Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

— Kai tu taip užsipuoli, tai aš iš tiesų nesugebu tau nieko atsakyti.

— Bet kas gi tai yra, ko negalite man pasakyti? Beširdis jūs esate!

Jos balsas skambėjo glebiai ir bejėgiškai. Ji buvo užsimerkusi; galėjai permatyti, kad ji Šimamuros palankumą vis dėlto kiek junta.

— Atvažiuokite bent sykį per metus, man ir užteks. Atvažiuokite! Būtinai kasmet apsilankykite, kol aš čionai būsiu...

Sakėsi pasirašiusi kontraktą ketveriems metams.

— Parvažiavusi namo, nė sapne nesapnavau, kad dar teks būti geiša. Ir savo slides jau buvau atidavusi. Bet iš tikrųjų man pavyko tiktai viena — mesti rūkyti...

— Taip? Teisybė, anksčiau tu tikrai smarkiai rūkei.

— Dabar svečių dovanotas cigaretes bruku į rankovę. Turėsiu daugybę jų susirinkusi, kol baigsis kontraktas.

— Ketveri metai, šiaip ar taip, ilgas laikas.

— Prabėgs, nespėsiu apsidairyti.

— Kokia tu šilta, — švelniai apkabino priėjusią mergaitę Šimamura.

— Man visuomet šilta.

— Bet prieš aušrą ir vakarais čia jau vėsoka, tiesa?

— Jau penkeri metai, kai aš čia atsikėliau. Iš pradžių buvau baisiai vieniša. Negalėjau suprasti, kaip įmanoma čia gyventi. Taip nyku buvo, kol nutiesė geležinkelį. O dabar jau greit bus treji metai, kai pirmą sykį pasirodėte jūs.

Per nepilnus trejus metus čionai triskart atsilankęs, jis kiekvieną sykį rasdavo permainų jos gyvenime.

Staiga pradėjo čirpti begalė vabzdžių.

— Nepakenčiama erzelynė!

Komaka pakilo nuo Šimamuros kelių.

Visos kandys vienu gaištu dingo nuo palangės, lyg nublokštos šiauraus vėjo gūsio.

Šimamura jau žinojo, kad Komakos akys tankių blakstienų šešėlyje tiktai atrodo primerktos, bet dabar vėl žiūrėjo į ją, lyg norėdamas dar sykį tuo įsitikinti.

— Kai mečiau rūkyti, truputį pariebėjau.

Iš tikrųjų, jos liemuo dabar buvo kiek papilnėjęs.

Jiedu buvo ilgai išsiskyrę, tačiau dabar visa, kas buvo nutolę nuo švelnių Šimamuros rankų, vėl tapo artima ir sava.

Komaka švelniai susiėmė rankomis abi savo krūtis:

— Viena truputį didesnė.

— Niekis. Toks, matai, jau netikęs vyrų paprotys — vis iš vienos pusės.

— Ak, koks jūs biaurus! Biaurus, iš tikrųjų!

Ji staiga persimainė.

— Pasakyk jam kitą sykį, kad reikia vienodai iš abiejų pusių.

— Vienodai? Sakote, vienodai? — švelniai veidu prisiglaudė prie jo.

Šimamuros kambarys buvo antrame aukšte. Aplink namą kvarksėdamos ropinėjo rupūžės. Dvi, trys, kažin kelios, čia vienur, čia kitur laidė gerkles. Tyloje ilgai skardėjo jų kvarkimas.

Jiedu grįžo išsimaudę, ir Komaka vėl pradėjo ramiu, meiliu balsu pasakoti apie savo gyvenimą.

Pirmą sykį tikrinant gydytojui, — tuomet dar tik ruošusis tapti geiša, — ji nusirengusi vos iki pusės, o gydytojas ėmęs juoktis, ir viskas pasibaigę ašaromis. Nė kiek nesidrovėdama, dabar ji pasakojosi Šimamurai intymiausius dalykus. Jam paklausus, atsakė:

— Man būna tiksliai, kaip laikrodis. Visuomet mėnuo be dviejų dienų.

— Ar tas kartais negadina tau nuotaikos vakarais per pobūvius?

— O, jūs išmanote ir tokius dalykus?

Kasdien ji maudydavosi maloniai šildančiuose karštuose šaltiniuose, daug vaikščiodavo gryname ore, nes kviečiamai į pobūvius reikėdavo nuo senojo ir naujojo viešbučio paėjėti gerą mylią, — gal todėl atrodė tokia sveika ir stipri; tik klubus, kaip dažnai būna geišų, turėjo siaurokus. Lieknesnė atrodė iš priekio, pilnesnė iš šono žiūrint. Šimamurai paliko graudžiai miela, matant, kokia ji vis dėlto viliojanti, jog jis net tolimos kelionės nepabūgo.

— Kaip jūs manote, aš galėčiau kuomet nors turėti vaikų? — rimtai paklausė ji. Be to, jai dar reikėjo sužinoti, ką jis galvoja apie jos ištikimybę vienam vyriškiui — argi tai ne tas pats, kaip būti ištekėjusiai?

Šimamura tą vakarą išgirdo ir šį tą daugiau apie aną „vieną vyriškį“. Jinai susipažinusi su juo būdama šešiolikos metų — taigi prieš penkerius metus. Dabar Šimamura suprato, kodėl ji tam tikrais atvejais jam pasirodydavo tokia lengvabūdė ir nepatyrusi.

Susipažinusi su juo aname uoste tuoj po savo globėjo ir išpirkėjo mirties, — gal būt, todėl iš pat pradžių neturėjusi tam vyriškiui gilesnių jausmų. Ir dabar ji niekuomet greta jo išties neįkaistanti.

— Juk negali tokie santykiai tęstis be galo! Šiaip ar taip, praėjo penkeri metai.

— Du kartus jau esu rimtai galvojusi, ar nereikėtų man su juo išsiskirti. Pirmąsyk — kai čionai atvažiavau kaipo geiša, antrą — išsikrausčiusi iš mokytojos namų. Deja, vis pritrukdavau ryžto padaryti, ką nutarusi. Esu silpnavalė!

Tas vyriškis gyvenąs pajūryje ir, kadangi nebuvo kaip jos tenai įkurdinti, pavedęs ją globoti muzikos mokytojai, kuri tuomet rengusis grįžti į tėviškę. O jai visuomet buvę nesmagu, kad negalėjusi jo nuoširdžiai mylėti, nors jis jai buvęs toks geras. Už ją jis esąs gerokai vyresnis ir čionai atvažiuojąs tik retkarčiais.

— Aš vis galvoju, kaip galėčiau vieną dieną baigti visą tą istoriją. Žinoma, lengviausia man atsieitų, jeigu būčiau jam išties bloga.

— Ne, šitaip daryti nevalia.

— Bet aš to nė negaliu! Ne tam esu sutverta. Aš myliu savo kūną, su kuriuo gyvenu. Jei norėčiau, juk galėčiau susitrumpinti kontrakto laiką bent per pusę, bet nemėgstu, kai reikia prisiversti. Verčiau patausosiu save. Galėčiau užsidirbti daug pinigų, bet man gana, kad sutarties laikas mano šeimininkui pasibaigtų be nuostolių. Gerai žinau, kokią skolos dalį turiu išmokėti per mėnesį, kiek reikia procentams ir mokesčiams, dar pridedu savo smulkias išlaidas — ir viskas. Visa kita man nerūpi. Jei pobūvio draugija mane per daug nervina, aš paprasčiausiai išeinu. O vėlai vakare manęs niekas ir nevargina užsakymais, nebent kokiam pažįstamam svečiui paprašius. Žinoma, jei norėčiau išlaidžiai gyventi, tai čia ir galo nebūtų. Bet aš dirbu tik tuomet, kada man tai malonu. Ir taip jau per pirmus metus sumokėjau daugiau negu pusę savo skolos. O smulkioms išlaidoms man gana kokių trijų dešimčių jenų per mėnesį.

Visai užteksią, jei uždirbsianti kas mėnesį po šimtą jenų. Praeitą mėnesį, kai buvę mažiausiai svečių, ji pelniusi šešiasdešimt. Dalyvavusi devyniasdešimtyje pobūvių, — daugiau, negu bet kuri kita geiša. Iš kiekvieno pobūvio tam tikra pelno dalis tenkanti geišai, ir jos asmeninės pajamos augančios sulig vakarų skaičiumi, nors tai šeimininkui ir ne į naudą.

Ji pasakodama šokčiojo nuo vienos temos prie kitos. Baigdama dar pasakė, kai šiame kurorte nesą nė vienos geišos, kuri dėl per mažo uždarbio turėtų pratęsti kontraktą.

Kitą rytą Komaka atsikėlė anksti.

— Sapnavau, kad tvarkau ikebanos mokytojos kambarį, ir staiga pabudau! — tarė ji.

Netoli lango, tualetinio stalelio veidrodyje margomis ryškiomis rudenio lapų spalvomis spindėjo kalnai. Vidun skaisčiai švietė saulė.

Mergaitė iš saldumynų parduotuvės atnešė Komakos drabužius.

— Komaka! — pašaukė ji. Bet tai nebuvo Jokos balsas, toks gražus, jog net graudu darosi.

— Kurgi dingo anoji mergaitė? — paklausė Šimamura.

Komaka greitai žvilgterėjo jam į veidą.

— Jinai dienų dienas būna kapinėse. Tenai, slidininkų kalno pakriūtėje, prie baltai žydinčių grikių lauko, palaidotas Jukijas.

Komaka atsisveikino. Šimamura išėjo pasivaikščioti po kaimą.

Balto mūro pašalėje guminiu sviedinuku žaidė maža mergytė, apsivilkusi ilgomis kelnėmis ir nauju ryškiai raudonu flaneliniu kimono. Šimamurai ji atrodė kaip skaidriausio rudens paveikslas.