Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Žiūrėk, nepaslysk! Sniegas pašalęs, — šūktelėjo Šimamura.

Ji atsigręžė ir akimirką stabtelėjo.

— Jau niekas nebepagelbės... Tačiau jums tikrai nereikėtų ten eiti. Man neramu dėl tų žmonių.

Šimamura sutiko, kad ji sako tiesą. Jam nebuvo didelio reikalo skubėti į gaisrą. Kai susijaudinimas praėjo, jis pamatė po kojomis geležinkelio bėgius. Jiedu buvo jau prie pervažos.

— Paukščių takas! Kaip gražu! — žvelgdama aukštyn, sušnibždėjo Komaka. Ji bėgo toliau, pakėlusi akis į žvaigždėtą dangų.

Paukščių takas! Šimamura taip pat žiūrėjo į dangų.

Staiga jam pasirodė, kad jis pats plevena erdvėje tarp žvaigždžių. Jos spindėjo taip arti, jog jų šviesa ir jį kėlė aukštyn. Ar ne tą patį begalinį Paukščių taką regėjo kadaise poetas Bašo, plaukdamas per audringą vandenyną? Šis dangaus srautas su visa savo grožio nuogybe leidosi žemyn apglėbti po nakties skliautu besiilsinčios žemės. Tas reginys dvelkė baisia aistra. Šimamurai staiga pasirodė, kad blyškiame žvaigždžių take, atitrūkęs nuo žemės, plevena mažas jo paties šešėlis. Giedroje naktyje ryškiai spindėjo ne tik visos net mažiausios žvaigždelės, bet ir mirgančios smulkutės žvaigždžių dulkės. Jo žvilgsnis skendo begalinėje žvaigždėto dangaus gelmėje.

— Ei, palauk manęs! — šūktelėjo jis Komakai.

— Eikite, eikite čionai! — atsiliepė ji.

Komaka skubėjo link tamsaus kalno, kurį gaubdamas, leidosi žemyn žvaigždžių takas.

Ji, matyt, laikė suėmusi kimono kraštą, nes su kiekvienu rankos judesiu blykčiojo raudonas jo pamušalas. Šimamura juste juto tą raudonį žvaigždžių nušviesto sniego fone.

Jis leidosi iš visų jėgų ją vytis.

Komaka stabtelėjo, paleido kimono kraštą ir pastvėrė jį už rankos:

— Jūs irgi eisite tenai?

— Eisiu.

— Taip? Ieškote vis naujų sensacijų?

Ji vėl pasikėlė kimono kraštą nuo sniego.

— Grįžkite atgal, prašau jus! Žmonės iš manęs juoksis.

— Gerai, tik dar galiuką paėjėsiu.

— Negalima! Kaimo žmonės piktinsis, pamatę mus ten drauge.

Šimamura, linktelėjęs galva, norėjo sustoti, tačiau Komaka, įsikibusi jam į rankovę, žengė toliau.

— Aš greit grįšiu, jūs kur nors palaukite manęs. Kur mes susitiksim? — klausė ji.

— Man vis tiek.

— Hm. Ne, palydėkite mane dar truputėlį!

Staiga pažvelgusi jam į akis, ji papurtė galvą.

— Ne! Aš taip nenoriu! — sušuko ir puolė jam prie krūtinės. Šimamura susvyravęs žengtelėjo atgal. Prie kelio krašto po sniegeliu buvo svogūnų lysvė.

— Jūs perdaug žiaurus! — sušuko Komaka, prapliupdama nesulaikomu žodžių srautu. — Ką jūs darote! Sakote, aš esanti gera moteris... Kaip gali tokius dalykus kalbėti žmogus, kuris rengiasi netrukus iškeliauti?

Šimamura prisiminė, kaip ji tuomet susijaudinusi smaigstė tatami sidabrine savo plaukų sage.

— Aš taip raudojau tada! Ir grįžusi namo, vis dar verkiau. O dabar man be galo baisu, kad tuoj liksiu viena. Bet vis dėlto jūs išvažiuokite kuo greičiau! Juk aš niekuomet negalėsiu pamiršti, kad jūs mane pravirkdėte!

Pagalvojus, kad tie keli dorai nesuprasti žodžiai galėjo taip giliai ir skaudžiai įsirėžti jos širdyje, Šimamurą nusmelkė aitrus ir bejėgiškas gailesys. Tačiau mąstyti apie tai nebuvo kada: nuo gaisro pusės vėl pasigirdo žmonių šūksmai. Naujai siūbtelėjusi liepsna sviedė dangun žėruojančių kibirkščių srautus.

— Ak, vėl prasideda! Kokia baisi ugnis!

Abu vėl ėmė bėgti, tartum tuo skubėjimu mėgindami rasti nuo kažko išsigelbėjimą.

Komaka bėgo gerai. Ji tartum skriete skriejo, vos liesdama sniegą savo mediniais sandalais, beveik visai nemosuodama prispaustomis prie šonų rankomis, verždamasi pirmyn visa savo krūtinės jėga. Gal todėl Šimamurai jos figūrėlė pasirodė tokia mažytė. Jis pats, kresnas ir apkūnus, negalėjo greit pabėgti. Stengdamasis nepaleisti iš akių Komakos, jis netrukus priilso. O ji, taip pat pritrūkusi kvapo, staiga susvyravo ir atsirėmė į Šimamurą:

— Akys ašaroja nuo speigo!

Jos skruostai degė raudoniu, tik akis svilino šaltis. Ant Šimamuros blakstienų taip pat buvo drėgna. Jis pažvelgė aukštyn, ir visas Paukščių takas užliejo akis. Šiaip taip jis sulaikė blakstienose besitvenkiančias ašaras.

— Ar Paukščių takas čionai visuomet toks?

— Paukščių takas? Tikrai, jis stebuklingai gražus. Bet ne kiekvieną naktį būna toks, kaip dabar. Šiąnakt jis nepaprastai šviesus.

Paukščių takas, rodės, ėjo viršum jų, ta pat linkme, kaip ir jie bėgo. Į Komakos veidą tarsi jo spinduliai švietė. Tačiau siauros aukštos nosies linija menkai tesimatė, mažos lūpos atrodė bespalvės. Buvo sunku patikėti, kad toji aukštybėse srovenanti šviesa iš tikrųjų tėra tokia menka. Tai buvo žvaigždžių šviesa, blankesnė net už mėnulio jaunatį, bet pats Paukščių takas švytėjo skaisčiau, negu mėnesienos dangus. Toje blyškioje bešešėlėje šviesoje Komakos veidas atrodė kaip senoviška kaukė, ir buvo keista, kad nuo jos sklinda moters šiluma.

Šimamura dar kartą pažvelgė į dangų, ir jam vėl pasivaideno, kad Paukščių takas leidžiasi žemyn švelniai apkabinti žemės.

Žvaigždžių kelias užliejo jo kūną lyg milžiniška šiaurės pašvaistė. Jis pasijuto esąs pasaulio krašte.

Aplink viešpatavo vienatvė, tyli ir šalta, tačiau joje buvo justi geismingas nerimas.

— Kai išvažiuosite, aš gyvensiu labai dorai, — tarė Komaka.

Ranka prisilaikydama pairusius plaukus, ji žengė tolyn, tačiau už keleto žingsnių vėl atsigręžė į jį:

— Kas yra? Aš nenoriu taip!

Šimamura sustojo ir stovėjo.

— Aha! Jūs palauksite? Paskui sykiu nueisime į jūsų kambarį.

Pamojusi kaire ranka, ji leidosi bėgti. Šimamurai pasirodė, kad jo akyse ją prarijo didelis juodas kalnas. Jo viršūnę gaubė šviesus Paukščių tako pakraštys, o visas platus žvaigždžių kelias didingai švytėjo aukštame danguje, ir kalnas jo papėdėje atrodė dar tamsesnis.

Šimamurai vos žengus porą žingsnių, Komaka jau buvo dingusi už centrinės gatvės namų. Staiga pasigirdo skardūs ritmiški šūksmai.

— Op-lia! Op-lia!

Keletas vyrų tempė gatve ugniagesių pompą. Paskui juos plūdo vis nauji žmonių būriai. Šimamura taip pat pagaliau įžengė gatvėn. Čia pasirodė dar viena pompa. Ją praleidęs, pats nuskubėjo iš paskos.

Tai buvo sena, medinė, rankinė pompa. Ją tempė virtinė vyrų, sukibusi už ilgo lyno, o šalia ėjo kiti, — matyt, tie, kurie turėjo ją aptarnauti. Pompa buvo juokingai maža.

Komaka, taip pat praleisdama ugniagesius, pasitraukė į gatvės pakraštį ir, pamačiusi Šimamurą, toliau bėgo su juo kartu. Minia akimirkai prasiskyrė, davė pompai kelią, ir vėl siūbtelėjo iš paskos, tarytum jos jėgos traukiama. O jiedu abu dabar tebuvo lašelis tame į gaisrą subėgusių žmonių sraute.

— Atbėgote irgi? Iš smalsumo? — tarė Komaka.

— Kaip čia pasakius... Bet iš tos pompos naudos nedaug tebus. Jai tikriausiai koks šimtas metų!

— Teisybė. Tik žiūrėkite, nepargriūkite.

— Tikrai slidu.

— Taip, taip... Ak, jums reiktų pamatyti, kaip atrodo mūsų kaimas, kai ištisas naktis čia siaučia pūgos! Tik, žinoma, neatvažiuosite.. Pamatytumėt, kaip fazanai ir laukiniai triušiai sulekia ieškoti prieglobsčio į žmonių būstus!

Skambus jos balsas aidėjo ugniagesių šūksmų ir bėgančių žmonių žingsnių ritmu. Šimamura juto neramų savo širdies plakimą.

Jau visai čia pat buvo girdėti, kaip ūžia gaisro liepsna. Prieš jų akis kilo aukštyn ugnies liežuviai. Komaka stipriai įsikibo į Šimamuros alkūnę. Tamsūs, žemi namų stogai tartum sunkiai alsavo, čia nutvieskiami gaisro liepsnos, čia vėl paskęsdami nakties šešėlyje. Po kojomis gatve sroveno gesinimui suvartotas vanduo. Juodu abu stovėjo minioje, lyg jau nuo kurio laiko tapę jos dalimi. Aitrūs gaisro svilėsiai maišėsi su keistu kvapu, lyg būtų verdami kokonai.