Джон Гришэм - Nekaltasis

Markas Baretas ir Baris Šėkas primygtinai reikalavo, kad jų klientai pasiimtų vienkartinę išmoką, o paskui kas mėnesį jiems būtų mokamas anuitetas.

Denisas už gautus pinigus įsigijo naują namą Kanzas Sičio priemiestyje. Jis pasirūpino ir savo motina bei Elizabeta, o likusius pinigus padėjo į banką.

Ronas nebuvo toks išmintingas.

Jis įkalbėjo Anetę, kad ši jam padėtų įsigyti butą kooperatiniame name, netoli jos namų ir bažnyčios, kuriai jie abu tuo metu priklausė. Už puikų dviejų miegamųjų butą jie sumokėjo 60 000 dolerių, ir Ronas vėl pradėjo savarankišką gyvenimą. Jam pavyko atsilaikyti keletą savaičių. Jei Anetė dėl kokios nors priežasties negalėdavo užsukti pas jį automobiliu, jis į bažnyčią džiugiai eidavo pėsčiomis.

Tačiau Taisą jis pernelyg gerai pažinojo ir netrukus ėmė lankytis striptizo klubuose ir baruose, kur visus iš eilės vaišindavo gėrimais, o merginas pradžiugindavo arbatpinigiais po kelis tūkstančius dolerių. Rono pinigai ir ilgas liežuvis traukė įvairaus plauko draugus, senus ir naujus, bet daugelis juo paprasčiausiai naudojosi. Jo dosnumas buvo virtęs yda, o nuovokos, kaip elgtis su sėkme, jis neturėjo. Kol Anetė suprato, kas vyksta, ir sustabdė brolį, penkiasdešimt tūkstančių buvo jau išgaravę.

Netoli nuo namo, kuriame gyveno Ronas, veikė baras „Bounty“. Tai nedidelis ramus baras, kurio nuolatinis lankytojas buvo Gujis Vilhoutas, Grego tėvas. Susipažinę jie tapo sugėrovais ir ilgiausiai šnekučiuodavosi apie Gregą ir „Mirties zoną“. Gujis „Bounty“ barmenams ir savininkui paaiškino, kad Ronas yra jo ir Grego mirtinas bičiulis, o jeigu jis įsiveltų į nemalonumus, kas jam buvo įprasta, šie skambintų ne policijai, o jam, Gujui. Jie pažadėjo ginti Roną.

Vis dėlto Ronas ir toliau lankėsi striptizo klubuose, o mėgstamiausias iš jų buvo „Lady Godiva“. Ten jam galvelę apsuko viena šokėja, kuri, kaip netrukus paaiškėjo, buvo ištekėjusi. Nieko tokio. Sužinojęs, kad ji turi šeimą, bet neturi kur gyventi, pakvietė ją su visa šeima pas save ir pasisiūlė užleisti jiems viršuje esantį laisvą miegamąjį. Netrukus striptizo šokėja kartu su dviem vaikais ir tariamu jų tėvu atsikraustė į naująjį misterio Viljamsono butą. Deja, aplink nebuvo nė vienos bakalėjos parduotuvės. Todėl Ronas paskambino Anetei ir pateikė jai visą būtinų nupirkti prekių sąrašą, ir ši, kad ir labai nenoriai, jo prašymą išpildė. Tačiau atvežusi pirkinius niekur nerado brolio. Šokėja su savo šeima slėpėsi nuo Rono sesers užsirakinusi viršutiniame miegamajame ir nieku gyvu nesutiko išeiti. Anetė pareiškė ultimatumą: jeigu jie tuojau pat neišsinešdins, ji iškviesianti policiją. Jiems išsikrausčius, Ronas labai liūdėjo.

Avantiūros nesiliovė, kol galiausiai įsikišo Anetė, kaip teisėta globėja išsirūpinusi teismo orderį. Ronas žinojo išeitį. Jis pardavė butą ir persikėlė į slaugos namus.

Tikri draugai jo neapleido. Apie Rono pastangas kabintis į gyvenimą žinojo Denisas Fricas. Jis pasiūlė Ronui atsikraustyti pas jį į Kanzas Sitį. Denisas pažadėjo pasirūpinti draugo gydymu ir dieta, įpratinti jį mankštintis, padėti, kad šis liautųsi gėręs ir rūkęs. Jis pats tuo metu buvo susižavėjęs sveika mityba, vitaminais ir maisto papildais, žolelių arbatomis ir kitais panašiais dalykais, todėl nekantravo išbandyti kai kurių produktų poveikį draugui. Jie keletą savaičių derino persikraustymo detales, bet Anetė šį sumanymą vetavo.

Neužmiršo Rono ir Gregas Vilhoutas, įleidęs šaknis Kalifornijoje ir tapęs uoliu mirties bausmės priešininku. Jis prašė Roną atvykti gyventi į Sakramentą, kur gyvenimas tekėjo sava vaga, o jo praeitis niekam nerūpėjo. Ronui draugo idėja patiko, bet kalbos taip ir liko kalbomis. Idėja liko nerealizuota.

Roną susirado ir Briusas Leba, kuris savo jaunystės draugui pasiūlė kambarį — tai jis buvo daręs jau ne kartą. Anetė tam pritarė, ir Ronas persikraustė gyventi pas Briusą, tuo metu dirbusį sunkvežimio vairuotoju. Šis stengėsi neprarasti budrumo ir mėgavosi laisvės pojūčiu, kurį teikia kelionės greitkeliais.

Anetė numatė, kad šis gyvenimo etapas truks ne ilgiau kaip tris mėnesius, tai Ronui buvo įprasta. Bet kokia monotonija ir sėslumas jam greitai pabosdavo. Po trijų mėnesių Ronas dėl kažko susiginčijo su Briusu (nė vienas vėliau negalėjo prisiminti dėl ko) ir grįžo atgal į Taisą, keletą savaičių pagyveno pas Anetą, o paskui trims mėnesiams išsinuomojo nedidelį kambarį viešbutyje.

2001-aisiais, praėjus dvejiem metams po Rono ir Deniso grįžimo į laisvę ir beveik devyniolikai metų po žmogžudystės, Ados policija pagaliau baigė nusikaltimo tyrimą. Dar po dvejų metų Glenas Goras iš Leksingtono kalėjimo buvo atgabentas į teismą.

Bilas Petersonas dėl aibės priežasčių atsisakė nagrinėti bylą. Įsivaizduokime jį stovintį priešais prisiekusiuosius, pirštu rodantį į kaltinamąjį ir tariantį: „Glenai Gorai, už tai, ką padarėte Debei Karter, esate vertas mirties.“ Turint omenyje, kad jis panašius žodžius jau buvo ištaręs dviem mirti pasmerktiems asmenims, toks pareiškimas tikrai būtų atrodęs ne vietoje. Savo sprendimą Petersonas motyvavo interesų konfliktu ir delegavo savo asistentą Krisą Rosą, kuris atidžiai sekė teismo eigą ir viską užsirašinėjo.

Prokuroru buvo paskirtas Ričardas Vintoris iš Oklahoma Sičio. Disponuodamas DNR tyrimų rezultatais, jie nesunkiai įrodė Goro kaltę. Prisiekusieji, išgirdę ilgą Goro kriminalinę istoriją, nedvejodami rekomendavo skirti mirties bausmę.

Denisas visai nesidomėjo Gleno Goro teismu, bet Ronas negalėjo likti toks abejingas. Jis kasdien skambindavo teisėjui Landritui ir prašydavo: „Tomi, suimk Rikį Džo Saimonsą. Tomi, kaltas ne Goras! Tikrasis žudikas yra Rikis Džo Saimonsas.“

Iš vienų slaugos namų Ronas keliaudavo į kitus. Vos tik jam naujoje vietoje atsibosdavo arba jis imdavo piktnaudžiauti parodytu svetingumu, Anetės namuose suskambėdavo telefonas, ir ji skubėdavo ieškoti broliui naujo prieglobsčio. Paskui susikraudavo Rono mantą į automobilį ir perkraustydavo jį į naują vietą. Vienur nosį riesdavo dezinfekuojamųjų priemonių smarvė, kitur tvyrojo artėjančios mirties nuojauta, bet pasitaikydavo ir namų, kuriuose jį priimdavo labai šiltai.

Ronui apsigyvenus viename svetingame pensione, įsikūrusiame nedideliame Hou miestelyje, jo aplankyti atvyko daktarė Siuzana Šarp. Ronas jau keletą savaičių nevartojo alkoholio ir jautėsi puikiai. Jie nuvažiavo į parką prie ežero, pačiame miesto pakraštyje, ir truputį pasivaikščiojo. Dangus buvo vaiskus, nesimatė nė debesėlio, o oras truputį vėsokas, bet labai gaivus.

— Jis atrodė lyg mažas berniukas, — vėliau prisiminusi šį susitikimą pasakojo daktarė Šarp. — Ronas džiaugėsi tuo, kad galėjo vaikščioti gryname ore, mėgautis saule.

Jei jis negerdavo ir reguliariai vartodavo vaistus, bendrauti su juo būdavo malonu. Vakare jis paskyrė jai „pasimatymą“ — pakvietė vakarienei į artimiausią restoraną. Tąsyk Ronas labai didžiavosi savimi — juk jis pakvietė vakarienei tokią gražią moterį.

17 SKYRIUS

Ankstyvą 2004-ųjų rudenį Ronas pajuto stiprius pilvo skausmus. Jam nuolat pūtė vidurius, buvo nepatogu sėdėti ir gulėti. Šiek tiek padėdavo vaikščiojimas, tačiau skausmai stiprėjo. Jis greitai pavargdavo ir negalėjo užmigti. Todėl naktimis dažnai vaikščiodavo slaugos namų, kuriuose tuo metu buvo apsistojęs, koridoriais, tikėdamasis, kad tai palengvins pilvo srityje juntamą spaudimą.

Anetei iki slaugos namų buvo dvi valandos kelio, bet ji nematė brolio jau visą mėnesį, nors šis telefonu ne kartą skundėsi negalavimu. Kartą atvykusi nuvežti jį pas dantų gydytoją ir pamačiusi jo pūpsantį pilvą išsigando. „Atrodė, kad jis jau dešimtą mėnesį nėščias“, — pasakojo ji. Jie atšaukė kelionę pas odontologą ir nuvažiavo tiesiai į Seminolos ligoninės greitosios pagalbos skyrių. Iš čia juos nusiuntė į Talsos ligoninę, kur jau kitą dieną Ronui diagnozavo kepenų cirozę. Liga buvo įsisenėjusi, nebūtų padėjusi nei chirurginė operacija, nei gydymas, o ir transplantacija nieko negalėjo pakeisti. Cirozė reiškė dar vieną mirties nuosprendį, beje, labai skausmingą. Optimistiškiausios prognozės jam žadėjo šešis mėnesius.