Michailas Bulgakovas - Meistras ir Margarita

Prokuratoriaus įsakymas buvo įvykdytas greitai ir tiksliai, ir saulė, kažkaip nepaprastai nuožmiai tomis dienomis svilinusi Jeršalaimą, nespėjo nė priartėti prie savo aukščiausiojo taško, kai viršutinėje sodo terasoje prie dviejų baltų marmurinių liūtų, saugančių laiptus, susitiko prokuratorius ir Sinedriono prezidento pareigas einantis vyriausiasis Judėjos kunigas Juozapas Kaipa.

Sode buvo tylu. Bet, išėjus iš kolonados į saulės nutviekstą viršutinę sodo aikštę, priaugusią keistų drambliakojų palmių, į tą aikštę, iš kurios prieš prokuratoriaus akis atsivėrė visas jo nekenčiamas Jeršalaimas su kabančiais t iltais, tvirtovėmis ir — svarbiausia — su tuo niekaip neaprašomu marmuro luitu, kurio stogas švytėjo auksiniais drakono žvynais — Jeršalaimo šventykla, — jautri prokuratoriaus klausa pagavo toli apačioje, tenai, kur mūro siena skyrė žemutines rūmų sodo terasas nuo miesto aikštės, prislopintą murmesį, kurį retkarčiais perskrosdavo silpnučiai laibi riksmai, o gal ir dejonės.

Prokuratorius suprato, kad ten, aikštėje, jau susirinko nesuskaičiuojama Jeršalaimo gyventojų minia, sujaudinta paskutiniųjų neramumų, kad ta minia nekantriai laukia nuosprendžio ir kad joje rėkauja nenustygstantys vandens pardavėjai.

Prokuratorius pradėjo kalbą, pakviesdamas vyriausiąjį kunigą į balkoną, kur buvo galima pasislėpti nuo negailestingos kaitros, bet Kaipa mandagiai atsiprašė ir paaiškino negalįs to padaryti šventės išvakarėse. Pilotas užsimetė gobtuvą ant savo vos vos praplikusios galvos ir pradėjo šneką. Kalbėjosi jiedu graikiškai.

Pilotas pasakė išnagrinėjęs Ješuos Ha — Nocri bylą ir patvirtinęs mirties nuosprendį.

Tad mirties bausme, kuri turi būti įvykdyta šiandien, nuteisti trys plėšikai — Dismas, Gestas, Bar — Rabanas, — na, ir šitas Ješua Ha — Nocri. Pirmieji du, sumanę kurstyti žmones maištauti prieš cezarį, jėga paimti Romos valdžios atstovų, tad apie juos čia, savaime aišku, kalbos nebus. Kiti du, Bar — Rabanas ir Ha — Nocri, sučiupti vietinės valdžios ir nuteisti Sinedriono. Pagal įstatymą, pagal paprotį vieną iš tų dviejų nusikaltėlių reikės paleisti laisvėn šiandien prasidedančių Velykų švenčių proga.

Taigi prokuratorius norįs sužinoti, kurį iš dviejų nusikaltėlių ketina paleisti Sinedrionas:

Bar — Rabaną ar Ha — Nocri?

Kaipa linktelėjo, parodydamas, kad klausimas aiškus, ir atsakė:

— Sinedrionas prašo paleisti Bar — Rabaną.

Prokuratorius puikiai žinojo, kad kaip tik taip jam atsakys vyriausiasis kunigas, bet jo uždavinys buvo pavaizduoti, kad toks atsakymas jį stebina.

Pilotas atliko tai labai meistriškai. Antakiai išdidžiame veide kilstelėjo aukštyn, prokuratorius su nuostaba pažiūrėjo tiesiai į akis vyriausiajam kunigui.

— Prisipažinsiu, kad tokio atsakymo nesitikėjau, — ramiai prabilo prokuratorius, — bijau, kad čia nesusipratimas.

Pilotas paaiškino. Romos valdžia visai nesikėsinanti į vietinės dvasininkų valdžios teises, bet šiuo atveju aiškiai įvykusi klaida. Ir Romos valdžia, žinoma, suinteresuota, kad ši klaida būtų ištaisyta.

Iš tiesų: Bar — Rabano ir Ha — Nocri nusikaltimai nesulyginami. Antrasis, neabejotinai pamišęs žmogus, kaltas tuo, jog sakė paikas kalbas ir kiršino žmones Jeršalaime ir kai kuriose kitose vietose, o pirmojo pečius slegiant i daug sunkesnė kaltė. Tasai ne tik atvirai kurstė maištauti, bet dar užmušė ir sargybinį, mėginusį jį sulaikyti. Bar — Rabanas kur kas pavojingesnis už Ha — Nocri.

Taigi, atsižvelgdamas į visas tas aplinkybes, prokuratorius prašąs vyriausiąjį kunigą peržiūrėti sprendimą ir paleisti laisvėn tą iš dviejų nuteistųjų, kuris mažiau pavojingas, o toks, be abejonės, yra Ha — Nocri. Tai kaip?

Kaipa pažvelgė Pilotui tiesiai į akis ir tyliu, bet tvirtu balsu pasakė, kad Sinedrionas kruopščiai išnagrinėjo bylą ir antrąkart praneša ketinąs išlaisvinti Bar — Rabaną.

— Ką? Nepaisant mano prašymo? Prašymo žmogaus, kurio lūpomis kalba Romos valdžia? Kunige, pasakyk trečią kartą.

— Ir trečią kartą mes pranešame, kad paleidžiame Bar — Rabaną, — tyliai pasakė Kaipa.

Viskas buvo baigta, daugiau neliko ko šnekėti. Ha — Nocri išnyks amžiams, ir nebus kam pagydyti baisių prokuratoriaus skausmų, nuo kurių nėra jokių vaistų, išskyrus mirtį.

Tačiau ne šita mintis dabar sukrėtė Pilotą. Vis tas pats nesuprantamas maudulys, jau pirma apėmęs jį balkone, persmelkė visą jo esybę. Jis išsyk ėmė ieškoti kokio nors paaiškinimo, ir tas paaiškinimas buvo keistas: prokuratoriui lyg ir atrodė, kad jis apie kažką nebaigė šnekėtis su pasmerktuoju, o galbūt kažko nenugirdo.

Pilotas nuvijo tą mintį, ir ji dingo akimirksniu, kaip ir buvo atsiradusi. Ji dingo, o maudulys liko nepaaiškintas, nes jo juk negalėjo paaiškinti blykstelėjusi kaip žaibas ir tuoj užgesusi kažkokia trumpa kita mintis: „Nemirtingumas… atėjo nemirtingumas…“ Kieno nemirtingumas atėjo? To prokuratorius nesuprato, bet mintis apie šitą mįslingą nemirtingumą privertė jį pašiurpti saulėkaitoje.

— Gerai, — tarė Pilotas, — tebūnie taip.

Jis apsižvalgė, apmetė akimis aplinkinį pasaulį ir nustebo, išvydęs permainą. Išnyko rožėmis apkibęs krūmas, išnyko kiparisai, supą viršutinę terasą, išnyko granato medis ir balta statula žalumynuose, ir patys žalumynai. Vietoj to dabar plūste plūdo kažkokia tamsiai raudona putra, joje susiūbavo ir kažkur ėmė plaukti vandens augalai, o su jais kartu nuplaukė ir pats Pilotas. Dabar jį nešė, smaugdamas ir degindamas, pats baisiausias įtūžis — bejėgiškumo įtūžis.

— Ankšta man, — tarė Pilotas, — ankšta man!

Šalta drėgna ranka jis trūktelėjo sagtį ant apsiausto apykaklės, ir ta nukrito ant smėlio.

– Šiandien tvanku, kažkur audra, — atsiliepė Kaipa, nenuleisdamas akių nuo paraudusio prokuratoriaus veido ir nujausdamas visas kančias, kurias dar reikės ištverti. „O, koks baisus nisano mėnuo šiais metais!“ — Ne, — pasakė Pilotas, — ne dėl to, kad tvanku. Ankšta man pasidarė su tavimi, Kaipa, — primerkęs akis, Pilotas šyptelėjo ir pridūrė: — Pasisaugok, kunige.

Tamsios vyriausiojo kunigo akys žybtelėjo, ir nė kiek ne blogiau negu pirma prokuratorius jis apsimetė nustebęs.

— Ką girdžiu, prokuratoriau, — išdidžiai ir ramiai atsakė Kaipa, — tu man grasini po nuosprendžio, kurį pats patvirtinai? Ar tai galimas daiktas? Mes įpratę, kad Romos prokuratorius prieš prabildamas apgalvoja savo žodžius. Kad tik kas nors mūsų neišgirstų, igemone?

Pilotas negyvomis akimis pažvelgė į vyriausiąjį kunigą ir išsiviepė, dirbtinai šyptelėdamas.

— Ką tu kalbi, kunige? Kas dabar gali mudu čia išgirsti? Argi aš panašus į tą jauną kvaištelėjusį valkatą, kuriam šiandien bus įvykdyta bausmė? Argi aš berniūkštis, Kaipa? Žinau, ką sakau ir kur sakau. Apsuptas sodas, apsupti rūmai, net pelė nerastų plyšio įlįsti vidun. Ir ne tik pelė — nepralįstų net tasai, kaip jis… iš Kiriato miesto. Beje, ar pažįsti tu tokį, kunige? Taip… jeigu toks čionai prasmuktų, tai labai pasigailėtų, — tuo tu, be abejo, patikėsi? Tad žinok, kunige, kad neturėsi nuo šiol ramybės! Nei tu, nei tavo tauta, — ir Pilotas parodė į tolį, kur dešinėje ant kalno žėravo šventykla, — tai sakau tau aš — Poncijus Pilotas, raitelis Auksinė Ietis!

– Žinau, žinau! — be baimės atsakė juodabarzdis Kaipa, ir jo akys žybtelėjo. Jis pakėlė ranką į dangų ir vėlei prabilo: — Žino Judėjos žmonės, kad tu jų nekenti nuožmia neapykanta, ir daug kančių jiems atneši, tačiau pražudyt neįstengsi! Apgins juos Dievas!