Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Na, aš ateisiu vėliau! — sakydavo ji, išgerdavo stiklinę vandens ir kalbėdavo toliau:

— O gal ir nebeateisiu. Jūs įsivaizduokite: trisdešimt svečių, o tiktai trys geišos. Darbo tiek daug! Vargu ar galėsiu ištrūkti bent valandėlę.

Tačiau po kiek laiko ji vėl pasirodydavo Šimamuros kambary.

— O, sunki mano dalia! Jų trisdešimt, o mūsų tiktai trys... Ir daugiausia tenka man, nes ūš mano draugių viena seniausioji iš mūsų, o kita — jauniausioji! O tie svečiai tokie šykštuoliai! Tikriausiai, kokia vagabundų gauja. Trisdešimčiai žmonių turi būti bent šešios geišos. Aš jiems parodysiu! Pradėsiu gerti, tai jie išsigąs!

Ir taip kasdien. Jei ji imdavo mąstyti, kur tas pagaliau nuves ją, tai užeidavo didžiausias noras kur nors pasislėpti su kūnu ir siela. Ir kaip tik tasai vienumos fluidas, kuris iš jos spinduliuodavo, ją darydavo dar žavesnę.

— Man baisu, kad koridoriaus durys taip garsiai girgžda. Kaip besistengčiau prasmukti slapčiomis, visi tuojau pat sužino. Kai einu pro virtuvę, ten mergos jau juokiasi ir sako: „Na, Komaka, jau vėl į kamelijų kambarį?“ Nė sapnuoti nesapnavau, kad pateksiu kada į tokią biaurią padėtį.

— Mažame kaimelyje sunku pasislėpti nuo žmonių akių.

— Visi jau žino apie mus!

— O nereikėtų.

— Tikrai! Tokiame mažame kaimelyje geišai galas, jeigu apie ją pasklinda blogas garsas.

Tai pasakiusi, Komaka ūmai pakėlė akis ir nusišypsojo:

— Bet man tai nesvarbu! Tokios, kaip aš, visur gali užsidirbti.

Šimamurai, pratusiam dykai gyventi iš paveldėto tėvų turto, šis betarpiško, naivaus nuoširdumo tonas buvo visai naujas dalykas. Jam gaila buvo jos, bet taip pat ir savęs. Tik nuoširdi ir naivi Joka švietė jam skaisčiu spinduliu toje neįžvelgiamoje tamsoje; jis jautėsi vis stipriau į ją traukiamas.

Komaka ir toliau lankė jį, kad ir nekviečiama.

Kartais Šimamura važiuodavo į slėnį pasigrožėti spalvinga rudenine lapija. Kelias ėjo pro pat Komakos namus. Ji visuomet išbėgdavo pro duris: matyt, jau iš tolo išgirdusi artėjant automobilį, spėdavo, kad važiuoja Šimamura. Jis tuomet nė nepažvelgdavo į ją, bet jai tai tebuvo įrodymas, kad yra beširdis. Tačiau jei jis kviesdavo, ji tučtuojau prisistatydavo — tai buvo jai savaime suprantama. Kai eidavo maudytis, irgi būtinai užlėkdavo pas jį. Jei viešbuty turėdavo būti koks pokylis, ji ateidavo prieš valandą ir sėdėdavo pas jį tol, kol pašaukdavo kur nors tarnaitė. Dažnai trumpam išsprukdavo iš vaišių, ateidavo į jo kambarį ir, gražindamasi prieš veidrodį, sakydavo:

— Na va, tučtuojau bėgu vėl prie darbo. Šiandien mane ypatingas pelno geismas apsėdo. Taip! Kad tik uždirbti! Kuo daugiau!

Išeidama nuolatos palikdavo kambary kokių nors daiktų, kuriuos turėdavo atsinešusi ar apsivilkusi, — kokį nors plektro dėklą ar bent savo skraistę, — kad tik būtų progos sugrįžti jų pasiimti.

— Vakar naktį, kai parėjau namo, nebuvo arbatos, — pasakojo ji Šimamurai. — Pasidairiau virtuvėje, susiradau pupelių sriubos, likusios nuo pusryčių, užkandau džiovintų slyvų... Viskas šalta, brr!.. Šįryt niekas nepažadino. Kai pati pabudau, buvo jau pusė vienuoliktos. O buvau norėjusi atsikelti prieš septynias, jus aplankyti — ir nieko iš to neišėjo!

Taip ir plepėdavo su juo, pasakodavo, iš kurio restorano grįžtanti ar į kurį einanti. O kartais jam išsamiai apsakinėdavo visokias smulkmenas iš vakarinių pobūvių:

— Tikrai sakau! Netgi ir tai, kur pelnysiu duoną, man vis viena. Nėra ko jaudintis! — lyg tarp kitko tarė Komaka, tačiau Šimamura nugirdo jos balse moteriško susijaudinimo gaidą. — Dejuoti negaliu. Vis vien juk tik moteris tegali mylėti visa širdim.

Ji kiek paraudo ir nuleido akis.

Pro atverstą kimono apykaklę graudžiai baltavo jos kaklas, lyg vėduoklė, išskleista nuo vieno lig kito peties. Po storu pudros sluoksniu oda buvo panaši į vilnonę medžiagą, o gal į kažkokio žvėrelio kailį.

— Šiame pasaulyje atsiduso Šimamura, bet jo žodžiai buvo tokie tušti, jog net pačiam pasidarė šiurpu, ir jis tuoj nutilo.

Komaka tarė paprastai:

— Taip visuomet buvo!

Ji pažiūrėjo į jį, o paskui, nieko negalvodama, pridūrė:

— Argi nežinote?

Ji išsitiesė, ir prie pečių prigludęs apatinio kimono kraštelis pranyko iš akių.

Šimamura vertė Valery, Aleną, paskui prancūzų apybraižas iš rusų baleto klestėjimo laikų, ketindamas tuos vertimus prabangiai išleisti savo lėšomis, nedideliu tiražu. Tikriausiai, japonų choreografijai tai nebūtų turėję jokios reikšmės; tačiau drąsiai galima pasakyti, kad Šimamuros ambicija tuo labiau būtų buvusi patenkinta. Jam buvo savotiškai malonu, jei savo darbu galėjo pasišaipyti pats iš savęs. Juk tokie polinkiai ir pagimdė jo egzotišką svajonių ir vizijų pasaulį.

Nūnai, būdamas kurorte, nematė reikalo skubėti prie darbo.

Dabar jam labai įdomu buvo stebėti, kaip miršta vabzdžiai.

Juo šaltyn ėjo ruduo, juo kasdien vis daugiau gyvūnėlių gaišo jo kambary ant šiaudinių patiesalų. Kietasparniai gyvūnai, sykį nukritę, nebepajėgdavo atsikelti. Arba bitė, būdavo, truputį palekia ir krenta, vėl palekia ir pagaliau krenta visiškai. Jie gaišo pagal gamtos dėsnius, paklusdami metų laikų kaitai. Tai buvo rami mirtis, tačiau, geriau įsižiūrėjęs, jis matė, kaip vabzdžiai kovojo su ja, tiesdami drebančias kojytes ir ūselius.

Aštuonių tatami ploto kambarys buvo labai erdvi vieta jų mažoms mirtims.

Kartais, keldamas pirštais nuo patiesalo vabzdžio lavoną ir ketindamas jį išmesti, Šimamura kažkodėl prisimindavo paliktus namie savo vaikus.

Viena kandis, rodėsi, jau amžinai prilipusi lange prie metalinio tinklelio, bet ir ta, nustebindama jį, netrukus nusibaigė ir nukrito lyg sausas lapas nuo šakos. Kitos byrėjo nuo sienų. Imdamas į rankas negyvus vabzdžius, Šimamura klausė save su nuostaba, kodėl jie būna tokie gražūs.

Pagaliau buvo nuimtas ir tinklelis, turėjęs saugoti nuo moskitų. Vabzdžių balsai kasdien vis labiau tilo.

Kalnų virtinė provincijos pakrašty dar smarkiau parudavo ir saulėlydžio šviesoj atrodė kaip šaltos rūdos luitas. Į viešbutį privažiavo žmonių, norinčių pasigėrėti nuostabiu to krašto rudens medžių raudoniu.

— Šįvakar jau nebegalėsiu ateiti. Turbūt, nebegalėsiu. Kaimo gyventojai rengia pobūvį.

Kai ji vis dėlto vėlai pas jį pasirodė, iš didžiosios salės girdėjosi šaižūs moterų balsai, sumišę su būgno dūžiais. O per patį didžiausią triukšmą Šimamura netikėtai išgirdo arti nuostabiai skambų balsą:

— Atsiprašau! Galima įeiti?

Tai buvo Joka.

— Prašom, šitą siunčia jums Komaka!

Joka ištiesė ranką kaip laiškanešys, bet tuoj susigriebė besielgianti ne pagal papročius ir mandagiai priklaupė. Šimamura dar nespėjo išlankstyti popieriaus lapelio, o Jokos jau nebebuvo. Jis negavo nė žodžio jai pasakyti.

Ant popierinės servetėlės buvo parašyta: „Dabar labai puikiai linksminuosi. Geriu!“

Tačiau, netrukus nė dešimties minučių, atėjo ji pati sverdinėdama:

— Ar toji mergaitė čia prieš valandėlę ką atnešė?

— Atnešė.

— Šitaip? — ji valiūkiškai primerkė akį. — Ak, kaip gera man šiandieną! Pasakiau tenai, kad einu užsakyti gėralo, o paskui slapčia atsmukau čionai. Administratorius mane pastebėjo ir išplūdo. Bet sakė — labai geras daiktas! Nebeimu į galvą, jei kas mane ir užsipuola. Ir tegu girdi, kad čia ateinu... O, kaip biauru! Vos tik čia įžengiu, bemat darausi girta... Turiu grįžti prie darbo.

— Nuo gėrimo tavo oda graži darosi lig pirštų galiukų!