Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Tose apylinkėse, kur „čidžimi“ krepą gamino, nuo seno buvo tam tyčia įrengtos balyklos. Audėjos pačios retai balindavo savo krepą; beveik visuomet atiduodavo jį specialistams. Nedažytą krepą balino vos tik išaustą. Spalvotam audeklui skirtus siūlus reikėjo balinti suvytus ant tam tikrų masčių, o baltą audeklą tiesdavo stačiai ant sniego. Sniegynų laukai tada, kaip sakoma, pavirsdavo krepų balyklomis.

Vakare ir audeklai, ir siūlai būdavo sumerkiami į šarmą, o rytą, išskalauti ir išgręžti, vėl klojami ant sniego saulės spinduliuose, ir vėl viskas kartojama iš naujo, keletą dienų iš eilės. Jei paskutinį balinimo rytą patiesus audeklus būdavo saulėta ir spinduliai viską nurausvindavo, sniegynuose atsiverdavo nepakartojamo grožio reginys, kuris— pasak vienos senovinės japonų knygos — tikrai galėjo sužavėti ir pietų krašto žmogų. O su balinimo pabaiga į sniegynų šalį ateidavo pavasaris.

Krepo gimtosios apylinkės buvo visai netoli karštųjų šaltinių; tereikėjo paupiu nusileisti žemyn, į slėnį. Šimamura jas galėjo matyti pro savo kambario langą. Visuose miesteliuose, kurie anksčiau sutraukdavo žmones į garsias krepo muges, dabar buvo geležinkelio stotys ir audimo fabrikai.

Per visus tuos metus Šimamura čia dar nebuvo atvažiavęs nei žiemą, kai krepas audžiamas, nei vasarą, kai pats juo vilkėdavo, todėl neturėjo progos apie tai išsikalbėti su Komaka. Tiesą sakant, jam nekilo nė mintis, kad būtų prasmės su ja kalbėtis apie senosios tautodailės liekanas.

Tačiau išgirdęs besimaudančios Jokos dainelę, jis kažkodėl tuoj pagalvojo: jeigu toji mergaitė gyventų anais senais laikais, tai ji tikriausiai taip dainuotų prie ratelio ar prie staklių. Kai kurie jos balso tonai jam šitai sakė.

Plonyčiai, laibesni už plauką kanapių siūleliai tik drėgname sniegynų ore tapdavo tokie paklusnūs žmogaus rankoms; jiems kaip tik gerai tiko tas šaltas ir tamsus metų laikas. Senovėje žmonės sakydavo, kad krepas vienija pirmaprades šviesos ir tamsos jėgas, ir todėl šaltyje gimęs, vasaros kaitroje dėvimas, jis taip maloniai vėsina kūną. Ir Komaka, karštai mylėdama Šimamurą, savo sielos gilumoje buvo šalta, ir kaip tik todėl jį taip jaudino liepsningi jos jausmo protrūkiai. Tačiau žmonių jausmai neturi nei tokio stiprumo, nei elegancijos, kaip „čidžimi“ krepas, — taip mąstė Šimamura. Neilgas audeklo amžius, trumpesnis nei daugelio kitų daiktų, kuriuos gamina žmonės. Ir vis dėlto gerai užlaikomas krepo kimono išstovi bent pusšimtį metų ir net spalvos nepraranda. Tiek neišsilaiko gražiausi žmonių jausmai.

Užsigalvojęs Šimamura įsivaizdavo Komaką esant kito vyriškio vaikų motiną. Išsigandęs apsidairė aplink, —turbūt, iš nuovargio tokios mintys.

Jau geroką laiko tarpą Šimamura viešėjo kurorte, tartum visai pamiršęs žmoną ir vaikus. Neskubėjo grįžti — ne todėl, kad negalėjo ar nenorėjo išsiskirti su Komaka. Laukti jos apsilankymų jam pasidarė savotiškas įprotis. Kuo veržliau Komaka jį atakavo, tuo jam darėsi skaudžiau, tuo labiau jautėsi svetimėjąs gyvenimo tikrovei. Jusdamas savo širdies šaltį, pats buvo ramus ir abejingas. Negalėjo suprasti, kodėl Komaka taip nuoširdžiai visa jam atsiduoda, pati negaudama nieko. Jam atrodė, kad pro gilius sniego klodus, užvertusius jo širdį, girdėti duslūs ir beviltiški apsvaigusios Komakos galvos dužiai į akmens sieną. Suprantama, tai negalėjo tęstis be galo...

Šimamura pasiryžo: parkeliavęs namo, šiame krašte greit nebepasirodys. Jis patogiai atsišliejo į hibači, pastatytą kambary artėjant žiemos šalčiams. Staiga tartum vėjas suošė pušų viršūnėse — tai tyliai uždainavo ant ugnies senas, Kioto išdirbio arbatinukas, atneštas viešbučio šeimininko. Arbatinukas buvo išdabintas gėlėmis ir keistais paukščiais. Šimamura klausėsi pušų dainos, kurią dainavo du balsai: vienas artimas, kitas nutolęs, o dar toliau, visai tylutėliai, skambėjo mažas varpelis. Jis pridėjo ausį prie arbatinuko ir išvydo tolumoje varpelio taktu smulkiais žingsniais atbėgančią Komaką. Jis išsigando ir staiga suprato, kad priėjo laikas išvažiuoti.

Prieš iškeliaudamas, Šimamura nutarė apsilankyti ten, kur buvo audžiamas krepas. Jam atrodė, taip būsią lengviau atsisveikinti su šiuo kraštu.

Dar nežinojo, kurį iš miestelių, išsimėčiusių pasroviui upės pakrantėse, vertėtų pasirinkti. Nenorėjo matyti modernių miestų su audimo fabrikais. Išlipo mažoje apleistoje stotelėje ir, kiek paėjėjęs, atsidūrė miestelyje, — viename iš tų, kokius galima pamatyti prie senovinių pašto kelių.

Namai plačiomis pastogėmis ir išrikiuotais stogastulpiais priminė senąją sostinę Edo; tik čionai stogų kraštai tarpavosi, dengdami vienas kitą, teikdami praeiviams gerą priedangą sniegdriboje. Namai glaudžiai šliejosi vienas prie kito, ir per visą gatvę tęsėsi jaukus dengtas pasažas. Sniegą nuo stogų nustumti tebuvo galima į pat gatvės vidurį, tikriau sakant, ant aukšto, už pačius namus didesnio snieginio pylimo.

Norint pereiti skersai gatvę, reikdavo jame išrausti tunelius.

Kurortas, kur gyveno Komaka, buvo toje pačioje sniegynų šalyje. Tačiau namai ten stovėjo toliau vienas nuo kito, ir tokio reginio Šimamurai dar nebuvo tekę matyti. Buvo taip netikėta ir gražu, kad jis sumanė tuoj pat pasivaikščioti sniegynų pastogėje. Po senais namų stogais driekėsi tamsūs šešėliai, o pakrypę stogastulpiai pažemėje kai kur buvo jau sutrešę. Šimamurai atrodė, kad tamsiame šių namų prieglobstyj po gilaus sniego klodais, tęsia savo seną gyvenimą praeities kartos.

Apžiūrinėdamas senovinę gyvenvietę, jis pagalvojo, kad gyvenimas čionykščių mergaičių, tarytum palaidotų giliame sniege, nė iš tolo nebuvo panašus į jų audžiamą skaistų ir lengvą krepą. Prisiminė skaitęs vienoje senovinėje knygoje apie krepą pacituotus senovės kiniečių poeto Čin Tao-ju žodžius: jau iš to, kad nė vienuose namuose neausdavo krepo samdytos tarnaitės, o tik šeimos dukterys, galima esą suprasti, koks vargingas, ir nepelningas tai buvo triūsas.

Tų bevardžių pasiaukojusių audėjų jau seniai nebėra pasaulyje, beliko tik gražus jų krepas, virtęs prabangiais turtingų žmonių drabužiais ir maloniai vėsinantis jų kūną vasaros kaitrose...

Šis faktas, šiaip jau nenuostabus, staiga Šimamurą nustebino. Gal būt, šie daiktai, į kuriuos kitados buvo sudėta visa mergaitės širdies meilė, veikia paskui kitų žmonių dvasią ir teikia jiems įkvėpimo? Su šiomis mintimis Šimamura išėjo iš pasažo į gatvę.

Gatvė, kaip ir senasis pašto kelias, ėjo tiesiai per visą kaimą. Jos pradžia, galimas daiktas, buvo kurorte. Ir lentos, ir akmenys, kuriais buvo prislėgti namų stogai, atrodė taip pat, kaip ir kurorte. Ant stogastulpių svyrančios palėpės tiesė į gatvę siaurus ir ilgus šešėlius. Nejučiomis artinosi vakaras.

Čionai nebebuvo ko apžiūrinėti. Sėdęs į traukinį, Šimamura netrukus išlipo sekančioje stotelėje. Ir čia miestelis niekuo nesiskyrė nuo ano. Be tikslo pavaikštinėjęs gatvėmis, Šimamura sužvarbo ir nutarė pasistiprinti makaronais.

Užkandinę rado prie upės. Tikriausiai, tai buvo ta pati upė, kuri tekėjo pro kurortą. Kaip tik tuo metu per tiltą po dvi, po tris žingsniavo vienuolės. Jos avėjo šiaudiniais sandalais, kai kurios ant nugarų turėjo pririštas dideles pintas skrybėles. Matyt, grįžo pasielgetavusios po žmones. Šimamurai jos priminė į lizdus grįžtančių varnų būrį.

— Tik pažiūrėkite, kiek čia tų vienuolių! — pamėgino jis užmegzti pokalbį su užkandinės šeimininke.

— Taigi, ten, leidžiantis žemyn paupiu, stovi moterų vienuolynas. Kai smarkiau pasnigs, sunku joms bus iš namų beišsijudinti.