Джон Гришэм - Nekaltasis

Žinoma, prokuroras nutylėjo, kad jo etiškas ir apie aukštą moralę bylojantis sutikimas panaikinti kaltinimus buvo duotas praėjus kone penkeriems metams nuo tos dienos, kai Ronui beveik buvo įvykdytas mirties nuosprendis, ir ketveriems metams po to, kai Petersonas viešai sukritikavo federalinį teisėją Syjų dėl jo įsakymo peržiūrėti bylą. Matyt, ir tai, kad jis paskutinę akimirką vargais negalais sugebėjo išstenėti, jog Ronas su Denisu, būdami nekalti, nelaisvėje praleido tik dvylika metų, taip pat bylojo apie aukštus etinius standartus.

Bet labiausiai smerktinas buvo paskutinis teiginys. Laikraštyje jis pasirodė paryškintas ir patalpintas pirmojo puslapio centre. Petersonas tvirtino:

Viljamsono ir Frico atžvilgiu aš nė karto nepavartojau termino „nekaltas“. Tai neįrodo jų nekaltumo. Tai tik reiškia, kad su dabartiniais įkalčiais aš negaliu vykdyti jų baudžiamojo persekiojimo.

Pasidžiaugę laisve vos keturias dienas, Ronas su Denisu buvo sukrėsti, nes tai, ką jie perskaitė, juos išgąsdino. Kodėl Petersonas taip geidžia juos nuteisti? Vieną kartą jis jau buvo pasiekęs savo, ir jie neabejojo, kad jam nieko nereiškia juos dar kartą nuteisti.

Nauji įkalčiai, seni įkalčiai, jokių įkalčių. Tai neturėjo reikšmės. Jie nieko nenužudė, bet už grotų iškentėjo dvylika metų. Pontotoko apygardoje įkalčiai nebuvo lemiamas veiksnys.

Rašinys įsiutino Marką Baretą ir Barį Seką, ir juodu surašė išsamius Petersono teiginių paneigimus spaudai. Tačiau išmintingai nutarę luktelėti, po kelių dienų netruko įsitikinti, kad Petersono žodžiais patikėjo vos vienas kitas žmogus.

Sekmadienį popiet Ronas, Denisas ir jų šalininkai Marko Bareto kvietimu išvyko į Normaną. Visai atsitiktinai tą dieną „Amnesty Inernational“ organizavo kasmetį labdaringą roko koncertą. Atvirame amfiteatre buvo susirinkusi nemaža minia. Diena pasitaikė šilta ir saulėta.

Tarp atliekamų kūrinių įsiterpdavo Markas Baretas, kuris pristatė Roną, Denisą, Gregą ir Timą Durhamą. Kiekvienas iš jų kalbėjo po kelias minutes, susirinkusiesiems papasakodamas savo istoriją. Nors visi vyrai labai jaudinosi ir neturėjo patirties kalbėti tokiai auditorijai, vis dėlto įsidrąsino ir pasisakė labai nuoširdžiai. Klausytojai liko sužavėti.

Keturi vyrai, keturi eiliniai baltieji, kilę iš gerų šeimų, pateko tarp sistemos krumpliaračių, kurie malė juos, sudėjus visą jų visų nelaisvėje praleistą laiką, trisdešimt trejus metus. Jie labai suprantamai pareiškė: kol sistemoje neįvyks radikalių permainų, taip gali nutikti kiekvienam.

Baigę kalbėti, jie slampinėjo po amfiteatrą, klausėsi muzikos, valgė ledus, mėgavosi saulės spinduliais ir laisve. Iš kažkur išdygo Briusas Leba ir lyg meškinas apsikabino savo seną bičiulį. Briusas nedalyvavo Rono teisme ir neparašė jam nė vieno laiško, kai šis buvo už grotų. Dėl to geriausias jo vidurinės mokyklos laikų draugas jautėsi kaltas ir nuoširdžiai prašė atleisti. Ronas atleido jam tą pačią minutę.

Jis buvo nusiteikęs atleisti visiems. Svaigus laisvės dvelksmas išsklaidė visą neapykantą ir keršto fantazijas. Nors visus dvylika metų jis svajojo apie akimirką, kada galės iškelti milžinišką ieškinį, jo svajos liko praeityje. Jis nebenorėjo atgaivinti patirto košmaro.

Visuomenės informavimo priemonės nepasitenkino keliais reportažais. Kas jau kas, o Ronas netruko atsidurti jų dėmesio centre. Kadangi jis buvo baltasis iš baltųjų miestelio, nukentėjęs nuo baltųjų policininkų, apkaltintas baltaodžio prokuroro ir nuteistas baltaodžių prisiekusiųjų, Ronas Viljamsonas iškart tapo reporterių ir žurnalistų labiausiai medžiojamu taikiniu. Niekas nesistebėdavo, jei būdavo pažeidžiamos vargšų ir mažumų teisės, bet kad taip nutiktų vaikinui iš mažo miestelio...

Daug žadanti perspektyvaus beisbolininko karjera, sunkus psichikos sutrikimas mirtininkų kalėjime, tik per plauką neįvykdytas mirties nuosprendis, nenuovokūs policininkai, nesugebantys nustatyti akivaizdaus žudiko — visa tai buvo išsamiai nušviesta žiniasklaidos.

Į Marko Bareto biurą iš įvairių pasaulio kampelių nuolat plaukė prašymai duoti interviu.

Po šešių dienų slapstymosi krūmynuose Glenas Goras pasidavė. Jis susisiekė su Ados advokatu, kuris paskambino į koloniją ir išdėstė Goro sąlygas. Nusprendęs pasiduoti jis turėjo vieną specifinį pageidavimą: išvengti susidūrimo su Ados teisėsauga.

Tiesą sakant, jam nebuvo ko jaudintis. Tie, kurie negalėjo ar nenorėjo šaudyti taikliai, nepageidavo, kad Goras būtų dar kartą teisiamas Adoje. Jiems reikėjo laiko išsilaižyti stipriai sužeistą savimeilę. Petersonas su policijos pareigūnais išdidžiai gyrėsi, kad nusikaltimo tyrimas atnaujintas, o jie entuziastingai medžioja žudiką arba žudikus. Goras jų schemoje buvo tik vienas iš pėstininkų..

Prokuroras ir policininkai nė už ką nebūtų pripažinę savo klaidų, todėl jie laikėsi įsikibę iliuzijos, kad jie galbūt buvo teisūs. Kas žino, gal į policijos nuovadą atsibels koks narkomanas ir prisipažins įvykdęs nusikaltimą arba įskųs Roną su Denisu. Gal atsiras naujas „zonos“ skundikas. O galbūt policininkams pavyks išgauti kokio liudytojo arba įtariamojo prisipažinimą.

Čia juk Ada. Kruopščiai ir patikimai dirbanti policija gali atkapstyti net ir seniausiai dingusius pėdsakus.

Ronas su Denisu nebuvo išbraukti iš įtariamųjų sąrašo.

16 SKYRIUS

Įprasta „Jankių“ stadiono rutina, išvykus vietos komandai, pasikeičia. Tokiais atvejais į jį ir iš jo nesigrūda sirgalių minia, neblyksi fotoaparatai, niekam nereikia sukti galvos, kaip greičiau atstatyti sugadintą dangą. Senajame stadione vėlyvą rytą pasirodo aikštės prižiūrėtojai, vilkintys savo chaki spalvos šortus ir pilkus marškinėlius, ir neskubėdami imasi darbo. Vyriausiasis vejos pjovėjas čiupinėjasi prie vorą primenančios „Toro“ vejapjovės, o Tomis, grunto specialistas, už namų bazės įsirėžęs spaudžia ir lygina žemę. Danas stumia pirma savęs mažesnį agregatą, pjaudamas vešlią miglę išilgai pirmosios bazės linijos. Palei aikštės tolimąją dalį žymintį takelį vienodais atstumais išdygsta purkštuvai. Netoli trečiosios bazės, prie komandos suolelio, susispiečia ekskursantų grupė su vadovu, rodančiu į kažką tolumoje, už stadiono švieslentės.

Penkiasdešimt septyni tūkstančiai tuščių vietų. Girdėti, bet visai neįkyriai, kaip tyliai dirba mažosios vejapjovės variklis, nusijuokia vienas iš aikštės prižiūrėtojų, šnypščia stadiono tribūnas plaunančių mechanizmų purkštukai, beveik pro pat dešiniosios aikštės sieną nudunda traukinys nr. 4, o greta žurnalistų sektoriaus taukši plaktukas. „Rūmų, kuriuos pastatė Rutas“9 prižiūrėtojai brangina laisvas dienas, su nostalgija aptarinėja šlovingą „Jankių“ istoriją ir svajoja apie dar didesnes pergales.

Nuo tada, kai čia buvo tikimasi išvysti Roną Viljamsoną, praėjo dvidešimt penkeri metai, ir jis, pakilęs nuo“ Jankių“ komandos suolelio, priėjo prie lauką skiriančio rudo trupintų kriauklių takelio. Ronas stabtelėjo, norėdamas aprėpti milžinišką stadioną žvilgsniu ir pajusti pagrindinės beisbolo šventovės atmosferą. Buvo nepaprastai vaiski pavasario diena. Dangus atrodė skaidrus lyg krištolas, saulė aukštai, o vešli ir žalia žolė panėšėjo į dailų kilimą. Kaitrūs spinduliai šildė jo blyškią odą. Ką tik nupjautos vejos kvapas jam priminė kitas aikštes, kitas rungtynes ir senas svajones.

Ronas buvo užsidėjęs „Jankių“ kepuraitę, kurią jam padovanojo klubo administracijoje, o kadangi tuo metu jis buvo tikra įžymybė ir tą dieną Niujorke dalyvavo laidos „Labas rytas, Amerika“ su Diana Sojer filmavime, vilkėjo vienintelę savo sportinę striukę, kurią jam prieš porą savaičių skubėdama nupirko Anetė, buvo pasirišęs vienintelį savo kaklaraištį ir apsimovęs ilgas laisvas kelnes. Jis jau turėjo kitus, nebe ankštus, batelius. Įdomu tai, kad Ronas nebekreipė dėmesio į aprangą. Nors kadaise jis dirbo galanterijos parduotuvėje ir konsultuodavo pirkėjus, kas madinga, o kas ne, dabar jam tai buvo nė motais. Dvylika metų kalėjimo pakeičia požiūrį į tokius dalykus.