Джон Гришэм - Nekaltasis

„Nekaltieji“ (Umbrage, 2003)

Jausdamas artėjančią mirtį, Ronas kai kurių savo ankstesnių minčių išsižadėjo. Jis labai troško į dangų.

Gruodžio ketvirtąją Anetė ir Renė su savo šeimomis susirinko prie jo lovos ir paskutinį kartą ištarė „sudie“.

Po trijų dienų į atsisveikinimo pamaldas Brouken Arou Heihursto šarvojimo salėje susirinko didelis būrys žmonių. Rono „gyvenimo minėjimui“ vadovavo bendruomenės, kuriai jis priklausė, pastorius Tedas Hystonas. Pamokslą pasakė ir keliais mielais prisiminimais iš jų gyvenimo Makalesteryje pasidalijo kalėjimo kapelionas Čarlzas Storis. Jaudinamą kalbą apie jų draugystę pasakė Markas Baretas. Šerilė Paileit perskaitė laišką nuo Bario Seko, kuris tuo metu buvo užsiėmęs netgi dviem apeliacinėmis bylomis dėl išteisinimo.

Atidengus karstą žmonės išvydo ramiai gulintį išblyškusį žilaplaukį senyvo amžiaus vyrą. Ant dangčio buvo pritaisyti beisbolo atributai — beisbolininko striukė, pirštinės ir lazda, o Ronui prie šono gulėjo jo gitara.

Pamaldose buvo giedami ir du klasikiniai gospelai — „Aš išskrisiu“ ir „Jis mane išvadavo“. Tai Rono dar vaikystėje išmoktos giesmės, kurias jis giedojo visą savo gyvenimą: bažnyčios organizuojamose atsinaujinimo dienose ir stovyklose, motinos laidotuvėse, į kurias buvo pristatytas sukaustytas grandinėmis, „Mirties zonoje“ nevilties dienomis ir Anetės namuose sugrįžęs į laisvę. Gyva, ramiai sėdėti neleidžianti melodija ir giesmių žodžiai atpalaidavo susirinkusius žmones, o veiduose pražydo šypsenos.

Be abejo, buvo liūdna, tačiau pamaldose galėjai pajusti ir palengvėjimą. Tragiškas gyvenimas baigėsi, ir jį nugyvenusysis jau sulaukė geresnės dalios. Būtent to Ronas ir melsdavo. Pagaliau jis iš tiesų buvo laisvas.

Popiet laidotuvių dalyviai susirinko Ados kapinėse. Atsisveikinti su Ronu atvyko gražus šeimos draugų būrys. Iš pagarbos Karteriams Anetė brolį laidojo kitose kapinėse, nei buvo palaidota Debė.

Buvo šalta vėjuota diena. 2004-ųjų gruodžio septintoji — lygiai dvidešimt dveji metai praėjo nuo tos dienos, kai paskutinį kartą matė gyvą Debę Karter.

Tarp nešančių karstą draugų buvo ir Briusas Leba su Denisu Fricu. Po vietos pastoriaus trumpos atsisveikinimo kalbos ir maldos, ašaroms riedant seserų skruostais, karstas su Ronu buvo nuleistas į žemę.

Antkapyje visam laikui įrėžtas tekstas:

RONALDAS KEITAS VILJAMSONAS

1953 02 03-2004 12 04

Išgyvenęs mirtį

Nekaltai nuteistas 1988 m.

Reabilituotas 1999 04 15

AUTORIAUS ŽODIS

Praėjus dviem dienoms po Rono Viljamsono laidotuvių, vartydamas The New Yorks Times , pastebėjau nekrologą. Sudomino jo antraštė: „Sulaukęs 51-erių, mirė Ronas Viljamsonas, žmogus, buvęs nuteistas mirties bausme ir išteisintas.“ Tačiau dar labiau sudomino Džimio Dvajerio parašytas išsamus nekrologas, atskleidęs keletą šios istorijos detalių. Ten pat išvydau įspūdingą nuotrauką, kurioje užfiksuotas Ronas teismo salėje tą dieną, kai išgirdo išteisinamąjį nuosprendį. Jis atrodė truputį suglumęs ir galbūt net šiek tiek pasipūtęs, o veide matėsi palengvėjimas.

1999-aisiais žinia apie jo išteisinimą kažkodėl liko mano nepastebėta, o apie Roną Viljamsoną ir Denisą Fricą nieko nebuvau girdėjęs.

Nekrologą perskaičiau dar kartą. Turiu pripažinti, kad net didžiausio kūrybinio įkvėpimo pagautas nebūčiau pajėgęs sukurti tokios turiningos ir daugiasluoksnės istorijos. Tačiau, kaip veikiai įsitikinau, nekrologas atskleidė tik jos paviršių. Po kelių valandų aš jau kalbėjausi telefonu su Rono seserimis, Anetė ir Rene, o paskui staiga supratau, kad rankose laikau knygą.

Apie galimybę parašyti dokumentinę knygą retai kada susimąstydavau, — kurdamas romanus jaučiuosi lyg žuvis vandenyje, — todėl visiškai nenutuokiau, ką tai reiškia. Pati istorija, jos nagrinėjimas ir aprašymas iš manęs atėmė aštuoniolika mėnesių. Daugelį kartų teko lankytis Adoje, jos Teismo rūmuose, tardymo izoliatoriuje, užkandinėse ir baruose, Makalesterio senajame ir naujajame mirtininkų kalėjimuose, Ašere, kur su Murliu Bouvenu sėdėdami stadiono tribūnose porą valandų kalbėjomės apie beisbolą, lankiausi ir Niujorke įsikūrusiame „Innocence Project“ biure, vienoje iš Seminolos kavinių pietavau su federaliniu teisėju Franku Syjumi, buvau nuvykęs į „Jankių“ stadioną ir į Leksingtono kalėjimą, kuriame kalbėjausi su Tomiu Vardu, į Normaną, kur po kelias valandas kalbėdavomės su Marku Baretu. Buvau nuvykęs į Kanzas Sitį susitikti su Denisu Fricu, lankiausi pas Anetę ir Renę Talsoje, netgi įkalbėjau Gregą Vilhoutą iš Kalifornijos grįžti namo, o tada drauge su juo nuvykome į Didįjį Maką, kur jis pirmąkart, praėjus penkiolikai metų nuo išėjimo į laisvę, vėl pamatė savo senąją kamerą.

Po kiekvieno apsilankymo ir pokalbio pasakojimas pasukdavo nauja linkme. Norėdamas būčiau galėjęs parašyti penkis tūkstančius puslapių.

Gilindamasis į šią istoriją, susidūriau su faktu, kuriam, net versdamasis advokato praktika, neskyriau daug dėmesio, o būtent — su neteisėtais nuosprendžiais. Tai problema, aktuali ne tik Oklahomai. Neteisėtų nuosprendžių pasitaiko kiekvieną mėnesį ir kiekvienoje valstijoje, o jų priežastys — įvairios, bet ir tos pačios: policijos pareigūnų aplaidumas, klaidinantys tyrimų rezultatai, klaidingi tiesioginių liudytojų parodymai, blogai savo pareigas einantys advokatai, tingūs arba arogantiški prokurorai.

Didmiesčiuose kriminalistų darbo krūvis yra akivaizdžiai per didelis, dėl to nukenčia jų darbo kokybė ir tyrimai ne visada atliekami profesionaliai. Tuo tarpu miestelių policijos pareigūnai dažnai stokoja kvalifikacijos, o jų darbo kokybe paprastai niekas nepasidomi. Žmogžudystės ir išžaginimai šokiruoja žmones ne mažiau nei anksčiau, ir jie tikisi teisingumo, be to, greito. Dori piliečiai ir prisiekusieji tikisi, kad jų valdžia ir teisėsauga savo pareigas atlieka garbingai. Priešingu atveju pasekmės būna skaudžios — kaip Rono Viljamsono ir Deniso Frico istorijoje.

O dabar apie Tomį Vardą ir Karlą Fontenotą. Šiuo metu abu atlieka laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos. Tiesa, Tomis gal ir gali tikėtis vieną gražią dieną būti lygtinai išleistas į laisvę, tačiau Karlas dėl procedūrinių vingrybių tokios galimybės neturės. Jų neišgelbėtų nei DNR tyrimas, nes jų byloje nėra jokių biologinių įkalčių. Denisės Haravėj žudikas ar žudikai niekada nebus išaiškinti, bent jau policijos. Jei susidomėjote jų istorija, galite apsilankyti internetinėje www.wardandfontenot.comsvetainėje.

Rinkdamas medžiagą šiai knygai, sužinojau dar du įdomius, su Ada susijusius faktus. 1985 metais Pontotoko apygardos teisme buvo teisiamas išžaginimu kaltinamas Kalvinas Li Skotas. Nusikaltimo auka buvo jauna našlė, užpulta mieganti savo namuose. Kadangi nusikaltėlis jai ant galvos užspaudė pagalvę, moteris negalėjo jo atpažinti. OVNTB plaukų ekspertizės specialistas atlikęs tyrimą pareiškė, kad du nusikaltimo vietoje rasti plaukai „mikroskopiškai atitiko“ Kalvino Li Skoto plaukus. Pastarasis kategoriškai neigė savo kaltę, bet prisiekusiesiems atrodė kitaip ir jis buvo nuteistas dvidešimt penkerius metus kalėti. Po dvidešimties kalėjime praleistų metų jis grįžo į laisvę. 2003 metais Kalvinas Li Skotas buvo išteisintas remiantis DNR tyrimo išvadomis.

Bylą tyrė Denisas Smitas. Srities prokuroro pareigas ėjo Bilas Petersonas.

Trumpai apie antrąjį faktą. 2001-aisiais federalinis teismas pripažino buvusį Ados policijos nuovados viršininko pavaduotoją Denisą Korviną kaltu metamfetamino gamybos ir platinimo byloje ir nuteisė jį šešeriems metams laisvės atėmimo bausme. Jei dar pamenate, Ados policijos pareigūną Korviną savo parašu patvirtintame raštiškame parodyme maždaug prieš dvidešimt metų minėjo Glenas Goras, teigdamas, kad kartu su juo vertėsi prekyba narkotikais.