Ясунари Кавабата - Sniegynų šalis

Šimamura priėjo pažiūrėti, ar kandis dar gyva. Jis sprigtelėjo pirštu į vielų tinklelį, bet ji net nesujudėjo. Paskui trinktelėjo kumščiu, ir kandis, lėtai sukdamasi ore, kaip sudžiūvęs lapas nukrito žemyn.

Lauke, ties kedrų giraite, zujo tiršti laumžirgių spiečiai, panašūs į vėjo blaškomus pienių pūkų debesėlius.

Kalnų papėdėje išsirangęs upelis, rodos, sroveno nuo žalių kedrų viršūnių.

Pamiršęs nuovargį, Šimamura ilgai žiūrėjo į mirgančias gėlytes, turbūt, dobiliukus, kurie sidabru dengė visą kalno šlaitą.

Kai jis pagaliau grįžo išsimaudęs, viešbučio vestibiulyje išsidėsčiusi savo prekes sėdėjo baltarusė prekeivė. Kur tik žmonės nenusibasto! — pagalvojo Šimamura. Pagautas smalsumo, jis priėjo pasižiūrėti, kuo ji prekiauja. Pamatė tik paprastus japoniškus tualeto mažmožius ir plaukų sages.

Ji galėjo būti kokių keturiasdešimties metų, raukšlėto veido, murzina, tačiau kaklo oda spindėjo skaisčiu sniego baltumu.

— Iš kur esate kilusi? — paklausė moteriškę Šimamura.

— Iš kur aš kilusi? Tai reiškia, iš kur aš esu? — pakartojo ji kiek sutrikusi ir pradėjo kraustyti savo prekes, tarytum vis tebegalvodama apie tuos žodžius.

Jos sijonas, kuris atrodė lyg purvina skara, apvyniota aplink moterį, nė kiek nebepanėšėjo į europietišką apdarą. Matyt, ji buvo visai sujaponėjusi. Užsimetė ant pečių margą pundą, surištą į furošiki, ir nuėjo sau. Tik jos kurpės buvo europietiškos.

Viešbučio šeimininko žmona, palydėjusi akimis išeinančiąją, paprašė Šimamurą užsukti į raštinę. Ten prie židinio, nusigręžusi nuo durų, sėdėjo augalota moteris. Ji atsistojo ir, pasibrukusi kimono, išėjo. Jos išeiginis kimono buvo juodas ir papuoštas jos namų herbais.

Tai buvo geiša, kurią Šimamura tuojau prisiminė. Reklaminėje kurorto fotografijoje ji su kalnietiškomis kelnėmis ir vakariniu kimono stovėjo greta Komakos. Ji atrodė nebe jauna, gerokai apkūni, rami ir geraširdė.

Viešbučio šeimininkas ant žarijų krosnelės šildė stambius pailgus pyragaičius.

— Ar nenorėtumėt paragauti? Čia jos išleistuvių vaišės. Paimkite porą.

— Tai tos moters, kuri ką tik išėjo?

— Tos pačios.

— Ji atrodo šauni geiša, ar ne?

— Sutartas laikas čia baigėsi, ir ji dabar apvaikščioja visus atsisveikindama. Ji buvo labai mėgstama.

Šimamura pūstelėjo karštą pyragą ir atsikando. Trapi pluta pasirodė truputį apiplėkusi ir rūgštoka.

Saulėlydžio spinduliai užliejo už lango nokstančias tamsiai raudonas slyvas; atrodė, jų šviesoje tuoj sužėrės ir bambuko kablys katilui kabinti viršum ugniavietės.

— Pažiūrėkit tik, kokie dideli čionai auga meldai! — pažvelgė Šimamura į taką kalno šlaite. Ten senyva moteris nešė žemyn glėbį meldų, kurie atrodė dvigubai didesni už ją pačią.

— Taip, tokia čionai užauga kaja.

— Tai iš tikrųjų kaja?!

— Kai čionai geležinkelių ministerija rengė savo kurortą, buvo pastatyta ir arbatinė — tokia užeiga; tai visas jos stogas buvo apdengtas kajomis. Paskui tą namą nusipirko kažkoks atvykėlis iš Tokijo.

Kaja... — vėl sušnibždėjo Šimamura ir dar sykį paklausė: — Tai ten kalnuose žydi kajos? O aš maniau, baltieji dobiliukai...

Vos išlipęs iš traukinio, Šimamura negalėjo atplėšti akių nuo baltu sidabru žydinčių kalnų. Netoli viršūnių jie ryškiai žėrėjo, tarytum šlaitais mirgėdami sroventų rudens saulės spinduliai. Nejučia iš jo lūpų išsiveržė nuostabos šūksmas. Jis tikrai tikėjo, kad kalnuose žydi dobiliukai...

Tačiau didingos kajų varpos, kurias dabar matė iš arti, nė kiek nebuvo panašios į tuos žiedus, kurie sužavėjo jį tuomet, žvelgiant į tolimus kalnus. Pro jas beveik visai nesimatė moters, slenkančios pakalnėn su milžinišku tų žolių glėbiu ant nugaros. Šnarėdamos jos brūkščiojo per akmenis abipus siauro kalnų tako. Tai buvo išties didelės varpos.

Įėjęs į blausiai apšviestą rūbinę, Šimamura pamatė, kad didžioji kandis jau sudėjusi kiaušinėlius ant juodo pakabos lako. Kelios kandys po laštaka plakėsi sparnais į palangės žibintą.

Nuo pat vidurdienio šimtais balsų zvimbė ir čirškė vabzdžiai.

Komaka atėjo kiek pavėlavusi. Ji siūtojo koridoriuje ir įsmeigė į jį akis.

— Jūs čia? Ko jūs atvažiavote? Ko jums čia reikia?

— Su tavim pasimatyti.

— Jūsų žodžiai nenuoširdūs! Nemėgstu žmonių iš Tokijo, jie meluoja!

Atsisėdusi jo kambaryje, ji toliau kalbėjo švelniu balsu:

— Jau niekuomet nieko nebelydėsiu į stotį. Negaliu apsakyti, kaip baisiai man tada buvo liūdna.

— Gerai, šį sykį išvažiuosiu nė žodžiu tavęs neperspėjęs.

— Ne, nedarykit taip! Aš juk tik pasakiau, kad nebenoriu eiti į stotį.

— O kaip jam tada išėjo?

— Jis mirė, žinoma.

— Tuo metu, kada tu atsisveikinai su manim?

— Tai visai nesvarbu. Tiktai aš niekuomet nemaniau, kad taip baisu išlydėti į stotį...

— Hm...

— O ką veikėte vasario keturioliktąją? Esate melagis! Aš taip laukiau jūsų... Niekuomet nebetikėsiu jūsų žodžiais!

Vasario keturioliktąją esti „paukščių išvarymo“ apeigos, sniegynų šalies vaikų šventė. Jau prieš dešimtį dienų vaikai, kietai sutrypę sniegą savo šiaudinėmis klumpėmis, rėžia sniegines dviejų kvadratinių pėdų plytas ir stato iš jų sniego šventovę šešių kvadratinių metrų ploto ir trijų metrų aukščio. Vasario keturioliktosios naktį jie eina per kaimą, renka tradicines šiaudų pynes, likusias nuo Naujųjų metų, ir kuria iš jų priešais savo šventovę linksmai liepsnojantį laužą. Naujieji metai čia švenčiami vienuoliktą vasario, ir tų šiaudinių pynių dar visi turi. Sulipę ant šventovės stogo, vaikai galynėjasi ir kumščiuojasi tarpusavyje, dainuoja “paukščių išvarymo“ dainą, paskui sueina į šventovę, užsidega fakelus ir būna joje visą naktį, ligi aušros. Penkioliktosios rytą ant stogo dar sykį sudainuoja savo dainą.

Tuo laiku labai daug sniego, ir Šimamura buvo žadėjęs atvažiuoti į šią šventę.

— Buvau vasario mėnesį išvažiavusi pas namiškius, ieškojau ramybės nors trumpam. Bet maniau, kad jūs atvažiuosite, ir keturioliktą vėl grįžau čia. O galėjau ją dar paslaugyti, jei tik būtų atėję į galvą, kad mane pamiršote!

— Ką paslaugyti?

— Muzikos mokytoją. Ji tenai, uoste, susirgo plaučių uždegimu, man būnant namie atsiuntė telegramą, ir aš ją liginau.

— Ji pagijo?

— Ne.

— Man labai gaila.

Gal Šimamura taip atsiprašė netesėjęs žodžio, o gal tai tebuvo užuojauta dėl mokytojos mirties.

— Hm, — sumurmėjo Komaka ir iš lėto papurtė galvą.

Šluostydama stalą, ji atsiduso:

— Baisūs tie vabzdžiai!

Smulkučiai sparnuoti gyvūnėliai krito nuo stalo ant tatami. Kandys pulkais zujo aplink elektros lempą. Dar daugybė jų tupėjo ant lango tinklelio ar pleveno lauke mėnesienoje.

— Kaip man skauda vidurius! — sudejavo Komaka. — Ak, kaip skauda!

Pasikišusi rankas po obi, ji padėjo galvą Šimamurai ant kelių.

Ant storai pudruoto Komakos kaklo nutūpė spiečius smulkučių muselyčių. Čia pat Šimamuros akyse kelios iš jų nugaišo, o gal tik sustingo ir nebekrutėjo.

Jos kaklas dabar buvo pilnesnis ir apvalesnis, negu pernai. Dabar jai jau dvidešimt metų, — prisiminė Šimamura. Staiga jis pajuto ant savo kelių šiltas jos ašaras.

— „Klausyk, Komaka, eik į kamelijų kambarį!“— taip šaipėsi iš manęs mergaitės kontoroje. Man buvo pikta. Palydėjusi Kikują į stotį, norėjau pailsėti, o čia praneša, kad kažkas mane užsakė. Buvau labai pavargusi ir iš pradžių norėjau į viską numoti ranka, nes vakar Kikujos išleistuvėse per daug išgėriau. O kontoroje iš manęs visi pradėjo šaipytis. Pasirodo, jūs atvažiavote. Po metų! Jūs, vadinasi, iš tų, kurie tik sykį per metus pasirodo!