Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Kalnai anapus tilto, jau kur-ne-kur baltuojantys sniego lopiniais, tyliai skendo vakaro sutemose.

Vos pūstelėjus žvarbesniam vėjui, vos nukritus nuo medžio pirmajam lapui, sniegynų krašte prasideda ilga šaltų ir apsiniaukusių dienų virtinė, ir dangus visą laiką atrodo aptrauktas snieginių debesų. Kur pažvelgsi, iš visų pusių boluoja aukšti sniego kalnai. „Galva jau pabalo“, — sako čionykščiai žmonės. Paskui kalnuose pasigirsta pirmas duslus dundėjimas, tarytum jūros bangų mūša; anot žmonių, tai „pilvas urzgia“. Jeigu jau galva pabalo ir pilvas urzgia, žinok, netrukus ims snigti. Taip buvo rašoma vienoje senovinėje knygoje, kaip Šimamura prisiminė.

Pirmas sniegas apdengė laukus aną rytą, kai jis, tebetįsodamas lovoje, klausėsi No teatro artistų rečitatyvo. Nejaugi šiemet jūros ir kalnų balsas jau bus nugriaudėjęs? Šimamura nūnai vis vienišas keliavo ir tik su Komaka šnekėjosi, tai jo pojūčiai, matyt, buvo ypatingai jautrūs pasidarę: vos prisiminus jūros ir kalnų ūžesį, jo ausyse suaidėjo tolimas griausmas.

— Tos vienuolės, turbūt, žiemoja visai atskirtos nuo pasaulio? O ar daug jų čia gyvena? — tęsė jis nutrukusį pokalbį su šeimininke.

— Net labai daug.

— Ką gi jos veikia visą ilgiausią žiemą? Galėtų sau beausti krepą — juk seniau jo tiek daug būdavo priaudžiama šiame krašte.

Į šiuos smalsaus prakeleivio žodžius šeimininkė tik šyptelėjo.

Stotyje Šimamura dvi valandas laukė traukinio, kuris turėjo parvežti jį į kurortą. Užgesus blankaus saulėlydžio spinduliams, spustelėjo speigas. Žvaigždės ryškiai spindėjo šaltame dangaus skliaute. Šimamura pajuto, kaip ledinis šaltis stingdo kojas.

Grįždamas į kurortą, jis pats gerai nenusivokė, ko buvo tikėjęsis iš šios trumpos kelionės. Taksi pervažiavo geležinkelį. Važiuojant pro šventyklos kedrų giraitę, prieš akis iškilo ryškiai apšviestas pastatas. Šimamura su palengvėjimu atsiduso, išvydęs gerai pažįstamą Kikumuros restoraną. Prie durų sustojusios, ten šnekučiavosi kelios geišos. Tikriausiai ir Komaka yra jų tarpe, pagalvojo Šimamura ir jau pažino ją.

Automobilis staiga sulėtino greitį. Vairuotojas gal jau buvo girdėjęs apie Šimamuros ir Komakos draugystę!

Šimamura nusigręžė ir žiūrėjo pro užpakalinį langą, Sniege buvo matyti giliai įspaustos automobilio vėžės. Ryškioje žvaigždžių šviesoje jos tįso neužmatomon tolumon.

Taksi priartėjus prie Komakos, ji negalvodama, tarytum užsimerkusi užšoko ant jo laiptelių. Net nestabtelėjęs, automobilis lėtai kilo į kalną. Susirangiusi ant laiptelio, Komaka iš visų jėgų laikėsi įsikabinusi į durų rankeną. Pripuolusi prie automobilio, ji visu kūnu kietai prisispaudė prie jo; Šimamura pajuto artėjant kažką šiltą ir švelnų. Jos poelgis nepasirodė jam nei keistas, nei neatsargus. Komaka pakėlė ranką, lyg siekdama apkabinti langą, plati jos kimono rankovė nuslydo žemyn, ir iš po jos pasirodęs ryškus raudonas apatinio drabužio kraštas, plakdamasis į storą lango stiklą, uždengė drebančio nuo šalčio Šimamuros akis.

— Kur jūs buvote? Sakykite, kur buvote? — prispaudusi prie stiklo kaktą, sušuko Komaka.

— Saugokis! Gali susižeisti! — šūktelėjo jis, bet tai buvo tik meilus žaidimas. Pagaliau, atsidariusi dureles, ji puolė jam ant kelių. Tuo tarpu automobilis sustojo, privažiavęs kalno papėdę.

— Dabar pasakykite, kur buvote?

— Bet...

— Kur jūs važinėjote?

— Tai visai nereikšminga!

Šimamura nustebo, pamatęs, kad jos kimono dabar jau visai kaip visų geišų.

Vairuotojas vis dar nesijudino iš vietos, ir Šimamurai pasirodė nebepatogu sėdėti susispaudus šiame automobilyje, kurio kelionė jau buvo pasibaigusi.

— Išlipam, — pasakė jis.

Komaka paglostė Šimamuros rankas, kurias jis laikė sudėtas ant kelių.

— Ak, koks jūs sustiręs! Rankos kaip ledas! Kodėl gi jūs nesivežėte manęs?

— Šit kaip! Turėjau ir tave vežtis?

— Keistas jūs žmogus!

Linksmai nusijuokusi, Komaka stačiais akmeniniais laiptais ėmė kopti į kalną.

— Aš mačiau jus išvažiuojant, — tęsė ji. — Antrą ar trečią valandą po pietų, teisybė?

— Teisybė.

— Užgirdau automobilį ir išbėgau pro duris pažiūrėti. O jūs gal nė neatsisukote?

— O kaip tu manai?

— Net nepažvelgėte! Ir kodėl gi jūs neatsigręžėte į mane?

Šimamura nežinojo, ką atsakyti.

— Prisipažinkit, juk nė nepagalvojot, kad į jus žiūriu?

— Žinoma, nepagalvojau!

— Matote! Taip ir maniau.

Tyliai ir džiugiai nusijuokusi, ji prisiglaudė prie jo peties.

— Dabar pasakykit: kodėl manęs neėmėt sykiu? O grįžtate sušalęs į ledą! Tai man visai nepatinka!

Staiga tolumoje sukaukė gaisro sirena, ir abu grįžtelėjo atgal.

— Gaisras! Gaisras!

— Iš tikrųjų, gaisras...

Pačiame kaimo vidury kilo į dangų liepsnos stulpas.

Kažką neaiškiai šūktelėjusi, Komaka tvirtai įsikibo Šimamurai į ranką.

Pro juodų dūmų debesį plaikstėsi milžiniški liepsnos liežuviai, čia rodėsi, čia vėl nyko. Šliauždami pašaliais, jie laižė stogų atbrailas.

— Kur čia kas dega? Ar tik ne muzikos mokytojos namai, kur gyvenai pernai?

— Ne, negali būti.

— Tai kur?

— Kiek aukščiau, įkainiui. Prie stoties.

Liepsna dabar plykstelėjo aukštai viršum stogų.

— Tai kokonų sandėlis! Ak, dega sandėlis! — suriko Komaka, baugiai glausdamasi prie Šimamuros peties.

— Tikrai? Sandėlis? Sandėlis!

Gaisras liepsnojo vis smarkiau. Nuo kalno žiūrint, ūžianti liepsna po begaliniu žvaigždėto dangaus skliautu atrodė taiki ir jauki, lyg gražus fejerverko reginys. Tačiau staiga į juos siūbtelėjo baugus nerimas, tartum ausyse ūžianti gaisro audra.

— Eikš čia, ko išsigandai?

— Ak, ak...

Komaka purtė galvą, kūkčiojo, apsipylusi ašaromis. Šimamura švelniai suėmė rankomis jos veidą, kuris staiga jam pasirodė labai mažytis. Mergaitės smilkiniai tvinkčiojo.

Kai pamatė gaisrą, Komaka neištvėrė neverkusi. Šimamura laikė ją apkabinęs. Jis nė neklausė, ko ji rauda.

Staiga ji liovėsi verkti ir pažiūrėjo aukštyn, Šimamurai į veidą:

— Ak, juk šįvakar kokonų sandėlyje rodė filmą! Ten gi prisirinkę daug žmonių, jūs tik įsivaizduokite, kas ten dedasi!

— Baisu pagalvoti!

— Tikrai bus nukentėjusių, gal ir žuvusių.

Uždusę abu skubėjo laiptais aukštyn, iš kur buvo girdėti žmonių šūksmai. Kalno viešbutyje daugelis antro ir trečio aukšto langų buvo atdari. Liepsnos atšvaitų nutviekstoje verandoje sustoję žmonės žiūrėjo į siaučiantį gaisrą. Sodo pakrašty nuo viešbučio žibintų šviesos, o gal nuo žvaigždžių spindesio ryškiai matėsi tamsūs nuvytusių chrizantemų siluetai. Akimirksniui gėlės tartum sušvito gaisro liepsnos atspindžiais. Už jų stoviniavo žmonių būrelis. Laiptais žemyn bėgo keletas vyriškių, o kartu su jais viešbučio administratorius.

— Tai — kokonų sandėlis? — šūktelėjo jiems Komaka.

— Taip!

— Sužeistų daug?

— Dabar ten traukia žmones iš degančio namo. Liepsna pagriebė filmo juostą, ir bemat užsiplieskė gaisras. Man paskambino telefonu. Žiūrėk! — administratorius mostelėjo į kalno viršūnę. — Iš antro aukšto vaikus mėto!

Komaka apsigrįžusi ėmė leistis laiptais žemyn, paskui administratorių. Nuo kalno plūstančių žmonių srautas patraukė ją su savim, ir ji nubėgo drauge su visais.

Šimamura nuskubėjo iš paskos.

Nuo laiptų papėdės gaisro pro namus nebesimatė, tik liepsnų liežuviai plaikstėsi viršum stogų, bet vis artyn veržėsi triukšmas. Nerimo apimta, Komaka bėgo ir bėgo.