Джон Гришэм - Nekaltasis

Ada — puikus miestelis, todėl pagrįstai kyla klausimas: kada gi pagaliau tokie šaunūs jos vaikinai iškuops savo kiemą?

Galbūt tada, kai pabos mokėti kompensacijas už neteisėtus nuosprendžius? Per pastaruosius dvejus metus Adoje du kartus buvo didinamas nekilnojamojo turto mokestis, kad būtų atstatytas rezervinis fondas, kurio lėšomis miestelio taryba sumokėjo Rono ir Deniso prisiteistą kompensaciją. Argi tai, kad šį mokestį moka visi nekilnojamojo turto savininkai, taip pat ir Debės Karter tėvai, nėra jų įžeidimas?

Apskaičiuoti visas su šia byla susijusias išlaidas būtų neįmanoma. Vieno kalinio išlaikymas Oklahomos valstijai kasmet atsieina apie 20 tūkstančių dolerių. Neskaičiuojant papildomų išlaidų mirtininkų kalėjime ir valstijos psichiatrijos ligoninėse, Rono išlaikymas kainavo mažų mažiausiai 250 tūkstančių dolerių. Taip pat ir Deniso. O dabar prie šių išlaidų pridėkite pagal jų ieškinį išmokėtas kompensacijas, ir gausite įspūdingą sumą. Užtenka pasakyti, kad šiuo atveju vėjais buvo paleisti keli milijonai.

Tačiau šie skaičiai nieko nesako apie tūkstančius valandų, kurias sugaišo kruopščiai savo darbą atlikę apeliacinių bylų advokatai, įdėję daug pastangų savo klientams išlaisvinti; šie skaičiai neišreiškia ir kaltintojo advokatų sugaišto darbo laiko. Kiekvienas doleris, išleistas kaltinant arba ginant Roną Viljamsoną ir Denisą Fricą, sumokėtas iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Reikia pripažinti, kad buvo ir taupoma. Barniui Vardui, kurį teismas skyrė Rono advokatu, buvo sumokėtas didžiulis atlygis — 3 600 dolerių, tačiau teisėjas Džounsas, jei pamenate, atmetė jo prašymą skirti pinigų, už kuriuos jis būtų galėjęs pasisamdyti teismo medicinos ekspertą, kad šis patikrintų prokuroro liudytojų pateiktų parodymų teisingumą. Tiek pat, 3 600 dolerių, buvo sumokėta ir Gregui Saundersui. Tačiau ir jis neturėjo galimybės pasinaudoti eksperto paslaugomis. Mokesčių mokėtojų negalima išnaudoti.

Finansiniai nuostoliai, kaip matome, buvo dideli, bet žmogiškieji — dar didesni. Neteisėtas nuosprendis labai neigiamai atsiliepė Rono psichinei sveikatai, kurios jis neatgavo ir sugrįžęs į laisvę. Toks likimas ištinka daugumą reabilituotų nuteistųjų. Denisas Fricas — laiminga išimtis. Jam pakako drąsos ir išminties, o vėliau atsirado ir pinigų atsistoti ant kojų. Šiuo metu jis ramiai ir tvarkingai gyvena Kanzas Sityje, o praėjusiais metais tapo seneliu.

Kaip gyvena kiti istorijos veikėjai? Bilas Petersonas toliau eina srities prokuroro Adoje pareigas. Jo padėjėjai — Nensė Šjū ir Krisas Rosas. Vienas iš jo tyrėjų — Garis Rodžersas. Denisas Smitas dar 1987-aisiais išėjo į pensiją, o 2006-ųjų birželio trisdešimtąją staiga mirė. Barnis Vardas mirė 2005-ųjų vasarą, man rašant knygą, todėl, su juo pasikalbėti neteko. Teisėjas Ronas Džounsas nebuvo perrinktas kitai kadencijai ir 1990-aisiais išvyko iš Ados rajono.

Glenas Goras atlieka bausmę Makalesterio kalėjimo „H“ skyriuje.

2005-ųjų liepą Oklahomos baudžiamųjų bylų apeliacinis teismas panaikino žemesnės instancijos teismo priimtą nuosprendį ir priėmė nutartį, įpareigojančią peržiūrėti jo bylą. Apeliacinis teismas nusprendė, kad Goras nebuvo teisiamas objektyviai, nes teisėjas Landritas atmetė kaltinamojo advokato argumentą, kad apkaltinamasis nuosprendis įvykdžius žmogžudystę jau buvo pareikštas kitiems dviem asmenims.

2006-ųjų birželio dvidešimt pirmąją Goras dar kartą buvo pripažintas kaltu. Prisiekusiesiems nepavyko rasti konsensuso mirties bausmės klausimu, ir teisėjas Landritas, kaip reikalauja įstatymas, nuteisė Gorą kalėti iki gyvos galvos be teisės į bausmės sušvelninimą.

Esu dėkingas daugeliui žmonių, padėjusių parašyti šią knygą. Anetė ir Renė kartu su savo šeimomis suteikė galimybę susipažinti su įvairiausiomis Rono gyvenimo detalėmis. Markas Baretas daugybę valandų, kurių nepajėgčiau suskaičiuoti, vežiodavo mane po Oklahomos valstiją pasakodamas istorijas, kuriomis iš pradžių net negalėjau patikėti, surado liudytojus, atvėrė senas bylas ir pasidalijo visais savo turimais kontaktais. Jo asistentė Melisa Haris nukopijavo milijoną dokumentų ir juos visus skrupulingai saugojo.

Denisas Fricas neįtikimai entuziastingai prisiminė savo skaudžią istoriją ir atsakė į visus mano klausimus. Tą patį galiu pasakyti ir apie Gregą Vilhoutą.

Brenda Tolet iš Ada Evening News peržiūrėjo visus redakcijos archyvus ir stebuklingu būdu surinko visą jų laikraštyje pasirodžiusią informaciją apie abi žmogžudystes. Ana Kėlė Vyber, šiuo metu dirbanti The Oklahoman redakcijoje, greitai prisiminė daugelį su išteisinimu susijusių faktų.

Teisėjas Frankas Syjus iš pradžių labai nenorėjo kalbėti apie vieną iš savo nagrinėtų bylų. Jis vis dar laikosi senos taisyklės, primenančios, kad teisėjai turi būti gerai girdimi, bet ne matomi, tačiau vėliau papasakojo labai daug. Vieną kartą kalbėdamas telefonu užsiminiau, jog jį būtų galima laikyti „didvyriu“, bet jis tam kategoriškai pasipriešino. Nors teisėjas buvo už dvidešimties tūkstančių mylių, turėjau jam paklusti. Vikė Hildebrand tebedirba kartu su juo ir detaliai prisimena tą akimirką, kai ji pirmą kartą perskaitė Rono prašymą dėl habeas corpus.

Džimis Peinas dabar pats eina federalinio teisėjo pareigas. Jis noriai bendravo, kai man reikėjo jo pagalbos, bet nesipuikavo savo indėliu gelbėjant Rono gyvybę. O vis dėlto jis atliko tikrą žygdarbį. Juk tai jis taip atidžiai išstudijavo Džanetos Česlėj įteiktą Rono apeliacinę bylą — ne tik savo darbo kabinete, bet ir namuose, po darbo — ir, jausdamas atsakomybę už žmogaus gyvybę, rekomendavo teisėjui Syjui paskutinę minutę sustabdyti mirties nuosprendžio vykdymą.

Teisėjas Tomas Landritas, tiesa, pasirodė tik paskutiniuose knygos skyriuose, bet būtina pripažinti faktą, kad jis jautė didelę garbę, galėdamas 1999-ųjų balandį vadovauti teismo posėdžiui, kuriame buvo paskelbtas išteisinamasis nuosprendis. Aš visada mielai lankydavausi Ados teismo rūmuose esančiame jo kabinete. Teisėjo pasakojimai visada būdavo labai sklandus ir išsamūs.

Labai malonūs ir atviri buvo Baris Sekas ir kiti „Innocence Project“ nenuilstantys darbuotojai. Jų ir DNR tyrimų dėka laisvę jau atgavo 180 buvusių kalinių, be to, jie visoje šalyje yra inicijavę per trisdešimt kitų projektų. Apie organizacijos veiklą galite išsamiau sužinoti apsilankę jos internetinėje www.innocenceproject.orgsvetainėje.

Tomis Vardas trejus metus ir devynis mėnesius praleido „Mirties zonoje“, senajame „F“ sektoriuje, paskui buvo visam laikui perkeltas į Leksingtono kalėjimą. Vienas kitam mes parašėme daug laiškų. Kai kurie jo pasakojimai susiję su Ronu, ir jis leido jais pasinaudoti rašant šią knygą.

Pasakodamas apie jo išgyventą košmarą, dažnai rėmiausi Roberto Mejerio „Ados sapnais“ (The Dreams of Ada). Tai nuostabi knyga, puikus pavyzdys, kaip parašyti gerą dokumentinį detektyvą. Ponas Mejeris labai noriai padėjo man renkant informaciją.

Dėkoju Oklahomos nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biuro advokatams ir darbuotojams, Džanetai Česlėj, Bilui Lakeriui ir Kim Marks. Dėkoju ir Briusui Lebai, Murliui Bouvenui, Kristei Šeferd, Leslei Delk, dr. Keitei Hjūm, Nensei Volersten, dr. Siuzanai Šarp, Maiklui Salemui, Geilai Siuart, Li Man, Devisui Morisui ir Bertai Kolej. Pusantrų metų tarp dėžių su mano surinkta tyrimo medžiaga nardė, nepaskendo ir sugebėjo susiorientuoti Virdžinijos universiteto trečiojo kurso teisės studentas Džonas Šermanas.