Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Ji nusijuokė, bet staiga, skaudžiai sudejavusi, užsimerkė ir paleido ant grindų kimono kraštą, pasvirdama į Šimamurą:

— Palydėkite mane namo!

— Argi tau jau reikia išeiti?

— Ką čia šnekėti. Einu, ir viskas. Visi iškeliavo į kitą užeigą. Aš viena palikau, pasakiau, kad čia dar daug darbo. O jeigu jie grįždami užeis kviesti į maudyklą ir neras, tai tik kils nereikalingų kalbų.

Nors smarkiai girta, ji tvirtai ir greit leidosi nuo stataus kalno.

— Jūs pravirkdėte tą mergaitę!

— Na taip, jai tikrai ne visi namie!

— O jums, matyt, malonu taip sakyti apie žmogų.

— Pati juk taip kalbėjai! Ji ir pravirko, prisiminusi tavo žodžius, kad ji greit išprotėsianti.

— Taip? Tai aš nieko daugiau ir nesakau.

— Bet nepraėjo nė dešimt minučių, ir vėl ji linksmai traukė dainą maudykloje.

— Toks jau jos įprotis.

— Ji mane nuoširdžiai prašė, kad būčiau tau geras.

— Keistuolė! Bet galėtumėt neplepėti apie tokius dalykus.

— Neplepėti? Kodėl tu bemat susierzini, vos užsimenu tą mergaitę?

— Ar norėtumėt ją turėti?

— Iš kur tau tas šovė galvon!

— Aš kalbu rimtai. Kai žiūriu į ją, visada man toks įspūdis, kad ji dar bus man sunki našta. Negaliu atsikratyti tos minties. Jeigu Joka jums patinka, įsižiūrėkite į ją atidžiau! Jūs suprasite, ką aš turiu galvoje.

Ji prisiglaudė, uždėjusi ranką jam ant peties, bet staiga papurtė galvą:

— Ne, ne. Jeigu ji atitektų į tokias rankas, kaip jūsų, gal ir neišprotėtų. Ar nenorėtumėt nuimti nuo, mano pečių šios naštos?

— Liaukis, tu jau perdedi.

— Žinoma, jūs manote, aš girta ir plepu nesąmones. Bet jei patikėčiau, kad jai su jumis bus gera, ramiai šokčiau kalnuose bedugnėn. Tai būtų puiku!

— Na jau!

— Ak, palikite mane ramybėje!

Komaka smulkiais žingsneliais nubėgo šalin, bet čia pat sustojo prie laukujų durų: čia buvo jos namai..

— Tikriausiai tavęs šiandien niekas nebelaukia.

— Nieko, tuoj įeinu.

Sausu, gergždžiančiu garsu sudejavo pakeliamos, durys.

— Einam pas mane, — sušnibždėjo jam.

— Tokiu metu?

— Namuose visi jau sumigę!

Šimamura nesiryžo.

— Jeigu ne, tai aš jus parlydėsiu į viešbutį, — tarė Komaka.

— Kam gi, pareisiu ir vienas.

— Bet jūs juk dar nesate matęs mano kambario...

Įžengę pro virtuvės duris, jie pamatė ramiai miegančius namiškius. Ant grindų buvo sukloti kieti, palaikiai čiužiniai iš tos pačios šiurkščios medžiagos, iš: kurios vietiniai kalnų žmonės siuvosi kelnes. Dulsvoje žibinto šviesoje čia šalia vienas kito gulėjo šeimininkai, kokių šešiolikos metų jų duktė ir dar penketas, ar šešetas vaikų. Tas reginys Šimamurai pasirodė beviltiškai liūdnas, bet kartu pilnas vitališkos jėgos.

Jis žengtelėjo atgal, tartum pastūmėtas šilto miegančiųjų alsavimo. Tačiau Komaka jau buvo uždariusi girgždančias duris ir ėjo per priemenę, visai nesivaržydama savo žingsnių triukšmo. Šimamurai ant pirštų galų sėlinant pro miegančių vaikų galvutes, jo širdis suvirpėjo keistu mielu jausmu.

— Palūkėkite čionai! Uždegsiu viršuje šviesą.

— Nedek, nereikia.

Šimamura užlipo tamsiais laiptais. Atsigręžęs pamatė už miegančių vaikų veidelių saldumynų parduotuvės vitriną.

Viršuje buvo keturi kaimiški kambarėliai, iškloti senais tatami.

— Vienai pačiai man čia net per daug vietos, — pasakė Komaka.

Sustumiamos kambarių pertvaros buvo išimtos, Komakos čiužinys ir antklodės, tvarkingai sulankstytos ir sudėliotos, gulėjo už aprūkusių durų, o ant sienos kabojo išeiginis kimono. Viskas čia priminė greičiau lapės ar barsuko olą, negu žmogaus būstą.

Komaka patogiai įsitaisė ant paaukštinimo nišoje, o Šimamurai pastūmėjo vienintelę čia turimą minkštą pagalvėlę.

Ji pasižiūrėjo į veidrodį.

— Ak, aš raudona kaip ugnis! Nejaugi esu tokia girta?

Paskui ėmė kažko apgraibom raustis viršutiniame komodos stalčiuje.

— Štai, čia mano dienoraščiai!

— Kaip daug!

Kartu su dienoraščiais Komaka išėmė mažą, margu popierium apklijuotą dėžutę, pilną cigarečių.

— Jos kiek aplamdytos, nes aš jas kišuosi į rankovę ar už juostos ir parsinešu, kai man padovanoja svečiai. Bet niekis, jos švarios. Užtat turiu visokių rūšių.

Ji ištraukė visą saują cigarečių ir atkišo Šimamurai.

— Tik degtukų neturiu. Pati mečiau rūkyti, tai man nebereikia.

— Tiek to. O čia tavo pradėtas siuvinys?

— Taip, bet dabar rudens sezone tiek daug svečių, jog neturiu kada nė beprieiti.

Ji atsigręžė į komodą ir nustūmė siuvinį į šalį.

Puiki komoda su gražiomis išilginėmis medžio rievėmis ir daili, raudonai lakuota siuvinių dėžutė, tikriausiai, buvo likiniai dar iš Tokijuje gyventų metų. Šimamura juos jau matė, kai pirmąsyk aplankė Komaką jos palėpėje, senajame kambaryje, panašiame į popierinę dėžutę. Čia, šiame skurdžiame būste, tie daiktai atrodė tikrai apgailėtinai.

Nuo lempos iki guolio galvūgalio ėjo plona virvutė.

— Taip patogiau užgesinti šviesą, kai vakare skaitau atsigulusi.

Pritūpusi ant grindų ir žaisdama tarp pirštų virvute, ji atrodė kaip ištikima, maloni ir kukli žmona. Vis dėlto ji buvo kažko sumišusi.

— Šiame urve tu man primeni pasakos lapę, kuri vestuvių naktį apdumia akis jaunikiui, įtikinusi jį, kad aplinkui stebuklingi rūmai.

— Taip ir yra.

— Ir čia ketini gyventi visus ketverius metus?

— Pirmieji juk jau baigiasi. Laikas greit bėga.

Šimamurai atrodė, kad jis vis tebegirdi apačioje miegančių žmonių alsavimą. Nebežinodamas, apie ką dar galėtų kalbėti, jis skubiai pakilo eiti.

Komaka nuėjo paskui jį uždaryti durų. Pravėrusi jas, iškišo galvą ir pažiūrėjo į dangų:

— Atrodo, greitai snigs. Baigiasi raudonų lapų metas!

Išėjusi pro duris, ji pradėjo deklamuoti:

Šiandieną kalnuose jau sninga,

Nors dar rudens raudoni lapai dega...

— Na, miegok saldžiai!

— Aš jus palydėsiu — tik iki viešbučio durų! Tačiau įėjusi su Šimamura vidun, ji greit pasakė „labanakt“ ir kažkur išnyko. Netrukus grįžo į jo kambarį, nešina dviem taurėmis, sklidinomis šaltos sakės:

— Gerkite! Bent sykį gerai pauliosime!

— Meldžiamoji, iš kur tu tai atsinešei? Juk visi čia jau miega!

— Žinau tokią slaptą vietą!

Ji, matyt, jau gurkštelėjo, pripildama taures, o ir vakaro girtis dar nebuvo praėjęs. Prisimerkusi ji žiūrėjo, kaip liejasi sakė iš taurės jos rankoje.

— Patamsy gerti nelabai skanu, — tarė ji.

Šimamura nelabai dailiai išgėrė stiklą, kurį laikė ji.

Kitąsyk jis nuo tiek sakės nebūtų įkaušęs, bet dabar, gal dėl to, kad buvo tik atėjęs iš lauko, sakė mušė jam į galvą ir ėmė pykti širdis; juto, kaip atslūgsta iš veido kraujas, ir užsimerkęs išsitiesė ant tatami, Komaka apkabino jį išsigandusi, ir Šimamura nurimo lyg vaikas, apglobtas moteriškos šilumos.

Sumišusi Komaka buvo panaši į mergaitę, laikančią ant rankų svetimą kūdikį. Pasikėlusi nuo pagalvio, žiūrėjo į jį tartum į miegantį vaiką.

Po valandėlės Šimamura staiga pasakė:

— Tu tikrai gera mergaitė!

— Kaip tai suprasti? Kuo gi aš jau tokia gera?

— Išties, tu esi gera mergaitė!

— Ką? Jūs tyčiojatės iš manęs! Ką čia kalbate? Juk tai nesąmonė!

Ji nusigręžė ir, vis dar palengva sūpuodama Šimamurą, rėžė keletą trūkčiojančių žodžių, it botago kirčiu. Po to nutilo.