vis dėlto rimtai skamba jos balsas.

— Žinoma, jei tavo šeima sutiks.

— Mano šeima? Turiu tik jaunesnį brolį, dirbantį prie geležinkelio. Aš pati sprendžiu viską.

— Ar turi Tokijuje ką nors, į ką galėtum kreiptis?

— Ne.

— Ar jau kalbėjai apie tai su Komaka?

— Su Komaka? Nemėgstu jos, apie viską su ja nesitariu.

Matyt, jos viduje griuvo kažkokia užtvara, jos akys staiga sudrėko. Kai ji į jį pažvelgė, jis pajuto tiesiog kraupią žavesio jėgą, tačiau beveik tą pat akimirką jame dar stipriau suliepsnojo Komakos meilė. Ar tai nebūtų pernelyg nuožmus nusikratymas ta meile, ar tai nebūtų bausmė pačiam sau, jei jis pabėgtų į Tokiją su šia veik visai nepažįstama mergaite?

— Argi nebijotum važiuoti viena su visai nepažįstamu vyriškiu?

— Kodėl turėčiau bijoti?

— Juk neatsargu taip keliauti, kai net nenumanai, kur apsistosi ir ką ten veiksi, tiesa?

— Mergina visada kaip nors išsivers, — atsakė ji, balsą žaviai keldama. Paskui, tvirtai žiūrėdama Šimamurai į akis, kalbėjo toliau: — Ar jūs negalėtumėt manęs pasamdyti už tarnaitę?

— Kaip? Už tarnaitę?

— Ne, ne, už tarnaitę nenoriu!

— O ką gi veikei anksčiau Tokijuje?

— Buvau slaugė.

— Ar ligoninėje, ar slaugių mokykloje?

— Ne, tik norėjau mokytis slauge.

Šimamura prisiminė, kaip Joka traukinyje rūpestingai globojo mokytojos sūnų. Jis nusišypsojo, pagalvojęs, kad čia buvo suradusi savo pašaukimą.

— Tai dabar, vadinasi, tu nori tapti tikra slauge?

— Ne, nebenoriu!

— Na, būdama tokia neryžtinga, toli nenueisi!

— Ak, neryžtinga? Toli gražu ne! — Joka nusijuokė, tartum atsikirsdama Šimamurai.

Jos juokas skambėjo taip aiškiai ir tyrai, beveik skausmingai, jame nė pėdsako nebuvo beprotybės. Tačiau jis skambėjo ir nuskambėjo veltui, nepasiekęs Šimamuros širdies.

— Ko juokiesi?

— Juk buvo tik vienas žmogus, kurį aš galėjau slaugyti!

— Kaip?

— O dabar tai nebegalima.

— Ak, taip, taip, suprantu.

Šimamura apstulbo, bet neišsiduodamas ramiai kalbėjo toliau:

— Girdėjau, kasdien lankai jo kapą šalia grikių lauko.

— Taip, kasdien.

— Ir manai, kad niekad gyvenime nebegalėsi slaugyti kito ligonio nei lankyti kito kapo?

— Taip, aš taip manau.

— Tad kaip galėsi atsiskirti nuo to kapo ir iškeliauti į Tokiją?

— Nežinau. Bet prašau paimti mane su savim!

— Komaka, beje, sako, kad tu esanti labai pavydi. Ar anas vaikinas tikrai buvo jos sužadėtinis?

— Jukijas? O, ji meluoja! Ji meluoja!

— Kodėl tad tu nemėgsti Komakos?

— Komakos? — pakartojo Joka, tartum kreipdamasi į kažką trečią, ir žaižaruojančiom akim pažiūrėjo į Šimamurą. Paskui sušuko:

— Visuomet būkite jai geras!

— Bet aš niekuo jai negaliu padėti.

Jos akių kampučiuose susitvenkė ašaros. Išsiblaškiusi suspaudė tarp pirštų mažą kandį, nukritusią ant tatami, ir pravirko:

— Komaka sako, kad aš išprotėsiu.

Su tais žodžiais Joka išbėgo pro duris.

Šimamurą nukrėtė šiurpas.

Pravėręs langą, norėdamas išmesti Jokos nuspaustą kandį, kieme jis pamatė girtą Komaką, žaidžiant su svečiais. Dangus buvo apsiniaukęs. Šimamura išėjo maudytis.

Netrukus į gretimą moterų maudyklą įėjo Joka su maža šeimininkų dukrele. Ji nurengė mažiukę, numaudė ir vis maloniai kalbino, širdinga ir švelni, kaip jauna motina. Paskui tuo pačiu balsu uždainavo:

Už sodo tvoros

Trys kriaušės svyruos,

Trys kedrai žali,

Augs medžiai šeši.

Žemai tarp šakų

Varnos kranks lizduos,

Aukštai tarp šakų

Žvirbliai čirkš lizduos.

O žiogeliai miške dainuos

Apie tai, kad kedrai žali

Prie kapo ilgai rymos...

Jaunas ir linksmas balsas dainavo nerūpestingai ir guviai, kaip dainuoja vaikai, žaisdami sviediniu. Šimamurai rytinis Jokos apsilankymas dabar atrodė lyg sapno reginys.

Joka be paliovos kažką kalbėjo mergytei. Ir joms išėjus, už sienos liko skambaus jos balso aidas, tartum švelni fleitos muzika. Lauke Šimamurą nejučiomis užliejo rudens nakties ramybė, kurios nuostabiu simboliu jam pasirodė juodmedžio dėklas samisenui ant senų juodai blizgančių priemenės grindų. Jam mėginant išskaityti instrumento savininkės vardą, iš virtuvės išėjo Komaka; už durų skambčiojo mergaičių plaunami indai.

— Ką jūs ten taip žiūrite?

— Ar jinai nakvos čia šiąnakt?

— Kas? Ak, koks jūs nenuovokus! Niekas juk nesinešioja tokios dėžės su savim. Ištisom dienom tie dėklai stovi kur nors palikti.