Джон Гришэм - Nekaltasis

Beisbolininko kepuraitė dengė „dubenėliu“ kirptus sniego baltumo tankius susivėlusius plaukus. Ronui buvo keturiasdešimt šešeri, bet atrodė jis gerokai vyresnis. Jis pasitaisė kepuraitę ir žengė ant vejos. Nors šis šešių pėdų ūgio vyras dvidešimt metų buvo nesportavęs ir netgi visiškai apleidęs savo kūną, vis dėlto kažkas jame bylojo, jog tai — kadaise žymus sportininkas. Paskui jis perėjo baudinių aikštelę, kirto bazės ribas žymintį takelį ir nuskubėjo link metiko gūbrio, nuo kurio apžvelgė nesibaigiančias ryškiai mėlynas tribūnas. Tada vieną koją atsargiai pastatė ant gumos ir pakraipė galvą. Kažkada Donas Larsenas, stovėdamas būtent šioje vietoje, atliko savo stebuklingą padavimą. Ant šio gūbrio karaliavo jo dievaitis Vaitis Fordas. Ronas žvilgtelėjo per kairįjį petį tolyn, į dešinįjį lauką, kur Rodžeris Maris taip stipriai atmušdavo kamuoliukus, jog tie skriedavo virš aptvaro. Paskui jo dėmesį patraukė sienelė priešais centrines tribūnas su žymiausių „jankių“ bareljefais.

Namų bazėje, taip pat su „Jankių“ kepuraite ant galvos, stovėjo Markas Baretas, bandydamas atspėti, ką dabar mąsto jo klientas. Žmogus, paleistas iš kalėjimo, kuriame, nors ir nebuvo įvykdęs jokio nusikaltimo, praleido dvylika metų; žmogus, kuris neišgirdo nei elementariausio atsiprašymo, nes atsakingiems asmenims pritrūko drąsos pripažinti savo kaltes, nei atsisveikinimo, nebent tik „nešdinkis, ir kuo tyliau“. Jis nesulaukė jokios kompensacijos nei konsultacijos, negavo gubernatoriaus ar kurio nors kito valdininko laiško, o ir žiniasklaidos priemonių apie jo reabilitavimą niekas nesivargino informuoti. Tačiau net ir praėjus dviem savaitėms po sugrįžimo į laisvę jis tebėra visuomenės informavimo priemonių „kalinys“, iš kurio tikimasi išpešti kuo dagiau naudos.

Pažymėtina tai, kad Ronas niekam nejautė pagiežos. Jis ir Denisas buvo stačia galva panirę į laisvę. Pagieža atsiras vėliau, kai žiniasklaidai jie jau neberūpės.

Netoli komandos suolelio stovintis Baris Sekas, akies krašteliu stebėdamas Roną, šnekučiavosi su kitais. Būdamas užkietėjęs „Jankių“ aistruolis, jis organizavo specialią ekskursiją į stadioną. Juk jo bičiuliai kelioms dienoms buvo tapę ir jo svečiais.

Kol Ronas stovėjo ant metiko gūbrio, aplink jį zujo fotografai ir filmuotojai su visa savo įranga, paskui ekskursija patraukė išilgai pirmąją bazę žyminčios linijos; niekas niekur neskubėjo, klausydamiesi savo vadovo, pasakojančio apie vieną ar kitą „Jankių“ žvaigždę. Ronas dar prisiminė daugelio žaidėjų laimėjimus ir jų biografijas. Dar niekam nebuvo pavykę išmušti kamuoliuko visiškai už „Jankių“ stadiono ribų, tačiau Mantliui trūko labai nedaug, kalbėjo vadovas. Jo atmuštas kamuoliukas atlėkė iki pat čia, paaiškino jis ir parodė į vietą, už maždaug penkių šimtų trisdešimt penkių pėdų nuo namų bazės.

— Bet Vašingtone atmušė dar toliau, — įsiterpė Ronas. — Ten nulėkė penkis šimtus šešiasdešimt penkias pėdas. Metikas buvo Čakas Stobsas.

Gidui tai padarė didelį įspūdį.

Atsilikusi per keletą žingsnių nuo Rono ėjo Anetė. Sesuo buvo įpratusi jį lydėti — pasirūpindavo įvairiomis smulkmenomis, prireikus tardavo griežtesnį žodį, rūpinosi jo išvaizda. Ji savęs nelaikė beisbolo mėgėja, juolab kad tuo metu jai labiau už viską rūpėjo brolio blaivumas. O Ronas tądien griežė ant jos dantį, mat Anetė praėjusį vakarą neleido jam pasigerti.

Su jais kartu buvo Denisas, Gregas Vilhoutas ir Timas Durhamas. Visi keturi išteisintieji dalyvavo televizijos laidoje „Labas rytas, Amerika“. Kelionės išlaidas jiems padengė ABC kompanija. Stadione su jais lankėsi ir Džimis Dvajeris iš New York Daily News.

Jie stabtelėjo ant centrinį lauką žyminčio tako. Kitoje pusėje buvo Atminimo parkas, kuriame puikavosi masyvūs Ruto ir Gėrigo, Mantlio ir Dimadžijo biustai, taip pat aibė mažesnių paminklinių lentų, skirtų kitų žymių „jankių“ garbei. Prieš renovaciją šis nedidelis kone šventos žemės kampelis iš tikrųjų buvo pačioje aikštėje, pasakojo gidas. Atsidarė vartai, ir jie įėjo į mūrinį patijų, kuriame lengvai galėjai pamiršti, jog esi beisbolo stadione.

Ronas priėjo prie Mantlio biusto ir perskaitė jo biografijos santrauką. Jis dar ir dabar galėjo išvardyti šio beisbolininko statistinius duomenis, kuriuos buvo atmintinai išmokęs vaikystėje.

Paskutinį kartą už „Jankius“ Ronui teko žaisti 1977-aisiais, atstovaujant Fort Lauderdeilo komandai, žaidusiai A lygoje, trumpai tariant, toli ne tik nuo Atminimo parko, bet ir nuo tikro profesionalo statuso. Anetė buvo išsaugojusi keletą senų brolio fotografijų, kuriose jis vilki tikrų tikriausią „Jankių“ sportinę aprangą. Iš tiesų ją anksčiau vilkėjo tikras „jankis“, žaidęs kaip tik šiame garsiajame stadione. Sportinė apranga pagrindinėje komandoje būdavo perduodama iš kartos į kartą, o kai ji jau susidėvėjusi atitekdavo kuriam nors iš jaunimo komandos žaidėjų, ant jos būdavo neišdildomai įspaustos žūtbūtinių kovų žymės. Kelnių kelius ir sėdynę puošdavo siūlų dygsniai. Elastinis jų juosmuo būdavo siaurinamas ir platinamas, o iš vidaus žymimas žymikliu, kad treneriai jų nesupainiotų. Visi džersiai buvo išmarginti žolės ir prakaito dėmėmis.

1977-ųjų Fort Lauderdeilo „Jankiai“. Ronas keturiolika kartų išbėgo į aikštę, sužaidė trisdešimt tris kėlinius, du kartus atmušė sėkmingai, keturis kartus smūgiavo pro šalį, todėl „Jankiai“, vos tik sulaukę sezono pabaigos, be jokių svarstymų nutraukė kontraktą.

Ekskursantai pajudėjo tolyn. Ronas akimirkai stabtelėjo norėdamas žvilgtelėti į Redžio Džeksono atminimo lentą. Gidas pasakojo apie kintančius stadiono dydžius, apie tai, kad Ruto laikais jis buvęs didesnis, o Mariso ir Mantlio — jau mažesnis. Įkandin sekė filmavimo grupė, įamžinanti scenas, iš kurių po montavimo nebeliks nė vienos.

„Argi tai ne juokinga? — mąstė Anetė. — Jos brolis būdamas vaikas, o ir paauglystėje norėjo būti pastebėtas, netgi reikalavo dėmesio, ir štai po keturiasdešimties metų filmavimo kameros seka kiekvieną Rono žingsnį.“

Džiaukis šia akimirka, kartojo ji sau mintyse. Juk dar prieš mėnesį jis buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, ir niekas negalėjo garantuoti, kad jis kada nors iš jos išeis.

Jie koja už kojos grįžo prie „Jankių“ komandos suolelio ir dar kurį laiką ten pastoviniavo. Jausdamas magišką šios vietos poveikį, Ronas pratarė Markui Baretui:

— Tik dabar supratau, kaip jiems čionai gera.

Markas linktelėjo galva, bet nesugalvojo, ką jam atsakyti.

— Aš visada tenorėjau vieno — žaisti beisbolą, — prisipažino Ronas. — Tai buvo mano vienintelis džiaugsmas.

Jis nutilo, apsidairė ir pridūrė:

— Žinote, ką? Aš jau pavargau nuo plepalų. Jei atvirai, tai labiausiai norėčiau šalto alaus.

Niujorke jis pradėjo gerti.

Pergalės eisena iš „Jankių“ stadiono patraukė į Disneilendą, kur jų laukė atstovai iš vienos Vokietijos televizijos, sumokėjusios visai jų kompanijai už tris pramogų vakarus. Ronui ir Denisui reikėjo tik papasakoti savo istoriją, o vokiečiai, kaip tikri europiečiai pakerėti mirties bausmės, fiksavo kiekvieną smulkmeną.

Disneilende Ronui labiausiai patiko „Epcot“10 centras, o konkrečiau — Vokiečių kaimelis, kuriame jis rado gero bavariško alaus ir maukė vieną bokalą po kito.

Iš ten jiems reikėjo skristi į Los Andželą, pasirodyti tiesioginiame Leeza šou. Iki skrydžio likus visai nedaug laiko, Ronas netikėtai dingo, bet ištuštinęs pintą degtinės atsirado. Kadangi jis neturėjo daugumos dantų, jį ir blaivų nebūdavo paprasta suprasti, todėl į jo kiek nerišlią kalbą niekas per daug nekreipė dėmesio.