Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Žmonės persakinėjo vieni kitiems tuos pačius gandus: kaip užsidegusi filmo juosta, kaip gelbėję vaikus, mesdami vieną po kito iš antro aukšto, ir žmonių aukų nesą, ir kaip gerai, kad sandėlyje nebuvę sudėta nei kokonų, nei ryžių... Tačiau visą minią vienijo keista tyla. Ugnis visiems atėmė žadą, ir jos akivaizdoje visa praeitis nebeteko reikšmės. Žmonės stovėjo, įsiklausę į ūžiančios liepsnos ir ugniagesių pompų triukšmą.

Kartkartėmis pasirodydavo atbėgantys iš kaimo pavėlavusieji, šaukdami artimuosius. Kažkas šūkteldavo atsakydamas, ir minioje nuskardėdavo džiaugsmingi balsai. Ugniagesių sirenos jau buvo nutilusios, ir tik šie laimingi šūksmai trikdė iškilmingą ramybę.

Pabijojęs, kad žmonės nepamatytų jųdviejų kartu, Šimamura nepastebimai atsiskyrė nuo Komakos ir užėjo už vaikų būrio. Nuo gaisro karščio vaikai traukėsi atatupsti. Sniegas po jų kojomis tirpo. Tačiau ir priešais sustojusią žmonių sieną sniegas greitai tižo nuo kaitros ir nuo ugniagesių vandens, iš jo darėsi purvynas.

Jie stovėjo laukymėje palei sandėlį, kur susibūrė daugumas žmonių, atbėgusių centrine gatve.

Gaisras, matyt, prasidėjo prie pat durų, kur buvo įtaisytas kino projektorius. Pusė sandėlio jau buvo sudegusi, be stogo ir be sienų, tačiau trobesio skeletas iš sijų ir pastapų dar tebestovėjo. Skiedrų stogas ir lentinės sienos, matyt, greit supleškėjo, ir pastato erčioje dabar tik kur-ne-kur rangėsi dūmai. Nuolat liejamas vandeniu, stogas nebedegė, tačiau gaisras dar nebuvo aprimęs. Liepsna staiga prasiverždavo netikėčiausiose vietose ir, priblokšta visų trijų pompų vandens srauto, svaidė dangun šūsnis kibirkščių ir juodus dūmų debesis.

Kibirkštys sklido žvaigždėtame danguje, ir Šimamurai atrodė, kad jis kartu su jomis skrieja į Paukščių taką. Dūmų juosta sroveno aukštyn žvaigždžių keliu, kuris pats priešpriešiais leidosi žemėn jos pasitikti. Pasiklydusi vandens čiurkšlė iškilo į dangų ir apsigaubė baltais garais, tartum suspindėdama Paukščių tako šviesa.

Nežinia iš kur atsiradusi Komaka staiga truktelėjo jį už rankos. Šimamura tylėdamas atsigręžė. Ji žiūrėjo į ugnį, o jos rimtame, nuo susijaudinimo išraudusiame veide plaikstėsi liepsnos šešėliai. Plaukai buvo išsidraikę, o kaklo raumenys atrodė keistai įtempti. Šimamuros širdį suspaudė nerimas. Jo rankos buvo šaltos, bet Komakos delnas degte degė. Staiga jis kažkodėl pajuto, kad artėja išsiskyrimo valanda.

Liepsna vėl nauja jėga įsiplieskė viršum durų skersinio. Ugniagesiai nukreipė ton pusėn vandens čiurkšles, ir balkiai sulingavę žnegtelėjo žemėn, pakeldami suodžių ir garų debesį.

Staiga visa minia sulaikė kvapą. Liepsnose pasimatė krintančios moters kūnas.

Sandėlio antrasis aukštas, kaip tikrame teatre, turėjo balkoną. Jis buvo neaukštai, ir visas kritimas tetruko akimirksnį, bet puolantis kūnas buvo matyti nepaprastai ryškiai. Tai buvo keistas reginys; atrodė, lyg kristų lėlė, Buvo aišku, kad moteris be sąmonės. Kūnas žnegtelėjo ant žemės be garso, nesukeldamas net dulkių, nes ten buvo prilieta vandens. Ji nukrito tarp dviejų ugnių — vienoje pusėje teberuseno senas židinys, kitoje jau plieskėsi kylanti nauja liepsna.

Į tą senąjį ugnies židinį viena pompa nukreipė srovę, ir kaip tik tos srovės viršūnėje pasimatė moters kūnas. Toks buvo tasai kritimas. Kūnas buvo visiškai horizontalioje padėtyje. Šimamura šoktelėjo atatupstas. Tačiau jis nejuto nei baimės, nei pavojaus. Šis reginys buvo jam lyg nerealaus pasaulio fantomas. Ant žemės nukritęs pastiras kūnas suglebo it negyva lėlė. Jis atrodė taip, tartum ir gyvybė, ir mirtis jame jau nurimo. Šimamurą neramino tik viena mintis — kad tas gulsčias pavidalas nepasvirtų ore, kad koja ar ranka nepalinktų ir nesuardytų reginio rimties. Akimirką jau pasirodė, kad taip gali atsitikti, tačiau kūnas nukrito visai horizontaliai.

Komaka klaikiai suriko ir užsidengė rankomis akis. Šimamurai net nevirptelėjo blakstienos.

Kada jis pažino, kad tai Joka? Minios aiktelėjimas ir Komakos riksmas pasigirdo vienu metu. Ir beveik tą pat akimirką ant žemės konvulsiškai truktelėjo Jokos koja.

Šimamurą pervėrė Komakos riksmas. Kai Jokos koja truktelėjo, jį perėjo šiurpas iki kojų pirštų galų. Skaudu ir graudu staiga jam pasidarė. Jo širdis krūtinėje daužėsi.

Jokos konvulsija buvo vos pastebima ir greit visai dingo.

Akimirką prieš tai Šimamura aiškiai pamatė Jokos veidą ir ryškų kimono, išmargintą strėlėmis raudoname fone. Ji nukrito aukštielninka. Kimono skvernai atsivertė kiek aukščiau kelių. Nors ji trenkėsi į žemę, bepasireiškė tik ši konvulsija, jokių judesių daugiau, — matyt, ji nieko jau nebejautė. Šimamura šio įvykio metu mąstė ne apie pačią mirtį; jis nujautė vien, kad Jokoje pamažu gyvybė keičiasi.

Iš antrojo aukšto balkono, nuo kurio pirma nukrito Joka, dabar keli rąstai nusviro ir suliepsnojo ties jos veidu. Jokos akys, mokėjusios taip veriamai gražiai žiūrėti, buvo užmerktos, o atkištas smakras tęsė lygią kaklo liniją. Blyškiame jos veide šmėsčiojo liepsnos atšvaitai.

Šimamura staiga prisiminė žiburių atspindžius, kuriuos matė Jokos veide kadaise traukinyje, keliaudamas pas Komaką, ir jo širdis sudrebėjo. Viena akimirka prieš akis nušvito visas laikas, kurį buvo praleidęs drauge su Komaka. Daug skausmo ir sielvarto buvo jam šioje reminiscencijoje.

Komaka staigiai atšoko nuo Šimamuros, beveik tą pat akimirką, kai ji suriko ir užsidengė akis. Susirinkusių žmonių minia atrodė tartum sustingusi sulig vienu bendru milžinišku atodūsiu.

O Komaka svyruodama iš lėto žengė per juodus, vandens permerktus degėsius, ir ilgas geišos kimono vilkosi žeme. Ji laikė prispaudusi prie krūtinės Joką. Jos veide matėsi baisi įtampa. Jokos galva buvo nusvirusi, o veidas toks tuščias, lyg jos siela jau skristų į dangų. Į Komaką žiūrėdamas, nebūtum galėjęs pasakyti, ar ji laiko glėbyje savo auką, ar sau bausmę.

Kleganti žmonių minia pasidavė į priekį ir glaudžiai jas apsupo.

— Traukitės! Traukitės! — išgirdo Šimamura Komaką šaukiant.

— Vargšelė pamišo, vargšelė pamišo! — šaukė ji tartum be proto.

Šimamura norėjo prisibrauti prie jos, tačiau keletas vyrų, kurie iš Komakos atėmė Joką, jį stumtelėjo šalin, net jis susverdėjo. Kai, atgavęs pusiausvyrą, pakėlė akis, jam pasirodė, kad Paukščių takas su perkūno trenksmu krenta ant jo.

TRUMPAI APIE AUTORIŲ

Jasunaris Kavabata (g. 1899 m.) — žymi asmenybė ne tik Japonijos, bet ir pasaulinėje literatūroje. Jo kelias į literatūrą prasidėjo labai anksti. Pirmoji rašytojo knyga buvo „Šešiolikmečio dienoraštis“, rašytas 1915 m., nors išspausdintas po dešimtmečio. Vėliau pasirodė romanai „Šokėja iš Ižu“ (1926), „Kalnų aidai“ (1949), „Tūkstantis gervių“ (1950), „Mėnulio atspindys“ (1953).

Jasunaris Kavabata taip pat ir literatūros kritikas. 1924 m. su grupe rašytojų jis įkūrė žurnalą „Literatūros epocha“, tapdamas naujos japonų literatūros srovės neosensualizmo pradininku. Šiuolaikinėje japonų literatūroje Jasunaris Kavabata turi daug pasekėjų. Jo kūriniai išversti į daugelį Europos kalbų.

1968 m. Jasunariui Kavabatai paskirta Nobelio premija.

Romanas „Sniegynų šalis“ (rašytas 1934— 37 m., paskutinis skyrius— 1947 m.) — vienas žymiausių rašytojo veikalų. Jame — savotiškas estetinis pasaulio suvokimas, senosios japonų literatūros simbolika, skaudus gyvenimo tragizmas ir kartu vėsi jo kontempliacija, kaip šaltas ir vaiskus sniegynų šalies oras Japonijos šiaurėje. Jo herojų gyvenimas— tikrovė sapne ir sapnas tikrovėje. Tačiau grožis jiems yra amžina vertybė trapiame laikinumo pasaulyje. Grožio jie ieško daiktuose ir gamtoje, meilėje ir mene.