Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Paskui sukikeno pati sau.

— Aš anaiptol nesu gera! Jūs tiktai kankinate mane! Ir geriausia būtų, jei grįžtumėt į Tokiją. Jau nebeturiu naujų kimono apsivilkti, ateidama pas jus. Kiekvieną sykį norėčiau pasirodyti su kitu, bet jau pritrūkau. Šitą štai pasiskolinau iš draugės. Matote, nedaug gero iš manęs! “

Šimamura neprieštaravo nė žodžiu.

— Tai pasakykit gi, kas manyje gera!

Komaka nurijo seilę, vilgydama perdžiūvusią gerklę.

— Pirmąkart jus sutikusi, tuoj pajutau jums antipatiją. Nebuvau dar girdėjusi, kad kas į akis kalbėtų žmogui tokias įžūlybes! Jūs buvote tikrai nemalonus man.

Šimamura tiktai linktelėjo.

— Ar jūs suprantate, kodėl iki šiol apie tai tylėjau? Jeigu moteris yra priveikta ligi tiek, jog ima apie tai kalbėti, argi nereiškia, kad jau viskas baigta?

— Et, nebešnekėkim apie tai.

— Manote, taip bus geriau?

Komaka ilgai tylėjo, tartum atidžiai įsižiūrėjusi į save. Jos gaivus moteriškasis fluidas apėmė Šimamurą visu savo karščiu.

— Tu esi išties gera moteris.

— Ką reiškia gera?

— Gera moteris.

— Jūs esate keistuolis!

Ji pagręžė veidą, lyg norėdama smakru pasikasyti petį, tik, matyt, dėl kažkokios priežasties pasirėmė ant alkūnės ir žiūrėjo į jį viršun:

— Gera moteris? Klausykit, ką jūs norite tuo pasakyti?

Šimamura nustebęs pasižiūrėjo į ją.

— Pasakykite gi! Ar gal tik todėl pas mane ir atėjote? Jūs tyčiojatės iš manęs!

Komaka žiūrėjo į jį baisiai išraudusi, o jos pečiai ėmė drebėti nuo kylančio pykčio. Ji staiga išblyško ir paplūdo ašaromis.

— Aš nekenčiu jūsų! Aš nekenčiu jūsų!

Ji vaitojo ir raičiojosi guolyje, paskui vėl atsisėdo, bet nuo jo nusigręžusi.

Šimamura susivokė galų gale, kad tai nesusipratimas, jį perėjo karšta vilnis, bet jis tylėjo ir akių neatmerkė.

— Ak, koks aš nelaimingas sutvėrimas! — sušnibždėjo Komaka, tartum kalbėdamasi pati su savimi, ir, susitraukusi į kamuoliuką, apsikabino rankomis kelius.

Pavargusi raudoti, ji ėmė smaigstyti tatami sidabrine savo plaukų sage. Paskui atsikėlė ir tylėdama išėjo iš kambario.

Šimamura nesiryžo eiti paskui ją. Jis galvojo apie tai, ką šnekėjo, ir jam pasirodė gerai suprantama, jog ji jaučiasi įžeista. Netrukus, ji tyliais žingsniais sugrįžo ir, atsistojusi tarpdury, pašaukė jį skambiu, aukštu balsu:

— Ar neisite su manim maudytis?

— Hm, galėtume...

— Nepykite ant manęs! Aš jau taip nebegalvoju!

Komaka nenorėjo eiti į jo kambarį, ir Šimamura, paėmęs rankšluostį, išėjo į koridorių. Atkakliai vengdama žiūrėti jam į akis, ji ėjo pirma, palinkusi į priekį. Ji atrodė it varomas nusikaltėlis, sugautas piktame darybės vietoje. Tačiau ligi tik besimaudant kūnas apšilo, ji vėl pasidarė tokia linksma, jog tik laikykis. Apie miegą nebegalėjo būti nė kalbos.

Rytą Šimamurą pažadino vyrų balsai, deklamuojantys kažkokią No pjesę.

Valandėlę jis ramiai klausėsi. Komaka, jau besėdinti prie veidrodžio, atsigręžė į jį ir nusišypsojo.

— Ten svečiai iš slyvų kambario. Vakar, pasibaigus pokyliui, jie mane kvietėsi.

— No trupės iškyla?

— Turbūt.

— Ar jau sninga, ar man tik taip rodosi?

— Sninga.

Komaka atsistojo, atstūmė langines:

— Baigėsi raudonų lapų metas!

Iš peleninio dangaus, kurį lango rėmai tartum dalino į mažus sklypelius, dideliais dribsniais, lyg baltų bijūnų žiedlapiais, leidosi sniegas. Tai buvo tarsi didelis, tylus miražas. Šimamura žiūrėjo pro langą ir stebėjo šį reginį tuščia galva. Matyt, per mažai buvo miegojęs.

No trupės artistai dabar mušė būgnus.

Šimamura prisiminė pernykštį reginį, kai veidrody atsispindėjo baltas ryto sniegas. Vėl atsigręžęs veidrodin, matė šaltus vešlius sniego bijūnų žiedlapius, baltais sūkuriais plevenančius aplink Komakos galvą. Atsisegusi kimono apykaklę, ji šluostėsi kaklą.

Jos oda buvo tokia švari, lyg ką tik išlipusios iš maudyklės. Šimamurai atrodė visai nepanašu, kad ji galėtų būti iš tokių moterų, kurios taip piktai išverčia netyčiom išsprūdusį žodį. Tai pagalvojus, jam darėsi gūdžiai liūdna.

Tolimi kalnai, apsidengę kasdien tamsėjančiu rudens rūbu, dabar iš naujo atgimė baltu sniego žėrėjimu.

Šarmoti kedrai baltame sniego lauke kėlė aukštyn tiesias viršūnes. Kiekvienas jų turėjo atskirą ir vienišą savo kelią į dangų.

Sniegynuose čia verpalai verpta, sniegynuose austa, sniego vandeniu skalauta ir ant sniego baltinta. Viskas gimė sniege, nuo pat pirmosios gijos iki paskutinio rietimo pabaigos. Šiame krašte būna galybės sniego, todėl čia radosi ir japoniškasis „čidžimi“ krepas. „Sniegas — krepo tėvas“, — kažkur senose knygose buvo skaitęs Šimamura.

To sniegynų šalies krepo, audžiamo kaimo mergaičių ilgais žiemos mėnesiais, Šimamura ieškodavo senose parduotuvėse ir siūdavosi iš jo vasarinius kimono. Per savo bičiulius, No teatro aktorius, jis pagaliau susirado krautuvėlę, kurioje buvo prekiaujama senais No teatro drabužiais. Čia jam parodydavo kiekvieną naują tikro „čidžimi“ krepo rietimą, vos atsiradusį rinkoje. Vis labiau pamėgdamas tą krepą, Šimamura ėmė iš jo siūdintis ir lengvus, be pamušalo apatinius kimono.

Senovėje krepo mugės prasidėdavo ankstyvą pavasarį, kai atodrėky imdavo tirpti sniegas, o žmonės nukabindavo nuo laukujų durų žiemines uždangas. Iš tolo atkeliaujantys trijų didžiųjų miestų pirkliai čia turėjo nuolatinius būstus. Iš nuošaliausių kaimų plaukė žmonių minios į pirmutinę pavasario mugę, kur švietė audeklai, visą pusmetį stropiai ir atkakliai austi kalniečių mergaičių. Vienur jie būdavo išdėlioti tik pasižiūrėti, kitur — ir parduoti. Būdavo linksma ir triukšminga lyg per didelę šventę. Prie audeklo prisegtuose rašteliuose galėjai perskaityti audėjos vardą ir kaimą, o geriausi audeklai būdavo sužymėti rūšies ženklais. Audėjų meno sužavėti vyrai iš jų tarpo rinkdavosi sau nuotakas. Čionykštės mergaitės nuo pat vaikystės pradėdavo mokytis verpti ir austi krepą. Pats geriausias buvo austas jaunų, nuo penkiolikos iki dvidešimt penkerių metų. Vyresnių audėjų austas jau nebebuvo toks savotiškai skaistus. Išgarsėjusias audėjas galėjai ant pirštų suskaičiuoti; norėdamos patekti į jų tarpą, mergaitės stengdavusi sudėti į savo darbą visą sielą. Senojo mėnulio kalendoriaus dešimtajame mėnesyje jos pradėdavo verpti, antrajame jau balindavo audeklus, visus tuos ilgus sniego mėnesius užpustytose trobelėse nebuvo kito darbo, ir audėjos savo rankdarbį dirbo su pasiaukojama meile.

Šimamura tarp savo krepų turėjo ir tokių, kurie galėjo būti išausti net Meidži laikotarpio pradžioje; gal būt, juos audė dargi Edo epochos mergaitės. Ir dabar jis kasmet siųsdavo juos balinti sniege. Nebuvo taip jau paprasta tuos senovinius apdarus, dievažin kada ir kieno dėvėtus, kiekvieną pavasarį dėlioti ir siųsti atnaujinimui į jų pačių gimtinę. Tačiau prisiminus senovės audėjas, kurios kadaise ilgas žiemas prarymojo prie brangių rankdarbių, Šimamurai atrodė neįmanoma kitaip su jais elgtis. Jis tartum matydavo ant sniego patiestus audeklus, ryškiai užlietus rausvų rytmetinės saulės spindulių, tokius skaisčius, jog sniegas ir audeklas nuo kits kito nesiskiria. Jam taip gera būdavo, tarsi tie spinduliai nuplaudavo visas vasaros dulkes ir prakaitą, ir pats pasijusdavo skaistesnis ir baltesnis. Tačiau, tiesą sakant, atiduodamas senoje rūbų parduotuvėje išsiųsti balinimui supakuotus krepus, jis pats gerai nežinojo, ar ten iš tiesų bevartojamas senovinis balinimo būdas.