Джон Гришэм - Nekaltasis

Ronas svajojo išeiti į sceną. Jis norėjo groti tūkstantinėms minioms, leisti albumus ir išgarsėti. Denisas nesiryžo jam pasakyti, kad su tokiu gergždžiančiu balsu, pažeistomis balso stygomis ir įsivaizduojamu gitaros virtuozo talentu ši svajonė buvo tuščia. Vis dėlto jis reikalavo, kad Ronas liautųsi gėręs. Denisas patarė užsimanius išgerti „Budweiser“ skiesti nealkoholiniu alumi, o stiprių gėrimų išvis atsisakyti. Ronas akivaizdžiai storėjo, ir Denisas paragino jį mesti rūkyti ir pradėti mankštintis.

Ronas pasiklausė, pasiklausė, bet kaip gėrė tikrą alų, taip gėrė. Po trijų dienų Denisas išvyko atgal į Kanzas Sitį. Po kelių savaičių vėl aplankė draugą, tik šįsyk jau su Marku Baretu, kuris vykdamas pro šalį nutarė trumpam užsukti. Jie nusivežė Roną į kavinę, kur jis, įsitaisęs su gitara ant mažytės pakylos, už smulkius sudainavo keletą Bobo Dylano dainų. Nors lankytojų buvo ne per daugiausia, o ir tie patys labiau domėjosi maistu nei muzika, Ronas dainavo ir jautėsi laimingas.

Norėdamas kuo nors užsiimti ir bent šiek tiek užsidirbti pragyvenimui, Denisas puse etato įsidarbino mėsainių kepėju. Tiesa, tik už minimalų atlyginimą, bet vis geriau negu nieko. Kadangi pastaruosius dvylika metų jis domėjosi teisine literatūra, tai tapo įpročiu, kurio lengvai neatsikratysi. Tai sužinojęs Baris Sekas patarė pagalvoti apie studijas teisės koledže ir net pažadėjo konsultuoti. Arčiausiai buvo Misūrio-Kanzas Sičio universitetas, prie kurio veikė teisės koledžas, siūlęs lankstų studijų grafiką. Denisas pradėjo parengiamąsias studijas, bet greitai pajuto, kad krūvis jam per didelis.

Denisas išgyveno potrauminį stresą, kuris išsunkdavo daug jėgų. Jis ir toliau jautė panišką kalėjimo baimę — dažnai lankydavo košmarai ir prisiminimai, jis kone kiekvieną akimirką bijojo būti vėl suimtas. Policija toliau tyrė žmogžudystę, todėl nežinodamas, kas gali šauti Ados policininkų galvon, Denisas kaskart bijodavo, kad vidurnaktį pasigirs beldimas į duris, kad specialiosios paskirties padalinys vėl surengs operaciją. Jis kreipėsi pagalbos į specialistą, ir jo psichinė sveikata pamažu ėmė gerėti. Sekas siūlė iškelti ieškinį atsakingiems už įvykusią neteisybę. Denisui ši idėja patiko.

Artėjo naujas mūšis, ir jis ėmė ginkluotis.

Rono gyvenimas tekėjo priešinga kryptimi. Jo keistas elgesys neliko nepastebėtas kaimynų. Vėliau, eidamas pasivaikštinėti po kempingo teritoriją, jis su savimi pradėjo nešiotis peilį — esą jo tyko Petersonas su Ados policininkais. Jis buvo pasiryžęs gintis ir neketino grįžti už grotų.

Anetė gavo įspėjimą dėl brolio iškeldinimo. Ronui neatsakant į jos telefono skambučius, ji išsirūpino teismo nutartį patikrinti Rono psichinę sveikatą.

Tą dieną jis buvo savo namelyje, apklijavęs ir uždangstęs kaip įprastai jo duris ir langus, gėrė alų ir žiūrėjo televizorių, kai staiga per portatyvinį megafoną pasigirdo klyksmas: „Iškelkite aukštyn rankas ir išeikite!“ Vogčiomis dirstelėjęs į kiemą, Ronas išvydo policininkus ir pamanė, kad vėl teks atsisveikinti su laisve. Jo vėl laukia „Mirties zona“...

Policijos pareigūnai bijojo Rono ne mažiau nei jis jų, bet abi pusės netruko rasti kompromisą. Ronui teks keliauti ne į mirtininkų kalėjimą, bet į psichiatrijos ligoninę patikrinimui.

Kilnojamasis namelis, kuris, nors tik metų senumo, atrodė panašus į laužą, buvo parduotas. Anetė ėmė ieškoti, kur įkurdinti Roną, kai jį išleis iš ligoninės. Deja, geriausia, ką broliui galėjo pasiūlyti, buvo slaugos namai Springfildo užmiestyje. Galiausiai, kai Roną išleido, ji nuvyko į ligoninę, paėmė jį ir nuvežė į Dalaso apygardos slaugos centrą.

Dienotvarkė ir nuolatinė priežiūra iš pradžių buvo vaisinga. Naujasis centro gyventojas reguliariai vartojo jam paskirtus vaistus, o svaigalai buvo kategoriškai draudžiami. Ronas pasijuto geriau, bet neilgai trukus ligotų senukų invalidų vežimėliuose kaimynystė jam pabodo. Jis pradėjo skųstis, ir jo skundai tapo nepakeliami. Tada Anetė surado jam naują pensioną Maršfilde, Misūrio valstijoje. Jame taip pat gyveno vieniši senukai. Ronui tuo metu buvo keturiasdešimt septyneri. Ką gi jis, po perkūnais, veikia slaugos namuose? Šis klausimas jį neramino, ir Anetė nematė kitos alternatyvos, kaip tik parsivežti jį atgal į Oklahomą.

Ronas neketino grįžti į Adą, niekas to ir nenorėjo. Oklahoma Sityje sesuo jam rado kambarėlį Prieplaukos pensione, sename motelyje, tapusiame laikina prieglauda vyrams, išgyvenantiems vienokią ar kitokią krizę arba tam tikrą pereinamąjį laikotarpį. Alkoholiniai gėrimai čia taip pat buvo draudžiami, ir Ronas keletą mėnesių neturėjo burnoje nė lašo.

Prieplaukos pensione Roną keletą kartų aplankė Markas Baretas, kuris jautė, kad jo klientas čia ilgai neištvers. Čia, beje, niekas neužsibūdavo. Dauguma pensiono gyventojų panėšėjo į zombius, ir Ronui iki jų buvo dar toli.

Ėjo mėnesiai, bet kaltinimų Glenui Gorui niekas nepareiškė. Įtarimai, kad naujasis tyrimas vyks taip pat „sėkmingai“ kaip ir pirmasis, prieš aštuoniolika metų, stiprėjo.

Ados policininkai, tyrėjai ir OVNTB disponavo nenuginčijamais, DNR tyrimu pagrįstais įrodymais, kad sperma ir plaukai, rasti nusikaltimo vietoje, buvo Gleno Goro, bet žmogžudystės jie nepajėgė išaiškinti. Reikėjo daugiau įkalčių.

Ronas su Denisu vis dar figūravo įtariamųjų sąraše. Žinoma, jie buvo laisvi piliečiai ir tuo be galo džiaugėsi, vis dėlto virš jų galvų nuolat kybojo juodas debesis. Jie kas savaitę, o kai kada ir kasdien, pasikalbėdavo vienas su kitu ir su savo advokatais. Po laisvėje, bet baimėje praleistų metų jie pasiryžo kautis.

Bilui Petersonui, Ados policijos pareigūnams ir atsakingiems Oklahomos valstijos teisėsaugininkams būtų užtekę atsiprašyti už padarytą skriaudą, išbraukti Roną Viljamsoną su Denisu Fricu iš įtariamųjų sąrašo, ir visa ši liūdna istorija būtų pasibaigusi.

Jie patys prisiprašė.

2000-ųjų balandį du ieškovai, Denisas Fricas ir Ronas Viljamsonas, iškėlė bendrą ieškinį Oklahomos valstijai. Atsakovai buvo Ados miestas, Pontotoko apygarda, Bilas Petersonas, Denisas Smitas, Džonas Kristianas, Maikas Tenėjus, Glenas Goras, Terė Holand, Džeimsas Hardžio, Oklahomos valstija, Oklahomos valstijos nusikaltimų tyrimo biuras, OVNTB darbuotojai Garis Rodžersas, Rastis Feterstounas, Melvinas Hetas, Džeris Petersas ir Laris Mulinsas, taip pat Pataisos departamento darbuotojai Garis Meinardas, Danas Reinoldsas, Džeimsas Saflis ir Laris Fildsas.

Federalinis teismas bylą įformino kaip civilinį ieškinį dėl žalos, kuri padaryta pažeidus Ketvirtąją, Penktąją, Šeštąją, Aštuntąją ir Keturioliktąją Konstitucijos pataisas, atlyginimo. Byla atsitiktinai atiteko mums jau pažįstamam federaliniam teisėjui Syjui, kuris vėliau nusišalins nuo jos nagrinėjimo.

Ieškinyje atsakovai buvo kaltinami tuo, kad (1) neužtikrino ieškovams nešališko teismo, sufabrikuodami jų kaltės įrodymus ir nuslėpdami įrodymus, neigiančius jų kaltę; (2) drauge veikdami neteisėtai suėmė ir apkaltino ieškovus; (3) melavo; (4) sąmoningai sukėlė emocines kančias; (5) atsainiai nagrinėjo ieškovų bylą; (6) inicijavo ir palaikė neteisėtus kaltinimus.

Įkalinimo įstaigų sistema buvo kaltinama žmogaus orumą žeminančiu elgesiu su Ronu mirtininkų kalėjime ir tuo, kad atsakingi kalėjimo pareigūnai daugelį kartų ignoravo pranešimus apie Rono psichikos sutrikimus.

Ieškovai reikalavo šimto milijono dolerių kompensacijos.

Ados laikraštyje buvo išspausdintas Bilo Petersono teiginys: „Mano manymu, šiuo nesėkmei pasmerktu ieškiniu siekiama tik atkreipti į save visuomenės dėmesį. Manęs jis nė kiek nejaudina.“