Джон Гришэм - Nekaltasis

Be to, jis patikino, kad žmogžudystės tyrimas „tęsiamas toliau“.

Ieškinį suformulavo Bario Seko teisinių paslaugų firmos darbuotojai ir advokatė iš Kanzas Sičio Šerilė Paileit. Markas Baretas prie jų prisijungė vėliau, išėjęs iš Nepasiturinčių asmenų teisinės gynybos biuro ir ėmęs verstis privačia advokato praktika.

Civilinius ieškinius dėl neteisėto teismo nuosprendžio laimėti labai sunku, o dauguma reabilituotų asmenų paprasčiausiai negauna galimybės net kreiptis į teismą. Faktas, kad nuosprendis buvo priimtas neteisėtai, dar nesuteikia teisės pareikšti ieškinį.

Potencialus ieškovas pirmiausia privalo pareikšti ir įrodyti, kad buvo pažeistos jo civilinės ir konstitucinės teisės, dėl ko teismas jo atžvilgiu ir priėmė neteisingą nuosprendį. Toliau dar sunkiau: faktiškai kiekvienas iš teisinio proceso dalyvių, prisidėjusių prie neteisėto nuosprendžio, naudojasi teisinio neliečiamumo statusu. Teisėjas civilinio ieškinio atžvilgiu juo naudojasi nepaisant bylos nagrinėjimo metu padarytų klaidų gausos ir dydžio. Prokuroras neliečiamumo statusu naudojasi tol, kol eina savo pareigas, tai yra kol dirba prokuroru, nebent jis buvo pernelyg įsipainiojęs į tyrimą. Policijos pareigūnas taip pat naudojasi šiuo statusu, nebent būtų įrodyta, kad jo veiksmai buvę tokie neteisėti, jog bet kuris protaujantis įstatymo priežiūros pareigūnas būtų aiškiai suvokęs, jog jis pažeidžia šalies Konstituciją.

Tokie ieškiniai nepaprastai brangiai atsieina — ieškovai vien teisininkams už bylinėjimąsi pakloja po kelias dešimtis ir net kelis šimtus tūkstančių dolerių. Kadangi išieškojimas yra labai ilgas procesas, tik nedaugelis ryžtasi imtis tokių bylų.

Labiausiai nukentėjusieji, pavyzdžiui, tokie kaip Gregas Vilhoutas, negauna nė skatiko.

Dar viena stotele Ronui 2001-ųjų liepą tapo Normano reabilitacijos centras, solidi institucija, teikusi ne tik apgyvendinimo, bet ir konsultavimo, ir ugdymo paslaugas. Centro paskirtis buvo padėti pacientams atgauti savarankiškam gyvenimui reikalingas savybes, o galutinis tikslas — jų, kaip darbingų ir sąmoningų piliečių, asimiliacija bendruomenėje.

Pirmajame reabilitacijos etape pacientai dalyvaudavo dvylikos mėnesių programoje, kurios metu gyveno kambariuose po kelis, laikydamiesi aibės taisyklių. Vienas iš pirmųjų įgūdžių, kuriuos jiems centre įdiegdavo, buvo naudojimasis viešuoju transportu ir orientavimasis mieste. Pacientus mokė gaminti maistą, namų ruošos ir asmeninės higienos įgūdžių. Ronas mokėjo išsikepti plaktą kiaušinienę ir pasidaryti žemės riešutų sviesto sumuštinį.

Jis visada stengėsi laikytis arčiau savo kambario ir į kiemą išeidavo tik parūkyti. Po keturių mėnesių jis vis dar nesiorientavo viešojo transporto sistemoje.

Ronas vaikystėje buvo įsimylėjęs Debę Keit. Jos tėvas ėjo pastoriaus pareigas vienoje bažnyčioje ir norėjo savo dukrą ištekinti taip pat už pastoriaus, todėl Ronas neturėjo jokių šansų. Jos brolis Mikis Keitas pasekė tėvo pavyzdžiu ir tapo Evangelistų šventovės, į kurią perėjo ir Anetė, pastoriumi. Ronui prašant, o Anetei primygtinai reikalaujant, pastorius Keitas nuvyko į Normaną ir apsilankė reabilitacijos centre.

Ronas buvo rimtai apsisprendęs sugrįžti į bažnyčią ir susitvarkyti gyvenimą. Jis iš tiesų giliai tikėjo Dievą ir Jėzų Kristų, o Biblijos eilučių ir gospelų, kurių buvo išmokęs vaikystėje, niekada nepamiršo. Nepaisant visų savo paklydimų ir ydų, jis troško sugrįžti prie savo šaknų. Ronas giliai išgyveno slegiantį kaltės jausmą dėl savo gyvenimo būdo, bet tikėjo Jėzaus dievišku, amžinu ir besąlyginiu atleidimu.

Pastorius Keitas pasikalbėjo su Ronu, paskui jie kartu pasimeldė ir aptarė visus formalumus, kuriuos reikėjo atlikti. Jis paaiškino Ronui, kad iš tikrųjų norėdamas tapti bažnyčios nariu turįs pateikti prašymą, nurodydamas faktą, jog jis esąs iš naujo atgimęs krikščionis, ir pasižadėti mokėti bažnyčiai dešimtinę, dalyvauti, kiek tai bus įmanoma, jos gyvenime ir niekada nesuteršti jos vardo. Ronas tuojau pat užpildė atitinkamos formos dokumentą ir jį pasirašė. Pastorius supažindino su prašymu bažnyčios tarybą, kuri jį apsvarstė ir patvirtino.

Keletą mėnesių Ronas buvo patenkintas. Jis gyveno dorai ir nebevartojo alkoholio, tvirtai pasiryžęs su Dievo pagalba nugalėti šį bjaurų įprotį. Tuo metu jis įstojo į Anoniminių alkoholikų draugiją ir nepraleido beveik nė vieno jos susirinkimo. Be to, reguliariai vartojo vaistus, o pokyčius į gerą netruko pastebėti jo artimieji ir draugai. Ronas atkuto, dažnai būdavo linksmas ir sąmojingas, mėgo pasakoti anekdotus. Norėdamas apstulbinti jo nepažįstančiuosius, pokalbį jis dažniausiai pradėdavo šia fraze: „Kai aš buvau nuteistas mirties bausme...“ Jo artimieji palaikė su Ronu glaudžius ryšius ir stebėjosi jo gebėjimu detaliai prisiminti viską, kas vyko tuo metu, kai jis, tiesiogine šio žodžio reikšme, buvo išprotėjęs.

Reabilitacijos centras buvo įsikūręs beveik pačiame Normano centre, ne per toliausiai nuo Marko Bareto biuro, todėl Ronas nepraleisdavo progos jame apsilankyti. Advokatas su klientu gurkšnodami kavą kalbėdavosi apie muziką ir ieškinį. Roną labiausiai domino klausimas, kada ieškinys bus patenkintas ir kokios sumos jis gali tikėtis. Markas pakvietė Roną apsilankyti jo bažnyčioje, Normano Kristaus mokinių bendruomenėje. Šis priėmė pasiūlymą ir kartu su Marko žmona ėmė lankyti sekmadieninę mokyklą, kurioje, didelei jo nuostabai, vykdavo atviros diskusijos apie Bibliją ir krikščionybę. Čia būdavo galima užduoti pačius įvairiausius klausimus, skirtingai nei sekmininkų bažnyčiose, kur Dievo žodis buvo konkretus ir neklystamas, o pliuralizmas netoleruojamas.

Daugiausia laiko Ronas praleisdavo muzikuodamas, mokydamasis Bobo Dylano arba Eriko Klaptono dainų. Jam netgi pavyko išeiti į viešumą. Jis ėmė groti tai vienoje, tai kitoje Normano arba Oklahoma Sičio kavinėje, atlikdavo lankytojų pageidaujamus kūrinius ir užsidirbdavo kavai. Neatrodydavo, kad Ronas labai jaudintųsi. Nors jo balso diapazonas buvo labai ribotas, bet jis į tai nekreipdavo dėmesio ir atlikdavo bet kurią prašomą dainą.

Kartą jis gavo Oklahomos sąjūdžio už mirties bausmės panaikinimą kvietimą atlikti keletą dainų ir pasisakyti labdaringame renginyje, organizuojamame Faehauso meno centre, netoli Oklahomos universiteto miestelio. Renginyje jam teko pasirodyti maždaug dviem šimtams klausytojų — publikos buvo gerokai daugiau nei paprastai, ir jis iš susijaudinimo atsistojo per toli nuo mikrofono. Žmonės jį girdėjo prastai, tačiau priėmė labai palankiai. Vakaro metu Ronas susipažino su Siuzana Šarp, Oklahomos universiteto kriminalistikos profesore ir aktyvia kovotoja už mirties bausmės panaikinimą. Ji pakvietė Roną apsilankyti jos paskaitoje, ir jis kvietimą mielai priėmė.

Juodu tapo draugais, nors Ronui greitai ėmė atrodyti, kad jis ją įsimylėjo. Tuo tarpu moteris norėjo, kad jų santykiai išliktų draugiški, bet tik profesinio lygio. Jame ji matė kenčiantį, sužeistą žmogų ir norėjo jam padėti. Romanas tam būtų tik trukdęs, ir Ronas jai neprieštaravo.

Atėjo metas, ir jis, sėkmingai užbaigęs pirmąjį etapą, perėjo į antrąjį, kuriame reabilitacijos centro pacientai mokosi gyventi savarankiškai. Anetė su Rene nuolat melsdavosi, kad jam gerai sektųsi. Jos vylėsi, kad jų broliui jau nebeteks glaustis pensionuose, nakvynės namuose ir gydytis psichiatrijos ligoninėse. Jeigu Ronas sėkmingai užbaigtų antrąjį etapą, kitas žingsnis tikriausiai būtų įsidarbinimas.

Jis išsilaikė maždaug mėnesį, o paskui būklė pamažu ėmė blogėti. Likęs be griežtos dienotvarkės ir kontrolės, Ronas liovėsi reguliariai vartoti vaistus. Jis vėl užsimanė šalto alaus ir vis dažniau ėmė lankytis studentų miestelio bare „Deli“, kuriame rinkdavosi mėgėjai išgerti ir kontrkultūros atstovai.