Джон Гришэм - Nekaltasis

Ronas buvo nugyvenęs penkiasdešimt vienerius metus, iš jų mažiausiai keturiolika praleido už grotų, o ten tai tikrai neišgėrė nė lašo. Žinoma, per penkerius metus laisvėje jis išgėrė ne vieną butelį, tačiau per tą laiką buvo ir ilgų visiškos blaivybės periodų, kai jis visiškai nevartodavo svaigalų.

Atrodė, kad cirozė jį užklupo per greitai. Anetė jam uždavė keletą skaudžių klausimų, bet ne mažiau skaudūs buvo ir atsakymai. Pasirodo, jis ne tik girtaudavo, bet kartkartėmis vartojo narkotikus, nors tokių atvejų po sugrįžimo iš kalėjimo būta ne per daugiausia. Galimas dalykas, kad Ronui pakenkė ir ilgalaikis vaistų vartojimas. Juk jis mažų mažiausia pusę savo gyvenimo įvairiais kiekiais vartojo ypač stipraus veikimo psichotropinius vaistus.

Kas žino, galbūt jo kepenys nuo pat gimimo buvo silpnos. Šiaip ar taip, tai jau nebeturėjo reikšmės. Anetė ir vėl paskambino Renei, kad perduotų žinią, kuria buvo sunku patikėti.

Ligoninėje iš Rono ištraukė kelis galonus skysčių, o gydytojas paprašė Anetės, kad ši broliui surastų kitą prieglobstį. Jai neigiamai atsakė septynios globos įstaigos, kol galiausiai Ronui pasiūlė kambarį Brouken Arou slaugos namuose. Jam atvykus, slaugos personalas ir kiti darbuotojai priėmė jį kaip seną savo šeimos narį.

Netrukus Anetė su Rene suprato, kad šeši mėnesiai buvo pernelyg optimistinė prognozė. Ronas silpo tiesiog akyse. Išskyrus jo baisingai išsipūtusį pilvą, jis vis labiau lyso ir džiūvo. Nieko nevalgė, metė rūkyti ir negėrė. Kepenims visiškai nustojus funkcionuoti, skausmai tapo nepakeliami. Jis nerasdavo sau vietos ir ištisas valandas vaikštinėdavo po kambarį ir slaugos namų koridoriais.

Artimieji atsitvėrė nuo pašalinių ir kiek tik galėdami stengėsi būti su juo. Anetė gyveno ne per toliausiai, bet Renei su Gariu ir vaikais buvo sunkiau — jie gyveno prie Dalaso, tačiau ir jie, radę galimybę, tuojau pat leisdavosi į penkių valandų kelionę.

Markas Baretas irgi nepamiršo savo kliento. Jis turėjo daug darbo, bet laiko rasdavo ir Ronui. Jie kalbėdavosi apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą, apie Dievą ir išganymo per Kristų pažadą. Ronas žvelgė mirčiai į akis beveik tobulai ramus. Atrodė, kad jis jos jau seniausiai laukė ir jau kažin kada su ja buvo susitaikęs. Mirti jis nė kiek nebijojo. Jis nepyko. Žinia, gailėjosi dėl daugelio dalykų savo gyvenime, dėl visų padarytų klaidų ir kančių, sukeltų kitiems, bet nuoširdžiai meldė Dievą jam atleisti ir jo maldos buvo išklausytos.

Jis niekam nejautė pagiežos, nors Bilas Petersonas su Rikiu Džo Saimonsu jam neišėjo iš galvos iki pat mirties. Tačiau galų gale Ronas atleido ir jiems.

Vieno apsilankymo metu Markas prakalbo apie muziką, ir Ronas keletą valandų kliedėjo apie savo muzikinę karjerą ir apie tai, kiek daug džiaugsmo būtų, jei jis vieną dieną sugrįžtų iš slaugos namų. Apie ligą ir mirtį jie visai neužsiminė.

Anetė broliui netgi atvežė gitarą, bet groti jam buvo per sunku. Ronas paprašė jos pagiedoti jų mėgstamų giesmių. Tačiau paskutinis Rono pasirodymas įvyko būtent čia, slaugos namuose, karaokės vakarėlyje. Jam pavyko atrasti savyje jėgų ir uždainuoti. Slaugytojos ir daugelis pacientų jau buvo girdėję jo istoriją ir sveikino jį džiaugsmingais pritarimo šūksniais. Vėliau, grojant muzikai, jis šoko su savo abiem seserimis.

Skirtingai nei kiti mirštantys pacientai, kurie turi laiko pasirengti šiam momentui, Ronas nepageidavo dvasininko, kad palaikytų jo ranką, išklausytų paskutinę išpažintį ir kartu su juo pasimelstų. Jis žinojo Bibliją ne blogiau už bet kurį pamokslininką. Evangelija jam teikė viltį ir pagrindą po kojomis. Galbūt Ronas buvo nusidėjęs daugiau nei kiti, bet jis dėl to gailėjosi ir jam buvo atleista.

Ronas buvo pasirengęs.

Per tuos penkerius laisvės metus pasitaikė keletas šviesių akimirkų, tačiau apskritai jie paženklinti nesėkmių. Jis septyniolika kartų kraustėsi iš vienos vietos į kitą ir įrodė, kad savarankiškas gyvenimas — ne jam. Kokia ateitis jo laukė? Juk Anetei ir Renei jis buvo našta. Didesnę savo gyvenimo dalį jis nugyveno kaip kieno nors našta ir jautėsi pavargęs.

Dar kalinamas Ronas „Mirties zonoje“ Anetei ne kartą prisipažino, kad būtų buvę geriau, jei jis nebūtų gimęs, kad jis labiau už viską norįs numirti. Jis jautė didžiulę gėdą dėl kančių, kurias sukėlė, ypač savo tėvams, ir norėjo greičiau su jais pasimatyti, jų atsiprašyti ir amžiams likti su jais. Kartą, gana greitai po jo sugrįžimo, Anetė rado brolį stovintį jos virtuvėje — jis atrodė lyg pagautas transo ir stebeilijo pro langą. Ronas paėmė seserį už rankos ir paprašė: „Pasimelsk su manim, Anete. Pasimelsk, kad Viešpats dabar pat pasišauktų mane namo.“

Taip melstis ji negalėjo.

Atėjo Padėkos šventė. Atostogoms į gimtinę grįžo Gregas Vilhoutas ir su Ronu praleido dešimt dienų. Nors Ronas labai greitai geso, o nuo leidžiamo morfijaus atrodė mieguistas, jie po kelias valandas dalydavosi prisiminimais apie gyvenimą „zonoje“. Savaime suprantama, išgyvento siaubo jie nepamiršo, bet po tiek metų į visa tai galėjo pažvelgti netgi su šiokiu tokiu humoru.

2004-ųjų lapkritį Oklahomos valstijoje mirties nuosprendis nuteistiesiems buvo vykdomas iki tol negirdėtu tempu, ir daugelis jų senų pažįstamų atgulė po žeme. Ronas tikėjo, kad kai kurie iš jų jau bus danguje, kai jis ten pateks. Tačiau daugumos anų žmonių danguje nebus.

Jis prasitarė Gregui, kad gyvenime matė visko — ir juoda, ir balta. Jo jau niekas nebedomina, ir jis pasirengęs išeiti.

— Jis buvo visiškai susitaikęs su Dievu, — pasakojo Gregas. — Mirtis jo negąsdino. Jis norėjo tik greičiau viską užbaigti.

Gregui atsisveikinant, Ronas gulėjo beveik be sąmonės. Morfijų jam leisdavo, kiek tik reikėdavo, o jo dienos jau buvo suskaičiuotos.

Žinia apie staigią Rono mirtį daugelį jo draugų užklupo netikėtai. Denisas Fricas tomis dienomis važiavo pro Taisą, bet nerado slaugos namų. Jis planavo netrukus vėl užsukti, deja, nesuspėjo. Briusas Leba buvo išvykęs iš valstijos ir laikinai nepalaikė ryšio.

Visai prieš pat mirtį Ronui paskambino Baris Sekas. Danas Klarkas, tyrėjas, atstovavęs Ronui civilinėje byloje, įjungė garsiakalbį, ir Bario balsas nuaidėjo per visą kambarį. Tačiau tai labiau priminė ne pokalbį, o monologą, nes Ronui buvo suleista didelė vaistų dozė ir jis jau merdėjo. Baris davė žodį greitai atvykti ir pasikalbėti akis į akį. Vėliau Ronas netgi šyptelėjo, o jo lankytojai ėmė juoktis, kai Baris tarė: „Paklausyk, Roni. Aš tau pažadu, jei tu pats to nepadarysi, tai padarysime mes — anksčiau ar vėliau pričiupsime tą Rikį Džo Saimonsą.“

Išėjus lankytojams, buvo pakviesti artimieji.

Prieš trejus metus per šalį keliavo žymi fotomenininkė Taryn Saimon, fotografavusi reabilituotus nekaltai nuteistuosius knygai, kurią ketino išleisti. Ji nufotografavo ir Roną su Denisu, užsirašė jų bylos santrauką ir paprašė jų užrašyti arba pasakyti keletą žodžių, kurie knygoje būtų išspausdinti prie nuotraukų.

Ronas tarė:

Tikiuosi nenueiti nei į dangų, nei į pragarą. Norėčiau savo mirties valandą užmigti ir niekada nebeatsibusti, niekada nesapnuoti jokių košmarų. Amžinojo poilsio, kuris minimas ant kai kurių antkapių, štai ko aš labiausiai norėčiau. Aš nenoriu stoti prieš Teismą. Aš nenoriu būti vėl kieno nors teisiamas.

Mirtininkų kalėjime klausdavau savęs, kodėl aš gimiau, kokia buvo mano gimimo prasmė, jei man teko tiek patirti? Nedaug trūko, ir aš būčiau prakeikęs savo motiną ir tėvą — taip blogai jaučiausi — dėl to, kad per juos atsiradau šiame pasaulyje. Jei būčiau turėjęs pasirinkimą, nebūčiau gimęs.